infa.lt

Jimie Akesson, Švedijos demokratų lyderis | Ints Kalnins / Reuters

Paskelbti galutiniai rugsėjo 11 d. Švedijoje vykusių parlamento rinkimų rezultatai. Rinkimų rezultatai nuvylė socialistus, kurie šioje Skandinavijos šalyje valdžioje buvo nuo 1980-ųjų (su tam tikromis pertraukomis).

Pagrindinė socialistų pertrauka valdžioje buvo 2006-2014 m. Tuo metu šalį valdė dešiniųjų ir liberalų koalicija, kuri sutvarkė šalies ekonomiką ir pašalino socialistų valdymo ir teisėsaugos chaosą, įsivyravusį valdant socialistams.

Kadangi per šį laikotarpį gyventojai tapo labiau pasiturintys, įgijo pasitikėjimo ateitimi ir savo saugumu, 2014 m. jie vėl balsavo už socialistus, kurie jiems patrauklūs ideologiškai.

Per pastaruosius aštuonerius metus socialistų premjerai Stefanas Leuvenas ir Magdalena Andersson vėl atmušė žmonėms norą balsuoti už socialistų partiją.

Nors dabartiniuose rinkimuose SSDP laimėjo daugumą vietų Riksdage (108), tačiau dešiniosios partijos kartu sudėjus šią daugumą akivaizdžiai viršija, o socialistų galimybė sudaryti koaliciją yra faktiškai užblokuota, nes jų tradiciniai sąjungininkai žalieji gavo tik 18 vietų parlamente.

Magdalena Anderson jau paskelbė, kad ketvirtadienį atsistatydins iš ministrės pirmininkės pareigų.

Šių rinkimų sensacija tapo „akivaizdžiai dešinioji” Švedijos demokratų partija. Ji laikosi nuosaikių nacionalistinių pozicijų, primygtinai reikalaudama griežtinti migracijos politiką, mažinti priimamų pabėgėlių skaičių ir uždrausti pabėgėlių šeimų susijungimą, t. y. „pertempti” į Švediją ten jau apsigyvenusių migrantų giminaičius.

„Švedijos demokratai laiko būtinu išlaikyti tradicinę šeimos struktūrą ir neleisti įsivaikinti tos pačios lyties poroms. Visa tai Europoje dar neseniai buvo laikoma „nepadoriu” dalyku, o spauda apskritai nutylėdavo tokių politinių judėjimų egzistavimą.

Su socialistais konkuravęs centro dešiniųjų Aljansas už Švediją taip pat bijojo išoriškai demonstruoti dešiniąją ideologiją savo valdymo laikotarpiu. Tai paaiškina sparčiai augantį Švedijos demokratų, kurie tokių baimių neturi, populiarumą.

Šiuose rinkimuose Švedijos demokratai gavo 73 vietas Riksdage – antroje pagal dydį parlamento politinėje jėgoje. Trečioje vietoje yra Moderatai (67 mandatai), dar vadinami nuosaikiaisiais, kurie užima centro dešinės pozicijas ir yra nuolatiniai socialistų varžovai.

Ketvirtoje vietoje su dideliu atotrūkiu (24 vietos) yra Centro partija, kuri save vadina liberalia ir bendradarbiauja tiek su dešiniaisiais, tiek su kairiaisiais.

Tai reiškia, kad dešinieji jau užsitikrino 140 iš 175 vietų, reikalingų minimaliai koalicijai sudaryti. Beveik neabejojama, kad prie jų prisijungs ir krikščionys demokratai, taip padidindami bloko „vertę” iki 159 mandatų.

„Natūralūs socialistų sąjungininkai” – „žalieji ir kairieji” – prie 108 socialistų mandatų prisidėtų pasiekiant bendrą 150 mandatų skaičių.

Tokiu būdu kairieji gali sudaryti koaliciją tik tuo atveju, jei „suvilios” dvi likusias partijas – Centro (24 mandatai) ir Liberalų (16 mandatų). Kita vertus, dešiniesiems koalicijai sudaryti užtektų vienos iš šių partijų – mažiausios galimos liberalų atveju ir stabiliausios centro atveju.

Atsižvelgiant į tai, kad Centro partija ir liberalai anksčiau priklausė centro dešiniųjų aljansui „Už Švediją”, tikėtina, kad jie prisijungs prie demokratų stovyklos, nepaisant to, kad paskutinėje vyriausybėje buvo vienoje koalicijoje su socialistais.

Tad, būtent „grynai socialistinė” Švedija gali tapti pirmąja per kelis dešimtmečius Europos šalimi, kurios premjeru teoriškai gali tapti „atvirai dešiniųjų” kandidatas Jimmie Akesson, pasisakantis už migracijos ribojimą, tradicines nacionalines ir šeimos vertybes. Tačiau, labiausiai tikėtina, kad Švedijos premjeru taps nuosaikiųjų partijos lyderis Ulfas Kristerssonas (Ulf Kristersson), nors jo frakcija Švedijos parlamente ir mažesnė.  Plačiau apie tai…

Tokių politikų nekenčia socialistinė Europos valdžia, kairioji spauda juos vadina „kraštutiniais dešiniaisiais populistais”, persekioja ir diskredituoja, vykdydama plataus masto „juodąsias” kampanijas, o didžioji žiniasklaida juos apipila purvu.

Tačiau „visuomenės poreikis” tokiems politikams Europoje kasmet didėja, nes to reikalauja objektyvi padėtis. Švedijoje, kuri laikoma labiausiai „socialistine” iš Skandinavijos šalių, vykę rinkimai tai aiškiai parodė.