infa.lt

Plutokratų socializmas ir karas prieš viduriniąją klasę

12 rugsėjo
06:40 2022

Demokratija

Darosi vis akivaizdžiau, kad kažkas negerai. Gali kilti pagunda prisiminti XIX a. revoliucionieriaus žodžius: „Europą persekioja šmėkla – komunizmo šmėkla”. Tačiau kruvina praėjusio šimtmečio istorija neabejotinai parodė, kad K. Marksas nebuvo pranašas, rašo Mark T, Mitchell portale „American Conservative”.

Tačiau iš tiesų šmėkla persekioja ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, o šios keistos naujos dvasios židinys yra Jungtinės Amerikos Valstijos – šalis, kurioje komunizmas niekada nebuvo įsitvirtinęs. Ši kylanti dvasia šiuo metu neturi plačiai žinomo vardo, tačiau ji turi tam tikrų apibrėžtų bruožų, kurie susilieja į ypatingą, groteskišką tikrovę. Pavadinkime ją plutokratų socializmu.

Pirmiausia atkreipkite dėmesį į keletą faktų. 2019 m. „Gallup” apklausoje 43 proc. amerikiečių teigė, kad tam tikra socializmo forma būtų naudinga šaliai. Kai tas pats klausimas amerikiečiams buvo užduotas 1942 m., tik 25 proc. teigiamai vertino socialistų darbotvarkę.

Ta pati apklausa parodė, kad dauguma demokratų šiandien socializmą vertina teigiamai. Kongreso ir Baltųjų rūmų demokratų stumiama politinė darbotvarkė rodo bent jau suderintas pastangas plėsti vyriausybines programas ir taip išplėsti klientų, kurie vis labiau priklauso nuo federalinės valdžios dosnumo, sąrašus.

Viešieji intelektualai išreiškia didėjantį susirūpinimą, kad kapitalizmas yra pagrindinė kai kurių nuolatinių ir, atrodytų, sunkiai išsprendžiamų problemų priežastis. Rasių guru Ibramas X. Kendi šį klausimą apibrėžia glaustai ir su jam būdinga antipatija niuansams: „Kapitalizmas iš esmės yra rasistinis, o rasizmas iš esmės yra kapitalistinis”.

Klimato žurnalistas Polas Masonas (Paul Mason) rašo, kad „norėdami išgelbėti planetą, turime nutraukti kapitalizmą”, o jei nesiimsime skubių veiksmų, mūsų laukia „pasaulinė katastrofa”. Pasekmės aiškios. Norėdami panaikinti dvi didžiausias šių dienų rykštes – rasizmą ir klimato kaitą – turime išnaikinti kapitalizmą. Akivaizdi alternatyva? Socializmas.

Tuo pat metu sunkiai verčiasi daug kam kenkianti vidurinioji klasė. Daugelis jaunų žmonių mano, kad santykinė nepriklausomybė, kurią žada narystė šioje klasėje, yra tiesiog nepasiekiama.

Pažvelkime į šiuos pokyčius: Ekonominės politikos instituto paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad 1945-1973 m. „1 proc. aukščiausios klasės atstovų gavo tik 4,9 proc. viso to laikotarpio pajamų augimo”. Tačiau 1973-2007 m. ši tendencija smarkiai pasikeitė: „58,7 proc. visų pajamų augimo [buvo] sutelkta 1 proc. didžiausių šeimų rankose”.

Pasak Pew Research Center, „Amerikos viduriniosios klasės nykimas nuolat vyko daugiau nei keturis dešimtmečius”. 1971 m. 61 proc. amerikiečių – aiški dauguma – priklausė viduriniajai klasei.

