infa.lt

youtube kadras

Prancūzijoje ir visoje Europoje baigėsi „gausos ir nerūpestingumo laikotarpis”,pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pradėdamas Ministrų tarybos posėdį. Jis paragino prancūzus susivienyti ir išspręsti krizes.

Savo kalboje Emmanuelis Macronas pasakė tai:

Tai, ką dabar patiriame, yra lūžio taškas, savotiškas didžiulis sukrėtimas. Pirmiausia todėl, kad išgyvename – ir ne tik šią vasarą, bet ir visus pastaruosius metus – akivaizdžios gerovės laikotarpį.

Pinigų prieinamumo – pigaus likvidumo – laikotarpis baigiasi. Iš to turėsime pasimokyti, kaip valdyti viešuosius finansus. Žmonės jau dabar savarankiškai organizuojasi dėl šios naujos situacijos, jie supranta, kad turi susidurti su jos ekonominėmis pasekmėmis.

Tačiau taip pat yra problema, susijusi su prekių ir technologijų, kurios anksčiau atrodė amžinai prieinamos, išnykimu. Kažką panašaus patyrėme pandemijos metu, o šiandien tai patiriame dar skaudžiau. Susiduriame su gerai pažįstamų ekonominių „grandinių” trūkinėjimu.

Vėl trūksta vieno ar kitko, trūksta technologijų, medžiagų, įvairios paskirties žemės ir net vandens. Turėsime imtis atitinkamų priemonių. Vandens trūkumas jau privertė mus pradėti struktūrines pertvarkas, kurias turėsime įgyvendinti iki galo.

Bet štai kas svarbu: atėjo galas tiesoms, kurios mums atrodė savaime suprantamos. Tai pasakytina apie Prancūziją, Europą ir visą pasaulį. Demokratija, žmogaus teisės… Jei kas nors manė, kad tarptautinė tvarka mus veda šių vertybių įkūnijimo link, pastarieji metai turėjo smarkiai išklibinti tokio žmogaus pasitikėjimą.

Visos šios svajonės baigėsi. Esame ne tik neliberalių režimų atsiradimo, bet ir autoritarinių režimų stiprėjimo liudininkai, o tai pastaraisiais mėnesiais pasireiškė tam tikru diskurso „laisvumu” tarptautinėje arenoje. Čia aiškiai matosi, kad mūsų išgyvenami laikai – lūžio laikai.

Turiu pripažinti, kad pastaraisiais metais į visus šiuos faktus žiūrėjome gana atsainiai. Karinis konfliktas Europoje vyksta lygiai šešis mėnesius, nuo vasario 24 d. Deja, 31-ąją savo nepriklausomybės dieną Ukraina minėjo tuo pat metu, kai šventė kitą datą – šešis karo veiksmų mėnesius.

O juk jau kelioms mūsų šalių kartoms karo veiksmai buvo tai, ko Europoje nebegali būti, jie buvo praeities, o ne dabarties realybė. Nepamirškime prie to pridėti ir klimato krizės realybę. Atsiranda ir kitų naujų pavojų, įskaitant kibernetinių grėsmių riziką, grėsmes iš kibernetinės erdvės.

Šis mano nupieštas klestėjimo pabaigos, tikrumo dėl ateities, iš pažiūros nekintamų tiesų pabaigos paveikslas rodo, kad iš tiesų esame lūžio taške. O susidūrę su tokiais iššūkiais mūsų bendrapiliečiai gali reaguoti su nerimu, dideliu nerimu.

Prieš tokius iššūkius neturime dvejoti, neturime duoti laiko atsitraukti, neturime į juos žiūrėti lengvabūdiškai. Turime būti ambicingi, kad galėtume plėsti savo šalies įtaką ir kartu išsaugoti tai, ką verta išsaugoti, bei apsaugoti tuos, kuriuos reikia apsaugoti. Mūsų režimas yra laisvės režimas.

Toks režimas piliečiams neduodamas šiaip sau; jis gali pareikalauti iš piliečių aukų… Ir čia nepasiduokime pagundai – visų pirma nepasiduokime demagogijai, kuri klesti visose demokratijose. Sudėtingame siaubo pasaulyje kai kam gali pasirodyti viliojanti mintis – sakyti tik tai, ką žmonės nori girdėti. Bet ne mums.