infa.lt

JAV jūrų pėstininkų korpuso nuotrauka, autorius: Bryanas Nygaardas

Jungtinės Valstijos turi įsisąmoninti kelias sunkias strategines realijas, rašo amerikiečių National Interest portalas.

Nepriklausomai nuo to, kas laimės karą Ukrainoje, Jungtinės Valstijos strategiškai pralaimės. Rusija užmegs glaudesnius santykius su Kinija ir kitomis Eurazijos žemyno šalimis, įskaitant Indiją, Iraną, Saudo Arabiją ir Persijos įlankos valstybes. Ji negrįžtamai nusigręš nuo Europos demokratinių valstybių ir Vašingtono.

Kaip šaltojo karo metais prezidentas Ričardas Niksonas (Richard Nixon) ir Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) žaidė „Kinijos korta”, siekdami izoliuoti Sovietų Sąjungą, taip ir prezidentai Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas žais savo kortomis, siekdami sulaikyti JAV pasaulinę lyderystę.

Žinodama, kad nebegali išlaikyti Europos kaip pagrindinės energijos pirkėjos, Maskva logiškai ėmėsi didinti iškastinio kuro pardavimus Azijoje, ypač Kinijoje ir Indijoje. Po invazijos į Ukrainą Rusija tapo pagrindine naftos tiekėja Kinijai, pakeitusi Saudo Arabiją. Tiesa, trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu perdavimo pajėgumai ribos, kiek daugiau iškastinio kuro Rusija gali parduoti Kinijai.

Šiuo metu Rusija turi tik vieną sausumos naftos kelią į Kiniją – ESPO naftotiekį. Vienintelis šiuo metu veikiantis dujotiekis yra „Sibiro energija”. Naftos ir dujų pardavimą vamzdynais papildo jūrų keliai į žemyninę Kiniją. Ateinančiais metais Kinija ir Rusija neabejotinai daug investuos į naftos ir dujų perdavimo tarp abiejų šalių plėtrą, kad Rusija galėtų tapti pagrindine iškastinio kuro tiekėja Kinijai.

Tikėtina, kad kinai galės sumažinti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro siuntų iš Artimųjų Rytų, kurios turi būti gabenamos per pažeidžiamas laivybos užkardas, tokias kaip Malakos sąsiauris.

Glaudesni Kinijos ir Rusijos santykiai energetikos srityje padės suartinti jas kaip strategines sąjungininkes, neturinčias „jokių ribų” Eurazijos žemyne. Turėdama savo kieme įsipareigojusią Rusijos energijos tiekėją,

Kinija neišvengiamai įgis daugiau strateginio lankstumo santykiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir jų sąjungininkėmis Indostano ir Ramiojo vandenyno regione, ir visa tai pakenks Vakarų demokratijoms.

Po invazijos į Ukrainą Rusija taip pat labai suaktyvino savo energetikos verslą su Indija. Pasak Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro, „Indija tapo pagrindine krovinių iš Atlanto, kurių Europa nebenori, pirkėja”.

Iki įsiveržimo į Ukrainą Indija beveik nepirko naftos iš Rusijos. Dabar ji importuoja daugiau kaip 760 000 barelių per dieną. Rusijos iškastinio kuro pardavimų Indijai padidėjimas pakenks Jungtinių Valstijų, Australijos ir Japonijos pastangoms toliau siekti, kad Delis suartėtų su demokratinėmis Indijos-Ramiojo vandenyno regiono šalimis.

Iš tikrųjų, Indija – didžiausia pasaulyje demokratinė valstybė – užėmė neutralią poziciją dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Jungtinėse Tautose Indija susilaikė balsuojant, kai buvo smerkiama Rusijos invazija į Ukrainą. Ji atsisakė kaltinti Rusiją dėl išpuolio. Be naujų ir vis stiprėjančių energijos tiekimo santykių, Rusija taip pat ilgą laiką buvo pagrindinė ginklų tiekėja Indijos ginkluotosioms pajėgoms.

Svarbu tai, kad Delis ir toliau vertina ilgametę Rusijos paramą Kašmyro klausimu. Indijos atsakas į Rusijos ir Ukrainos karą pabrėžia realybę, kad Indija greičiausiai ne visiškai integruosis į Vakarų Ramiojo vandenyno aljansą, pavyzdžiui, Ketveriukę. Jei Kinija bus pakankamai protinga, kad išvengtų daugiau pasienio kovų su Indija, Indijos įsitraukimo į ketverto veiklą dinamika gali sumažėti.

Dar viena bloga žinia Vakarams – Indija ne vienintelė susilaikė balsuojant dėl JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, kuria smerkiama Rusija už įsiveržimą į Ukrainą. Dar trisdešimt keturios šalys atsisakė palaikyti Vakarų pusę. Du trečdaliai pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kurios susilaikė nuo Rusijos pasmerkimo. Net kaimyninė Meksika atsisakė pasmerkti Rusiją ar prisijungti prie ekonominių sankcijų.