Iki 2015 m. 50 proc. priklausė viduriniajai klasei, o augimas vyko tiek aukštesniajame, tiek žemesniajame sluoksniuose. Būsto nuosavybė, ilgą laiką laikyta svarbiu viduriniosios klasės statuso rodikliu, tapo vis labiau nepasiekiama svajone. Nedarbas, studentų skolos, infliacija ir bendra demoralizacija daugelį paskatino daryti išvadą, kad jų pragyvenimo lygis ir apskritai laimė neprilygs jų tėvų pragyvenimo lygiui.

Beveik kaip atsaką į nusivylimą Pasaulio ekonomikos forumas pradėjo reklaminę kampaniją, kurioje pateikiamos aštuonios 2030 m. prognozės. Pirmoji: „Jūs nieko neturėsite. Ir būsite laimingi.”

Tai buvo didesnės iniciatyvos, kurią jie pavadino „Didžiuoju perkrovimu” (Great Reset), dalis. Koronaviruso pandemija suteikė pagrindinį akcentą ir skubos pojūtį. Dėl kylančios klimato kaitos „egzistencinės grėsmės” reikėjo imtis plataus masto veiksmų, kad būtų išvengta katastrofos, kuri prilygtų koronaviruso sukeltoms skerdynėms.

George’o Floydo nužudymas 2020 m. gegužės mėn. sukėlė protestus JAV ir visame pasaulyje, kurie atkreipė dėmesį į rasinį neteisingumą, dėl kurio, atrodė, reikia esminių sisteminių pokyčių.

Bendras vardiklis – krizė. Bendras pokyčių veiksnys? Vyriausybės galia bendradarbiaujant su daugeliu didžiausių pasaulyje tarptautinių korporacijų.

WEF interneto svetainėje rašoma:

„Pasaulis turi veikti kartu ir greitai, kad pertvarkytų visus mūsų visuomenės ir ekonomikos aspektus, pradedant švietimu ir baigiant socialinėmis sutartimis bei darbo sąlygomis. Dalyvauti turi kiekviena šalis – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Kinijos – ir kiekviena pramonės šaka – nuo naftos ir dujų iki technologijų – viskas turi būti pertvarkyta. Trumpai tariant, mums reikia „didžiojo kapitalizmo perkrovimo”.”

Didysis perkrovimas” yra plataus masto pasaulinės pertvarkos vizija, kuri didesniu mastu atspindi žaliojo naujojo kurso (Green New Deal) užmojus mūsų šalyje.

Nacionalinių vyriausybių, tarptautinių organizacijų ir tarptautinių korporacijų bendradarbiavimas leidžia manyti, kad galios konsolidacija nepanaši į jokią kitą taikos meto iniciatyvą istorijoje. Jei kiekviena šalis „nuo JAV iki Kinijos” suvienys jėgas su galingiausiomis pasaulio korporacijomis, gebėjimas įgyvendinti pokyčius bus beveik neįveikiamas.

Šiame kontekste prisiminkime kai kurias WEF interneto svetainėje išvardytas korporacijas partneres: „Amazon”, „Apple”, „Barclays”, „Boing”, „China Construction Bank”, „Deutsche Bank”, „Discovery”, Europos investicijų bankas, „Facebook”, „Goldman Sachs”, IBM, „JPMorgan Chase & Co.”, „Kaiser Permanente”, „LinkedIn”, „Mastercard”, „Microsoft”, „Nasdaq”, „Netflix”, „The New York Times”, „PayPal”, „Pfizer”, „Tyson Foods”, UPS, „Visa”, „Walmart”, „Western Union” ir dešimtys kitų.

Tai, kas čia aprašyta, yra pasaulinė plutokratija: turtingųjų valdymas

Didysis perkrovimas aiškiai parodo jau kurį laiką besiformuojančią dinamiką. Ši nauja plutokratija plečia savo įtaką ir koncentruoja savo galią. Šiame procese vis labiau nyksta ribos tarp viešųjų ir privačių pinigų ir galios, tarp stambaus verslo ir didžiosios vyriausybės.

