infa.lt

Asociatyvi nuotr. Vilkai žmonių paliktoje Černobylio zonoje | Foto: Klaus Feichtenberger

Dėl to didėja ir tikimybė, kad vilkas įsitrauks į kitą rizikingą veiklą. Taip pat šis tyrimas gali turėti taikomąjį pobūdį ir žmonių visuomenėms, nes panašus poveikis tenka ir žmonėms.

Toksoplazmozės sukėlėjas (Toxoplasma gondii) – pirmuonis parazitas, kuris užkrečia ir smegenis, – gali užkrėsti beveik visus šiltakraujus gyvūnus. Iš daugelio kitų parazitų jis išsiskiria savo poveikiu smegenims: juo užsikrėtę individai dažniau priima rizikingus sprendimus.

Tai naudinga parazitui, nes po smurtinės šeimininko mirties jis gali plisti (pvz., kai kas nors suvalgo mirusio šeimininko smegenis). Kartu, logiškai mąstant, tai yra blogai šeimininkui.

Tačiau naujas „Communications Biology” tyrimas parodė, kad kai kuriais atvejais parazitas padeda šeimininkui pakilti socialinėje hierarchijoje. Šis tyrimas atkartoja ankstesnius ir šiek tiek panašius žmonių stebėjimus.

Mokslininkai stebėjo vilkus, gyvenančius Yellowstone’o laukinės gamtos prieglobstyje (JAV), vietovėse, kurios sutampa su pumų arealu. Šios ir daugelis kitų kačių, įskaitant paprastąsias, yra mėgstamiausi Toxoplasma gondii šeimininkai, todėl vilkams gresia užsikrėtimo pavojus. Kaip ir tikėtasi, tose rezervato dalyse, kur pumų tankumas buvo didesnis, vilkai dažniau sirgo toksoplazmoze.

Kaip pažymi autoriai, toksoplazmozė anksčiau sveikiems asmenims dažnai sukelia padidėjusį dopamino ir testosterono kiekį organizme. Yra žinoma, kad šios medžiagos daro didelę įtaką seksualiniam ir socialiniam elgesiui.

Mokslininkai bandė tiksliai suprasti, kaip tai įtakoja laukinių žinduolių populiacijas. Jie nustatė, kad toksoplazmozės parazitu užsikrėtusiems gyvūnams dažnai būdingi du gana rizikingi elgesio būdai – migracija ir bandymas tapti gaujos lyderiais.

Į migraciją įsitraukia jauni bandos nariai, norintys susirasti seksualinį partnerį už bandos ribų. Tiksliau, tai yra įprastas šio proceso aiškinimas, nes kai kuriais atvejais migracija net ir dideliais atstumais (iki tūkstančių kilometrų) nesibaigia vilkui susiradus partnerį, todėl jos priežastys ne visada aiškios.

Vilkai yra socialūs gyvūnai ir sunkiai pakenčia ilgą vienatvę. Be to, už savo gaujų ribų juos lengviau užmuša žmonės arba užpuola kiti dideli plėšrūnai. Žiemą jiems taip pat sunkiau prasimaitinti.

Bandymas tapti gaujos lyderiu yra dar rizikingesnis. Nors paprastai gaujos lyderis nepuola kitų joje esančių vilkų, pasirodžius kitam pretendentui į lyderius, jis gali parodyti agresiją ir net nužudyti. Nors tai nedažnas atvejis, bent jau Yellowstone’o parke vidiniai konfliktai yra dažniausia vilkų žūties priežastis. Mirtis nuo žmogaus (partrenkus automobiliu, medžioklėje) yra tik antra pagal dažnumą.

Atlikus vilkų biologinių mėginių tyrimą paaiškėjo, kad toksoplazmozės parazitu užsikrėtę individai 11,69 karto dažniau tapo „migrantais” nei sveiki vilkai. Bandos lyderių atveju šis santykis buvo dar ryškesnis: toksoplazmozės parazitu užsikrėtęs individas turėjo 46,06 karto didesnę tikimybę išsikovoti šį statusą nei neužsikrėtęs gyvūnas.

Tyrimo autoriai padarė išvadą, kad dėl padidėjusio užsikrėtusių vilkų testosterono kiekio jie galėjo pasiekti aukštesnį socialinį statusą ir turėti daugiau galimybių būti atrinkti patelių lytinės atrankos metu.

Rizikingo elgesio padidėjimas pasiekė tokias dideles reikšmes, kad užsikrėtusios patelės pagal šį rodiklį beveik pasivijo neužsikrėtusius patinus, o tai įpaprastai nepasitaiko. Sveiki patinai vidutiniškai su 50% tikimybe tapo „migrantais” per 21 mėnesį, infekuoti – per šešis mėnesius, sveikos patelės – per 48 mėnesius, o toksoplazmoze sergančios patelės – vos per 30 mėnesių.

Anksčiau Rusijos mokslininkai nustatė, kad toksoplazmozės liga serga maždaug vienas iš keturių maskviečių. Tokie žmonės beveik dvigubai dažniau nei kiti patenka į eismo įvykius ir dažniau bando nusižudyti, teigia „Naked Science”.

Tarp šizofrenija sergančių pacientų Maskvoje toksoplazmozės atvejų yra maždaug dvigubai daugiau nei tarp sveikų žmonių, o moksliniais duomenimis, būtent toksoplazmozė didina tikimybę susirgti šizofrenija, o ne atvirkščiai, kaip manyta anksčiau.

Remiantis naujuoju darbu, galbūt būtų tikslinga atlikti lyginamąjį tyrimą, kaip dažnai toksoplazmozės nešiotojai patenka į valdžios ir verslo institucijas, ir tada palyginti juos su likusiais gyventojais.

Gauti rezultatai gali turėti didelę praktinę vertę, ypač atsižvelgiant į tai, kad bent jau Maskvoje toksoplazmozės infekcijos dažnumas didėja jau daugiau nei pusę amžiaus. Kol kas šios srities duomenys yra riboti: žinoma tik tiek, kad tarp verslininkų toksoplazmozės atvejų yra daugiau nei tarp eilinių žmonių.

Primename, kad dar visai neseniai buvo manoma, jog toksoplazmozė nedaro jokio poveikio žmogaus elgesiui, o pavojų sveikatai ir gyvybei gali sukelti tik ūminėje fazėje. Paprastai ji trunka trumpai ir kelia grėsmę tik embrionams ir imuniteto sutrikimų turintiems asmenims.

Dabar jau aišku, kad po ūminės fazės toksoplazmozė žmogaus organizme išlieka neribotą laiką ir daro įtaką jo elgesiui. Deja, veiksmingo šios ligos formos gydymo nėra, todėl galima tik stengtis išvengti infekcijos laikantis akivaizdžių maisto ir asmens higienos taisyklių.