infa.lt

American Conservative portalo autorius apie tai, kokia mato dabartinę Vašingtono politiką, suteikiant Rusijai strateginius postūmius suformuoti naują pasaulinę daugumą, kurioje JAV jau nebebus hegemonu.

Autorius, Rod Dreher, rašo, kad JAV labai stengėsi, kad įvyktų viena, kai tuo tarpu viskas vyko visiškai priešingai. Vietoj pasaulio sutelkimo prieš Rusijos agresiją, Jungtinės Valstijos privertė šalis poliarizuotis, priimant aiškią poziciją, rodančią kurią pusę jos palaiko:

Šiandien paskelbta žinia, kad Vašingtonas siunčia Ukrainai dar vieną didžiulę karinės pagalbos dalį (3 mlrd. JAV dolerių) prie jau išsiųstų 10,6 mlrd. dolerių. Yra nepatvirtintų pranešimų, kad JAV kariuomenė dabar iš amerikiečių karių atima dalį ginklų ir siunčia juos Ukrainai.

Ar mes vykdome kokią nors vietinę ginklų gamybą? Ar mūsų vadovai tikrai mano, kad galėsime tai palaikyti neribotą laiką? Ir kam?

Kiekvienam amerikiečiui reikia perskaityti įspūdingą Christopherio Caldwello straipsnį, kuriame klausiama, ką JAV daro Ukrainoje. Ištraukos:

Dar niekada oficialiai nekariaujanti šalis nebuvo taip įsitraukusi į karą. Rusija ir jai prijaučiantieji tvirtina, kad karas pirmiausia vyksta dėl JAV bandymo paversti Ukrainą ginkluota antirusiška stovykla. Net ir tie, kurie atmeta šią nuomonę, sutiks, kad Jungtinės Valstijos padarė save pagrindine konflikto veikėja.

Jos laikosi trijų krypčių strategijos, siekdamos nugalėti Rusiją visomis priemonėmis, išskyrus įsitraukimą į karą – o tai, žinoma, didina riziką, kad Jungtinės Valstijos įsitrauks į karą.

Vienas iš jų – moderniausia ginkluotė, kurią ji tiekia Ukrainai. Nuo birželio tūkstančiai kompiuteriu valdomų artilerijos raketų siaubia Rusijos užnugarį. Antrasis veiksnys – sankcijos.

Padedamas Vakarų Europos, Vašingtonas, tikėdamasis nubausti Rusiją, pasinaudojo savo kontroliuojamais pasaulinės rinkos kamščiais, kad nuskurdintų rusus. Galiausiai JAV siekia sutelkti pasaulio tautas kultūriniam karui prieš priešą, kurio tradicionalizmas, net jei ir nesudaro viso jo blogio, yra bent jau jo simbolis.

Būtų kvaila lažintis prieš Jungtines Valstijas, galingą pasaulio hegemoną, kurio karinis biudžetas yra 12 kartų didesnis nei Rusijos. Vis dėlto, kažkas smarkiai nukrypsta nuo kelio.

Rusijos karinio atkaklumo buvo galima tikėtis – kruvinos ir technologiškai pažangesnės kariuomenės buvo Rusijos civilizacijos bruožas 600 metų.

Tačiau, ekonominės sankcijos toli gražu nesukėlė žlugimo, apie kurį šlovingai kalbėjo Blinkenas, tačiau padidino energijos, kurią parduoda Rusija, kainą, sustiprino rublio kursą ir grasina Amerikos sąjungininkėms Vakarų Europoje šalčiu, nepritekliumi ir nuosmukiu.

Kultūrinis karas nesurinko nedaug šalininkų už turtingiausių Vakarų latte rajonų ribų. Iš tiesų kultūrinė savigyna gali būti viena iš priežasčių, kodėl Indija, Kinija ir kitos kylančios šalys akivaizdžiai atsisakė nutraukti ekonominius ryšius su rusais.

Kaldvelis primena, kaip Jungtinės Valstijos ilgą laiką veikė kartu su Ukraina, darydamos žingsnius, kurių Rusija negalėjo nelaikyti agresyviais. Beprotiška, kaip provokuojamai elgėmės tiek Obamos, tiek Trumpo administracijų valdymo metu. Kaip sako Caldwellas, kreipdamasis į savo vidinį Johną Mearsheimerį: „Ką jūs manėte, ketina padaryti Rusija?”

Caldwellas nagrinėja būdus, kuriais JAV, imdamosi radikalių veiksmų prieš Rusiją, kad išstumtų ją iš pasaulinės finansų sistemos, pastatė save į itin rizikingą padėtį. Tai iš tikrųjų nepasiteisino, ir dabar Vašingtonas parodė Kinijai, Indijai ir bet kuriai kitai šaliai, kas joms gali nutikti, jei atsidurs netinkamoje Jungtinių Valstijų pusėje. Tai nepaprastai kvaila. Štai, ką rašo Caldwell:

Bandymas izoliuoti Rusiją nuo Amerikos pasaulinės sistemos turėjo stulbinamą nenumatytą pasekmę – galimą alternatyvios pasaulinės sistemos, kuri atitrauktų galią nuo dabartinės, sukūrimą. Prieš dvidešimt metų, valdant George’ui W. Bushui, Jungtinės Valstijos pašalino Iraką kaip atgrasymo priemonę iš Irano kaimynystės ir per vieną naktį pavertė Iraną regionine galybe.