Tai sunki strateginė realybė, kurią Jungtinės Valstijos turi įsisąmoninti. Po Rusijos invazijos Vakarų demokratinės šalys greitai susivienijo ir priėmė daugybę sankcijų Maskvai, įskaitant terminus, iki kurių turi būti nutrauktas iškastinio kuro pirkimas iš Rusijos. Vakarų energetikos sankcijos tam tikru mastu pasiteisino, sukeldamos tokią didelę infliaciją ir tiekimo sutrikimus, kad Briuselis dabar sunkiai kovoja su ekonominiais padariniais.

ES netgi tyliai paskelbė apie veiksmus, kuriais siekiama sušvelninti Rusijos energetikos sankcijas, kad padėtų stabilizuoti energijos rinkas. Nors Vakarai skundžiasi, kad Rusija apginklavo savo naftos ir dujų eksportą, iš tikrųjų būtent Briuselis ir Vašingtonas pirmieji pakėlė energetinį kardą, kai iškart po invazijos į Ukrainą paskelbė apie savo ketinimus sumažinti Rusijos iškastinio kuro pirkimą.

Vienas iš teigiamų Rusijos ir Ukrainos karo šalutinių rezultatų buvo NATO, kuris susitelkė palaikyti Ukrainą, atgimimas. Aljansas taps dar stipresnis, kai prie jo prisijungs Suomija ir Švedija. Neigiama yra tai, kad Jungtinėms Valstijoms tenka didesnė nei joms proporcingai tenkanti Ukrainos rėmimo naštos dalis, palyginti su kitomis aljanso partnerėmis, išskyrus Baltijos šalis ir Lenkiją.

Iki 2022 m. gegužės 20 d. Jungtinės Valstijos Kijevui suteikė arba įsipareigojo suteikti 54 mlrd. dolerių. Jungtinė Karalystė buvo tolimoje antroje vietoje – 2,50 mlrd. dolerių, Lenkija – 1,62 mlrd. dolerių, Vokietija – 1,49 mlrd. dolerių. Gegužės 20 d. Jungtinės Valstijos Kijevui buvo įsipareigojusios suteikti daugiau nei tris kartus didesnę pagalbą nei visos kitos Europos Sąjungos šalys kartu sudėjus.

Jungtinės Valstijos teikia didžiausią karinę pagalbą, nepaisant to, kad Rusijos invazija kelia kur kas didesnę tiesioginę grėsmę Europos sąjungininkėms nei Jungtinėms Valstijoms, kurios nuo karo yra nutolusios 5 700 mylių atstumu, už Atlanto vandenyno.

Ukraina dar kartą parodo, kaip pavojingai Vakarų Europa yra priklausoma nuo Amerikos lyderystės ir jos kariuomenės. Tai nepasikeis tol, kol JAV užsienio politikos institucijos nesugebės atsikratyti per septynis dešimtmečius įsitvirtinusio įsitikinimo, kad tik Jungtinės Valstijos gali vadovauti NATO ir suteikti karinį pagrindą aljansui.

Jungtinės Valstijos turi prisitaikyti, ypač dėl to, kad dar labiau sukrečianti ir bjauri realybė yra ta, kad pagal sutartį NATO gynybos įsipareigojimai pagal V straipsnį apsiriboja tik Atlanto regionu. Jei Perl Harborą, Havajus ar Guamą užpultų Kinija, Šiaurės Korėja ar Rusija, NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimai nebūtų taikomi.

Vis dėlto, nors nėra jokios tikimybės, kad NATO sutartis kada nors bus pakeista taip, kad padėtų Jungtinėms Valstijoms Ramiojo vandenyno regione, Vašingtonas neturėtų ir negali atsisakyti NATO. Vietoj to, JAV užsienio politikos institucijos turi dėti daugiau pastangų, kad Europos sąjungininkės galėtų prisiimti didesnę, net jei ne liūto dalį, naštos savo Eurazijos žemyno pusėje.

Jei Jungtinės Valstijos ir toliau laikysis užvertusios galvą ir remdamosi istorinėmis prielaidomis, dėl kurių 1949 m. buvo įkurta NATO, pernelyg ištemptų Jungtinių Valstijų karinių išteklių ir pajėgumų padėtis nuolat blogės. Jungtinės Valstijos nebėra vienintelė pasaulyje dominuojanti galia. Anksčiau ar vėliau JAV aljansų sistemoje teks labiau dalytis našta, kad būtų galima susidoroti su vis labiau daugiapoliu tampančio pasaulio realybe.

Staipsnio autorius – Ramonas Marksas yra į pensiją išėjęs Niujorko teisininkas tarptautinės teisės srityje.