infa.lt

Mirė žymiausias 20 a. politikas padėjęs tašką SSSR egzistavimui

31 rugpjūčio
09:35 2022
fotografija

Džordžas Bušas (vyresnysis) ir Michailas Gorbačiovas 1989 gruodį

Maskvoje, Centrinėje klinikinėje ligoninėje, eidamas 91 metus mirė buvęs TSKP CK generalinis sekretorius ir pirmas ir vienintelis SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas.

Beveik visą kovidinės pandemijos laikotarpį M. Gorbačiovas praleido Centrinėje klinikinėje ligoninėje sanatorinio režimo sąlygomis – saugomame bloke, prižiūrimas gydytojų. Prieš tai jis gyveno Maskvos priemiestyje, valstybinėje viloje Kalčugos kaime, mažai dalyvaudamas politiniame ir visuomeniniame gyvenime.

1956 m. jis tapo Stavropolio miesto komjaunimo komiteto pirmuoju sekretoriumi, o 1961 m. – komjaunimo srities komiteto pirmuoju sekretoriumi.

1962 m., baigęs komjaunimo veiklą, jis pradėjo tikrąją partinę karjerą ir 1970 m. tapo KPSS regioninio komiteto pirmuoju sekretoriumi. Daugelio to meto partijos veikėjų teigimu, M. Gorbačiovas Politiniame biure turėjo globėjų, kurie padėjo jam greitai kilti karjeros laiptais. Pirmiausia buvo minimas Fiodoras Kulakovas, tačiau buvo minimi ir labiau pripažinti komunistų hierarchai, tokie kaip Andropovas, Suslovas ir Gromyko.

Po Fiodoro Kulakovo mirties pats Brežnevas patvirtino Gorbačiovą Komunistų partijos sekretoriumi, o 1978 m. 47 metų Michailas Gorbačiovas su šeima persikėlė iš Stavropolio į Maskvą.

1985 m. mirus Černenkai, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyko pasiūlė Michailo Gorbačiovo kandidatūrą į LKP CK generalinio sekretoriaus postą. M. Gorbačiovas ir anksčiau pirmininkavo Politinio biuro posėdžiams, kai V. Černenka sirgo; jo bendražygiai faktiškai laikė jį antruoju pagal rangą.

1987 m. pradžioje partijos plenume M. Gorbačiovas paskelbė naują sovietų vadovybės glasnost ir demokratijos politiką, pradėdamas „perestroiką” – unikalų sovietų istorijos laikotarpį, kuris baigėsi SSRS žlugimu.

Dar viena svarbia M. Gorbačiovo valdymo sąvoka buvo laikoma „spartinimas”. Tai buvo susiję su oficialiu SSRS atsilikimo ekonomikos srityje pripažinimu ir reformomis, kuriomis buvo siekiama priartinti šalį prie Vakarų.

Tais metais pradėjo kurtis pirmosios nevalstybinės įmonės (pirmiausia kooperatyvai), o gamybos ir prekybos priemonės pirmą kartą per 70 sovietų valdžios metų perėjo į privačias rankas.

Valstybinės įmonės taip pat buvo pervestos į „savarankiško finansavimo” ir savęs finansavimo sistemas, atsirado savarankiškumo sąvoka – pirmieji rinkos ekonomikos elementai.

Palaipsniui išnyko partinė ir valstybinė cenzūra žiniasklaidoje ir apskritai kultūrinėje veikloje. 1990 m. buvo priimtas naujas spaudos įstatymas, kuris leido pradėti leisti pirmuosius privačius komercinius laikraščius ir radijo stotis, o vėliau ir televizijos kanalus.

Buvo reabilituotos represijų aukos, paleisti politiniai kaliniai, 1986 m. iš tremties grįžo akademikas Andrejus Sacharovas, nustota persekioti kitaminčius.

Nors komunistinio režimo iširimo ir Sovietų Sąjungos žlugimo prielaidos jau seniai buvo pribrendusios, perėjimas iš totalitarinės valstybės į rinkos ekonomiką ir demokratinę sistemą buvo labai sunkus ir skausmingas.

M. Gorbačiovo valdymo laikotarpiu buvo vykdoma plati antialkoholinė kampanija, kuri nuteikė didelę dalį gyventojų prieš jį. 1986 m. Černobylio atominės elektrinės avarija buvo vienas iš neigiamų to laikmečio simbolių.