Tačiau norint patekti į dabartinę plutokratų klasę nepakanka vien turto. Taip pat būtinas ypatingas požiūris, jei norite, plutokratinė psichologija. Šios iliuzinės meritokratijos šaknys glūdi klaidingame įsitikinime, kad turtas ar jo artumas yra ypatingų moralinių dorybių požymis.

Nenuostabu, kad šis įsitikinimas pasireiškia savimi pasitikinčių žmonių teisumu, kuriuo užsikrėtusieji save laiko pranašesniais už savo bendrapiliečius, kurie, deja, nėra turtingi ar susiję su turtais.

Jie ima save laikyti viršesniais už įstatymą, nes įstatymas yra būtinas paprastiems piliečiams kontroliuoti, tačiau jis tikrai neturėtų riboti tų, kurie turi moralinį pranašumą, kurį, atrodytų, reiškia turtas. Taigi plutokratijai būdingas ir įžūlumas, ir savanaudiškumas, ir ji nėra patogiai apribota nei kairiųjų, nei dešiniųjų.

Plutokratų klasė, norėdama išlikti demokratijos amžiuje, turi nuraminti nesaugiai besijaučiančius, nuosavybės neturinčius piliečius valstybės remiamomis išmokomis, kurios suteikia saugumo iliuziją. Tokia gerovės valstybė ilgainiui sukels aiškių raginimų vykdyti socialistinę politiką ir programas. Taigi, plutokratinis socializmas yra sistema, pagrįsta dviejų iš pirmo žvilgsnio priešingų klasių – plutokratų ir socialistų – simbiotiniais santykiais.

Dabar tai matome Amerikoje. Žinoma, šiandien socializmo šaukimąsi skatina prabudusi darbotvarkė, kurioje keliami klausimai toli peržengia ekonomikos teorijos ribas. Šis socializmas kaltina kapitalizmą ne tik dėl ekonominės neteisybės, bet ir dėl rasizmo, klimato kaitos ir daugybės kitų bjaurių blogybių.

Tai sudaro prielaidas radikaliai ekonominei, socialinei ir politinei transformacijai. Ore sklando revoliucijos ir net pilietinio karo kalbos, o susikaupusi energija yra tiesiog apčiuopiama.

Svarbu suvokti esminę įtampą, slypinčią plutokratijos ir socializmo sąjungoje. Budrusis socializmas remiasi teiginiu, kad pasaulis yra smarkiai padalytas į dvi klases, kurios įvairiais būdais suprantamos kaip engėjai ir engiamieji, skriaudėjai ir aukos, galingieji ir silpnieji. Akivaizdu, kad valdžią turi plutokratai, o tie, kurie laikomi engiamais ar marginalizuotais – spalvotieji, moterys, vargšai, LGBT ir kt.

Būtent šioje vietoje viskas tampa pavojinga. Plutokratai turi atrodyti, kad su engiamaisiais juos sieja bendras reikalas, kad neprarastų moralinio autoriteto suvokimo. Tam jie turi įtikinti save, kad jų ypatinga dorybė ir statusas suteikia jiems unikalią galimybę atlikti svarbų darbą engiamųjų labui, taip įteisindami savo nepaliaujamą turtų augimo, statuso ir galios turėjimą.

Kaip kitaip galima paaiškinti plutokratų klasės savanaudišką aroganciją? Kaip kitaip paaiškinti, kodėl korporacijų vadovai, kariuomenė, koledžai ir universitetai, žiniasklaida ir t. t. visiškai priėmė budulių darbotvarkę?

Kaip kitaip galima suprasti Davoso grupės, kurią sudaro politiniai pareigūnai, įmonių vadovai ir žymūs žiniasklaidos atstovai, skraidymą privačiais lėktuvais į kasmetinę konferenciją Šveicarijoje, kad griežtai pasmerktų elgesį, kuris prisideda prie „klimato krizės”.

