infa.lt

Profesorė, istorijos mokslų daktarė Rasa Čepaitienė suveda istorines paraleles, tarp 1941 metų birželio 22-ąją prasidėjusio sukilimo, kai buvo aišku, kas draugas ir kas priešas, ir šiandienos, kai tuos skirtumus dažnam pamatyti gerokai sunkiau. Ši R.Čepaitienės kalba buvo pasakyta š.m. lietingą birželio 21-ą dieną, praėjus 81-iems metams po minimų įvykių, Lietuvos Šeimų Sąjūdžio organizuoto mitingo prie Seimo, metu. (Vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia…)

Sveiki, mielieji, susirinkę tokiu, vis labiau bjaurėjančiu, oru – ištikimieji ir ištvermingieji.

Aš irgi pasistengsiu būti trumpa. Čia jau buvo paminėta, kokios dienos išvakarėse mes esame. Kuo svarbi šita diena, manau, visi suprantate be ypatingai ilgų kalbų.

Gal būt skirtumas nuo šios dienos Birželio sukilimo dienų yra tas, kad tuo metu – kas yra priešas, kas yra draugas buvo aiškiau. Nes Birželio sukilėliai, kuriuos šiandien kai kurie mūsų „elito“ atstovai (įskaitant ir akademinio elito) linkę nuniekinti, apkaltinti darbui nacistams ir t.t, ir pan., jie tuomet kovojo su okupantais, su Lietuvos naikintojais.

Jų pagrindinė mintis, svajonė, troškimas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šia prasme jiems buvo lengviau. Šiandien mes lyg ir gyvename laisvoje Lietuvoje, lyg ir nėra okupacijos, bet paralelės su to meto dienomis, su sukilimu, vienaip ar kitaip ateina į galvą, kadangi yra tam tikrų požymių ir, manau, nuo šios scenos taip pat nuskambėjo šitie požymiai, įvardinti kitų kalbėtojų. Tad, mes šiandien patiriame vis daugiau vidinės okupacijos.

Kaip gi atrodo vidinė okupacija? Prieš kelias dienas aš netyčia „youtube“ aptikau klipą apie tai, kaip gelbėjami jūrų vėžliai. Pasirodo – vėžlius dažnai apipuola visokie moliuskai , įsitaiso ant jų kiauto, palenda po juo, po oda ir siurbia jų gyvybinius syvus. Todėl gelbėtojai turi pagauti tuos vėžlius ir nuvalyti nuo aplipusių polipų, parazitų.

Žiūrint klipus apie vėžlių gelbėjimą, man kilo asociacija (manau, kad ir jums ši asociacija gali ateiti į galvą), kad tas vargšas vėžlys yra kaip mūsų Lietuva. Ji irgi aplipusi įvairaus „plauko“ parazitais, būtybėmis, kurios linkusios daugiau imti negu duoti Lietuvai. Kyla klausimas, kodėl per daugiau kaip trisdešimt metų mes apaugome šitais parazitais?

Kodėl tas „vėžlys“ yra vis labiau išsekinamas ir negali laisvai sau plaukioti „vandenyne“? Yra labai įdomu, kad gamta, pasirodo, yra viskuo pasirūpinusi ir normaliomis sąlygom yra tokios žuvytės, kurios neleidžia tiems parazitams įsiveisti ant vėžlio kaulų, kiauto. Bet, matyt, dėl sutrikusios ekologinės pusiausvyros tos žuvelės nebeatlieka savo darbo ir tada jau padėti vėžliams tenka žmonėms.

Pagalvokim apie tai, kas yra tos „žuvytės“? Ar mes esame tos „žuvytės“/ Gal būt Sąjūdis buvo? Ir kas yra tie gelbėtojai? Gal būt mes, bandantys atgaivinti mūsų Valstybę nuo parazituojančio konglomerato? Ir kas mums trukdo, kas yra ta „sutrikusi ekologinė pusiausvyra“, jeigu kalbame apie mūsų socialinį gyvenimą ?

Aš – istorikė – manyčiau, kad tam tikra prasme pagrindinė mūsų ėjimo link vidinės kolonizacijos ir okupacijos per šiuos daugiau nei trisdešimt metų eiga, buvo susijusi su tuo, kad mes iš sovietmečio paveldėjome tam tikrą būdą žiūrėti į politiką.  Nepaisant to, kad sovietmečiu visi lyg ir buvo priverstinai norom – nenorom įtraukti į politinį gyvenimą, dalyvaudavo „rinkimuose“, žygiuodavo paraduose ir t.t., tačiau visi suprato, kad tai tebuvo dekoracija, spektakliai, kuriais būdavo legitimuojami kažkur aukščiau priimti valdžios sprendimai. O liaudis neva tik jiems „pritardavo“ tokiu būdu.

Tas tikrasis homosovieticus – sovietinis žmogus – buvo žmogus, kuris visaip buvo orientuojamas ir pats orientavosi į privatų gyvenimą. Politikuoti tuo metu – beje, ir šiandien! – buvo laikoma kažkuo negarbingu arba neva daroma dėl kažkokios asmeninės naudos, galios, bet tikrai ne idealistiniais sumetimais.

Ir kaip tai skiriasi nuo tų pačių sukilėlių! Kurie kovojo, aukojo savo gyvybę 1941 metais, tikėdami Lietuva tik iš patriotizmo. Jie buvo paveldėję tą tarpukario Lietuvos – tautiškai susipratusios, patriotinės Lietuvos – savimonę ir savivoką .