Perėjimas prie rinkos ekonomikos, neturint realios gamybos ir žemės ūkio bazės, darbo kultūros ir ekonominio raštingumo, lėmė maisto produktų trūkumą. 1989 m. maisto produktų buvo galima įsigyti pagal gyvenamąją vietą, o kai kur net pagal maisto korteles. Vyriausybė įvesdavo vis daugiau negrynųjų pinigų partijų, o rublis sparčiai nuvertėjo, sudarydamas prielaidas tolesnei hiperinfliacijai.

M. Gorbačiovas, pasakęs „a”, nesiryžo eiti iki galo ir priešinosi sparčiai artėjančiam SSSR žlugimui. Centrinė valdžia griežtai slopino separatistines nuotaikas Kazachstano, Azerbaidžano, Gruzijos, Armėnijos respublikose.

Iki 1990 m. Maskva beveik nustojo kontroliuoti „socialistinę stovyklą”. Dauguma Rytų Europos šalių pakeitė valdžią, o Vokietija susivienijo. M. Gorbačiovas kelis kartus susitiko su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu, vykdė „atpalaidavimo” politiką ir užbaigė Šaltąjį karą.

1990 m. kovą Michailas Gorbačiovas buvo išrinktas SSRS prezidentu – pirmuoju ir paskutiniuoju, nes po dvejų metų Sovietų Sąjunga žlugo, o prezidentas liko nuošalyje.

1991 m. rugpjūtį, nesant prezidento, kuris ilsėjosi Forose, GKČP, pasiskelbęs „Nepaprastosios padėties TSRS komitetu”, bandė perimti valdžią.

GKČP pučas buvo numalšintas daugiausia Maskvos gyventojų pastangomis, kurie pasipriešino gynybos ministro Jazovo, perversmininkų rėmėjo, į Maskvą iškviestai kariuomenei. Borisas Jelcinas suvaidino svarbų vaidmenį malšinant „rugpjūčio pučą”, nes atvyko į Baltuosius rūmus (RSFSR Aukščiausiąją Tarybą) ir paskelbė, kad pučistų veiksmai prieštarauja konstitucijai.

Kadangi ir visuomenė, ir politinė RSFSR vadovybė, kuriai atstovavo B. Jelcinas, atsisakė paklusti GKČPP, komitetas nedrįso duoti griežtų įsakymų kariuomenei, ir pučas žlugo. M. Gorbačiovas grįžo į Maskvą, tačiau nuo to laiko prezidento autoritetas smarkiai susvyravo, o jo pagrindinis politinis varžovas Borisas Jelcinas sparčiai populiarėjo.

Po to, kai gynybos ministras Jazovas ir KGB pirmininkas Kriučkovas dalyvavo mėginime nuversti prezidentą, centrinė sovietų ir partinė valdžia buvo faktiškai nuversta ir nebegalėjo kontroliuoti to, kas vyko respublikose ir net pačioje Rusijoje.

1991 m. rugpjūčio 24 d. prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino iš CK KPSS generalinio sekretoriaus pareigų, o lapkričio mėn. apskritai pasitraukė iš partijos.

1991 m. rugsėjį Valstybės Taryba pasirašė dekretą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės.

1991 m. gruodį Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas, Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius ir Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas sudarė vadinamuosius „Belovežo susitarimus”, kuriais buvo nutrauktas SSRS egzistavimas ir sukurta „alternatyvi” struktūra – Nepriklausomų valstybių sandrauga.

Vėliau tapo žinoma, kad viceprezidentas Ruckojus įkalbinėjo Gorbačiovą suimti Jelciną, Šuškevičių ir Kravčiuką, kurie neturėjo įgaliojimų pasirašyti tokią sutartį, tačiau jis atsisakė duoti tokį nurodymą – tai galėjo sukelti visuotinio nepasitenkinimo sprogimą ir galbūt pilietinį karą.

1991 m. gruodžio 25 d. M. Gorbačiovas iš televizijos ekranų kreipėsi į gyventojus, atsistatydindamas iš SSRS prezidento, SSSR gynybos tarybos pirmininko ir SSSR ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigų.

Atsistatydindamas jis pasirašė dekretą, kuriuo strateginių branduolinių ginklų kontrolę perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. Tą pačią dieną, ilgus dešimtmečius plevėsavusi virš Kremliaus SSSR vėliava buvo nuleista.

1991 m. NVS valstybių vadovų tarybos sprendimu M. Gorbačiovui buvo suteiktos privilegijos visam gyvenimui – asmeninė pensija, žinybinis vasarnamis, medicininė priežiūra visai jo šeimai, apsauga ir tarnybinis automobilis.