Jų savigarbos jausmas gerokai viršija jų anglies dioksido pėdsakus, kurie, deja, yra gerokai didesni nei vidutiniai. Jie nėra socialistai ir niekada neketina atsisakyti savo turto, galios ir statuso vardan lygybės (ar net teisingumo).

Įdomiu būdu tai sugrąžina mus prie Markso. Plutokratinis socializmas – tai keista sąjunga, kuri senąjį bičiulį būtų pribloškusi ir išgąsdinusi. Buržuazija ir proletariatas tarsi nutarė sudaryti slaptą paktą ir dirbti kartu, užuot leidę savo įnirtingam priešiškumui įžiebti pilno masto revoliuciją.

Abiejų klasių vadovai iš šio, atrodytų, keisto susitarimo turi daug naudos. Plutokratai įgyja moralinį teisėtumą, o socialistų lyderiai – turtus, statusą ir galią.

Ši paslėpta dinamika yra viena iš priežasčių, kodėl socialistinės revoliucijos niekada nesibaigia sėkmingai, o lieka įstrigusios „pereinamajame” etape, kai plutokratai ir į jų orbitą patekę laimingieji užsitikrina turtus, statusą ir valdžią, o masių revoliucinei energijai leidžiama kunkuliuoti amžinai.

Nuolatinį nusivylimą nuo sprogimo sulaiko nuolatinis prekių ir paslaugų srautas, kuris mažina neviltį ir kartu ugdo priklausomybės įprotį. Puikus šios dinamikos pavyzdys – neseniai paskelbta studentų paskolų atleidimo iniciatyva.

Nors Marksas labai klydo daugeliu atžvilgių, jis suprato, kad demokratija suteikia galimybę revoliuciniams pokyčiams. Jis teigė, kad pirmas komunistinės revoliucijos žingsnis – „laimėti demokratijos mūšį”.

Šis mūšis bus laimėtas, kai dauguma įsitikins, kad laisvoji rinka yra neteisinga, kad nuosavybės savininkai greičiausiai gavo naudos iš šios neteisingos sistemos ir, kad socialistinė politika yra būtina ir pageidautina.

Plutokratinis socializmas yra reali marksistinės fantazijos išvada. Plutokratų klasė, veikdama kartu su socialistų agitatoriais gatvėse, švietimo įstaigose ir žiniasklaidoje, nepaliaujamai siekia šio tikslo, kai piliečiai tampa vis labiau priklausomi, o jų plutokratų šeimininkų valdžia dar labiau įsitvirtina.

Viskas, kas trukdo įgyvendinti šią revoliucinę darbotvarkę, yra viduriniosios klasės piliečiai, kurie niekina ir socializmo vergiškumą, ir įžūlią plutokratijos valdžią.

Amerikos įkūrėjai suprato, kad politinė laisvė ir plačiai paplitusi privati nuosavybė gali būti kartu arba žlugti. Kiekvienas, kuriam rūpi laisvės ir mūsų respublikos ateitis, turi nenuilstamai dirbti, kad būtų stiprinama ir plečiama vidurinioji klasė, viduriniosios klasės nuosavybė ir viduriniosios klasės dorybės, kurias padeda ugdyti nuosavybės teisė.

Mūsų respublikos stiprybė, o gal net išlikimas, iš esmės priklauso nuo viduriniosios klasės stiprumo.

Markas T. Mitchellas yra Patricko Henrio koledžo akademinių reikalų dekanas, neseniai išleistos knygos „Plutokratinis socializmas” autorius: The Future of Private Property and the Fate of the Middle Class” („Privačios nuosavybės ateitis ir viduriniosios klasės likimas”).

šaltinis: sarmatas.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 271

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Tadas    -  2022-09-12, 08:48

    Ačiu infa.lt komandai kad rašote tai ko kiti bijo o bijo Tiesos! Nesivaizduoju kaip galima važinėti užsidėjus kitos šalies vėliavas kai BIJO GINTI SAVO LIETUVA !!!

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...