Šiais metais, vadovaujant Joe Bidenui, Jungtinės Valstijos padovanojo Kinijai Rusijos eksportuojamus maisto ir mineralinius išteklius. Mes demonstruojame tiesiog genialų gebėjimą nustatyti pavojingiausią karinį priešininką ir išspręsti jo aktualiausią strateginį iššūkį.

Dabar Kinija yra įsitraukusi į šį konfliktą. Džo Baidenas teigia, kad bet kokį neryžtingumą siekiant sunaikinti Rusiją Kinija supras kaip žalią šviesą Taivanui. Galbūt jis ir teisus, tačiau JAV pastarąjį dešimtmetį vadovaujama Ukrainos situacija buvo pakankamas paskatinimas.

Administracijos pareigūnai dažnai apibūdina Rusijos invaziją į Ukrainą kaip pasirinkimo karą. Nors iš pradžių tai galėjo būti tiesa, dabar taip nėra. Vladimiras Putinas ir jo valdoma Rusija negali nustoti kariauti. Kol Jungtinės Valstijos dalyvauja ginkluojant Rusijos priešus ir bankrutuojant jos piliečiams, jie visiškai pagrįstai mano, kad kariauja dėl savo šalies išlikimo.

Jungtinės Valstijos, kol kas ne tokiu kruvinu būdu, taip pat dalyvauja kare, kurį pačios pasirinko, bet iš kurio negali išeiti – šiuo atveju bijodamos pakenkti tarptautinei sistemai, iš kurios pastaruosius tris ketvirčius amžiaus sėmėsi galios ir klestėjimo.

Perskaitykite viską. Caldwellas kelia problemas ir užduoda klausimus, kurių nemačiau užduotų ar iškeltų kitur. Ir jie yra absoliučiai svarbūs JAV ateičiai. Visa tai nereiškia, kad norima pateisinti Rusijos karą prieš Ukrainą, bet, po velnių, prisiminkite, kaip 2004 m. neįvardytas Bušo administracijos pareigūnas sakė žurnalistui, kad Irake „mes patys kuriame savo tikrovę”?

Kokia puikybė! Man atrodo, kad Amerika vis dar klaidingai įsivaizduoja savo galią. Atrodo, lyg būtume Osmanų imperija klejojantis žmogus, kuris linksta senatvės link.

Šį rytą važiavau taksi, o vairuotojas, vengras imigrantas, pasakė: „Nenoriu kritikuoti jūsų šalies, bet pažiūrėkite, ką padarėte per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų. Ėjote po visą pasaulį, bandydami skleisti demokratiją, bet skleidėte tik destrukciją”.

Taip, ir iššvaistėte 2 trilijonus JAV dolerių, kad Iranas taptų regioniniu hegemonu, kad Afganistaną vėl valdytų Talibanas, o Osamos bin Ladeno įpėdinis mirtų savo dvare Kabule, saugomas Talibano. O dabar mūsų Europos sąjungininkės, kurios pasekė Vašingtono pavyzdžiu dėl Ukrainos, šią žiemą stebės, kaip krenta jų ekonomika, o žmonės šąla tamsoje.

Tik Dievas žino, ar Europos Sąjunga išgyvens šį išbandymą. Rusija išeikvoja NATO ginklų atsargas. Ir jei mes iš tiesų dabar pradedame siųsti savo ginkluotę ukrainiečiams, tai kuo ginsimės, jei pateksime į tikrą karą?

Kita vertus, turime pripažinti, kad Amerika laimi kultūrinį karą prieš klasikinius liberalius Amerikos idealus, paauglių mergaičių krūtis, bręstančių vaikų genitalijas ir tėvų teisę žinoti, kas, po velnių, vyksta jų vaikų mokyklose. Šį karą mūsų dekadentiški lyderiai yra velniškai tikri, kad laimės.

JAV karinis jūrų laivynas dabar siūlo iki 115 000 JAV dolerių premiją už sutarties pasirašymą arba tam, kad veteranai sugrįžtų. Ar tikrai norite eiti kariauti, kad įgrūstumėte Vakarų idealus tiesiai Rusijai į užpakalį, pilieti?

Maniau, kad po Irako ir Afganistano nesėkmių baigėsi kvaili Amerikos imperiniai karai. Dvidešimt vienerius metus trunkantis karas be tvarios pergalės ir jokių pasekmių niekam už pralaimėjimą. Išskyrus kultūrinį karą. Kurį Katedra/Regimas laimi eidamas pirmyn.

Rodas Dreheris yra „The American Conservative” vyresnysis redaktorius. Tris dešimtmečius dirbo žurnalistu žurnaluose ir laikraščiuose, yra parašęs tris New York Times bestselerius – „Gyvenk ne melu”, „Benedikto variantas” ir „Mažasis Ruthie Leming kelias”, taip pat knygas „Trapūs konservatoriai” ir „Kaip Dantė gali išgelbėti jūsų gyvenimą”.

šaltinis: sarmatas.lt