Išėjęs į pensiją, M. Gorbačiovas du dešimtmečius išliko gerbiamas pasaulio visuomenės veikėjas; jis įkūrė aplinkosaugos organizaciją „Green Cross International” ir vadinamąjį M. Gorbačiovo fondą, dalyvavo svarbiuose politiniuose ir visuomeniniuose renginiuose visame pasaulyje, gaudavo nemažą honorarą už interviu, paskaitas ir kalbas įvairiose šalyse.

Greitai ir chaotiškai besikeičiančioje Rusijoje jo reputacija nebuvo tokia svari. M. Gorbačiovas manė, kad SSSR žlugimas ir B. Jelcino atėjimas į valdžią buvo klaida; jis kritikavo pirmąjį Rusijos prezidentą už tai, kad šis 1993 m. paleido Liaudies deputatų suvažiavimą ir Rusijos Aukščiausiąją Tarybą (tai dar vadinama „Jelcino perversmu”).

Nepaisant to, 1994 m. B. Jelcinas pasirašė dekretą, pagal kurį M. Gorbačiovui kas mėnesį buvo skiriama 40 minimalių valstybinių pensijų dydžio pašalpa.

1996 m. Michailas Gorbačiovas kandidatavo Rusijos prezidento rinkimuose, bet gavo tik 0,51 proc. balsų (pagrindinė kova vyko tarp Boriso Jelcino, komunisto Genadijaus Ziuganovo ir generolo Aleksandro Lebedžio).

2000 m. Putiną paskyrus laikinai einančiu Rusijos prezidento pareigas ir vėliau neišvengiamai išrinkus jį į šį postą, M. Gorbačiovas įkūrė Rusijos vieningąją socialdemokratų partiją.

Pirmaisiais V. Putino valdymo metais M. Gorbačiovas jį palaikė, bet vėliau vis dažniau kritikavo vyriausybę dėl jos autoritarizmo. 2007 m. Rusijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu Socialdemokratų partija buvo „išregistruota”.

2014 m. paskutinis Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius pritarė Krymo referendumo rezultatams, pavadindamas juos „Krymo žmonių valia ir istorinės klaidos ištaisymu”. Vėliau jis palaikė Kremliaus „Krymo” ir apskritai „Ukrainos” politiką.

2016 m. Ukrainos valdžia uždraudė M. Gorbačiovui penkerius metus atvykti į šalį. Atsakydamas į tai jis teigė, kad jau seniai nekeliavo į Ukrainą ir neketina to daryti ateityje.

Po Krymo įvykių M. Gorbačiovo požiūris į V. Putiną labai pagerėjo, ir jis ėmė teigti, kad V. Putinas yra „lyderis, kuris geriausiai gina Rusijos interesus”.

Gorbačiovo šeimai priklauso vila Bavarijoje, kurioje ankstesniais metais jis dažnai atostogaudavo vienas ir lydimas dukters. Žinoma, kad Michailo Gorbačiovo pensija 2018 m. buvo apie 700 000 rublių per mėnesį.

Nuo 2010 m. M. Gorbačiovo sveikata ėmė smarkiai blogėti, jis susirgo sunkiu diabetu. 2011 m. Miuncheno ligoninėje jam buvo atlikta stuburo operacija.

2013 m. M. Gorbačiovas (kuris buvo įtrauktas į asmeninį Margaret Thatcher sąrašą asmenų, kviečiamų į jos laidotuves) dėl sveikatos būklės negalėjo atvykti į atsisveikinimo su Geležine ledi ceremoniją. Tų pačių metų birželį jis buvo paguldytas į Centrinę klinikinę ligoninę, o vėliau išsiųstas operuoti į Vokietiją.

2016 m. jam buvo įdėtas širdies stimuliatorius, nuo 2019 m. Michailas Gorbačiovas beveik nuolat buvo Centrinės klinikinės ligoninės (dažnai vadinamos „Kremliaus ligonine”) saugomame skyriuje, sirgo komplikuotu plaučių uždegimu, matyt, susijusiu su koronavirusu. Dėl cukrinio diabeto pastaruosius metus jam buvo reguliariai atliekamos dializės (kraujo valymas ne antinksčiuose).

Michailas Gorbačiovas bus palaidotas Novodevičės kapinėse šeimos kape, šalia 1999 m. mirusios Raisos Gorbačiovos. Laidotuvių data dar nežinoma – ją nustatys mirusiojo šeima.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 163

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...