O mes gi per tuos trisdešimt metų paveldėjom tą sovietinę nesikišimo į politiką, atsiribojimą nuo politikos kaip nuo kažkokio purvino dalyko, paveldą. Mes jį tęsiame, nes šiuolaikinė ideologija yra labai paranki tam, kad niekur nesikištum ir kurtum savo privatų gyvenimą.

Oficialioji dabarties ideologija yra ir tai, kuo tiki žmonės, kaip žmonės įsivaizduoja, kaip jie gali susikurti savo laimę – labai atitinka vienas kitą. Nes ir ten, ir ten yra pinigo kultas. Įsivaizduojame, kad „išrišimo“ laimę mums padės pasiekti pinigai : kuo daugiau tų pinigų gausime, užsidirbsime – tuo būsim laimingesni. Ir tuo tiki visi! Tiki mūsų elitas, tiki paprasti žmonės…

Bet šitoj vizijoj nebėra Lietuvos. Nebėra lietuvių, nebėra bendruomenės. Yra tik pavieniai žmonės, kurie „nagais ir ragais“, dorai ir nedorai bando užsidirbti pinigų. Jie yra palikti likimo valiai – niekas nebesirūpina tuo „vėžliu“, ta Lietuva. Ir ką tuomet mes galime padaryti?

Šiandien aš, nenorėdama jūsų kankinti šiame šaltyje ir drėgmėje, labai trumpai noriu pasakyti, kad visų pirma mes turime imtis, kaip aš pavadinčiau, „žolės strategijos“. Štai dabar mes stovim visi žolėje, o yra toks angliškas anekdotas, kad, norint užauginti gražią pievelę, reikia ją kasdien prižiūrėti 400 metų. O mes lietuviškai turim tokią gražią vaikišką dainelę „žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą…“ ir t.t.

Tai va, reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. Visų pirma – nuo supratimo, kad ne pinigas, turtas – jie prarandami ir nenusinešami į kapą – yra mūsų laimės pamatas. Ir tuomet, kaip mums galėtų padėti „žolės strategija“? Iš esmės, mūsų tautinė savimonė šiandien yra ne Birželio sukilėlių lygmenyje, kurie tikrai buvo patriotai ir aukojosi už Lietuvą.

Ji, sakyčiau, yra XIX amžiaus pabaigos lygmens, kai lietuvybė oficialiai buvo persekiojama, kai žmonės, tik kažkur pasislėpę savo namuose – daraktoriai, knygnešiai, motinos, kurios savo vaikus mokino lietuviško rašto – bandė ją išsaugoti. Tad iš esmės mes esame tokioje apgailėtinoje situacijoje, kuomet mums vėl iš naujo reikia tą lietuvybę kurti.

Nepaisant to, kad išoriškai visos institucijos, organizacijos ir žmonės, specialistai lyg ir yra, kad visa tai mes turime, tačiau jie kažkodėl neužsiima tuo , neužsiima Lietuvos stiprinimu ir gaivinimu, o [daro] atvirkščiai. Reikia pradėti visų pirma patiems šviestis, šviesti savo vaikus ir anūkus apie tai, ką reiškia būti lietuviu, ką istoriškai reiškia būti Lietuviu.

Mes esame daug ką pamiršę, daug ko nežinome., neskaitę, nesidomėję. Bet, kai pasigilini ir pasidomi, visa tai mes turime! Mes turime savo didvyrius, kuriais tikrai galime didžiuotis . Mes turime savo šventuosius. Mes turime savo kankinius. Mes turime aukščiausius, pasaulinio lygio menininkus ir mokslininkus. Mes turime savo genijus… Kad ir nedaug – bet jų yra!

Tai yra žmonės, kurie kuria lietuvišku būdu ir, atsigręžę į jų kūrybą, į jų veiklą, jų pavyzdį, mes irgi galime išmokti būti lietuviais šiuolaikiniame postmoderniame pasaulyje. Taip pat perduoti tą lietuvybę savo vaikams ir anūkams, kad ji klestėtų, kad jie jos neatsisakytų, neniekintų, neignoruotų.

Štai šiandien yra pagrindinis uždavinys mums, kaip kiekvienam konkrečiam šitos Valstybės piliečiui būti tuo gelbėtoju, prisimenant vėžlio metaforą, apvalančiu ją nuo parazitų, visų pirma – tų žodinių, mentalinių parazitų ir kitokių institucijų, bet apie tai šiandien nebešnekėsime.

Ir baigdama noriu pasakyti, kad esu į šitą renginį atsinešusi dar keletą savo knygos egzempliorių, savo publicistikos – „Nepolitkorektiška“. Jei kas dar neturite ir norėtumėte įsigyti – prieikite prašau. Visos gautos lėšos bus paaukotos labdarai, nes, kaip žinote, gyvename sunkiais laikais ir mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie gyvena labai sunkiai . Gal būt jie nenori apie tai garsiai kalbėti, prašyti pagalbos, bet, gal būt, mes tokiu būdu bent jau šiek tiek jiems padėtume, bent pradžiuginsime juos savo dėmesiu ir šiluma.

Ačiū labai jums, kad esate! Kad nepabūgote šito oro ir susirinkote čia parodyti, kad Lietuva dar gyva. Ačiū.