infa.lt

Vakarai, svarstydami įvairias politikos galimybes, kad vienašalės sankcijos Rusijos atžvilgiu Indijai ir Kinijai būtų mažiau priešiškos, turėtų atsižvelgti į jų dabartinį susirūpinimą ir istoriją, susijusią su Vakarų vienašališkumu, rašo Rishika Chauhan portale National Interest.

Neseniai lankydamasis Indijoje Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pareiškė, kad istoriniai Rusijos ir Indijos ryšiai yra gerai žinomi ir vargu ar pasikeis. Nepaisant to, B. Johnsonas taip pat pasiūlė išplėsti Jungtinės Karalystės bendradarbiavimą gynybos srityje su Deliu.

Toks žingsnis ne tik padėtų Indijai atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos gynybos įrangos, bet ir paskatintų Naująjį Delį apsvarstyti galimybę laikytis Vakarų sankcijų Rusijai. Šis pasiūlymas nesiskiria nuo balandžio pradžioje Europos Sąjungos (ES) Kinijai pasiūlyto pasiūlymo.

Per dvidešimt trečiąjį ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimą Europos vadovai paragino Kiniją remti pastangas nutraukti smurtą Ukrainoje. Sankcijų tema su Kinija buvo iškelta gana tiesiogiai, ir ES pabrėžė, kad sankcijomis siekiama sustabdyti Rusijos agresiją, nepaisant jų daromos ekonominės žalos Europos ekonomikai. Pekino buvo paprašyta paremti šias pastangas.

Nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą vasario mėn. Vakarai įtikinėjo Indiją ir Kiniją atsisakyti „neutralumo” šiame konflikte ir paremti sankcijas Rusijai, tačiau to padaryti nepavyko. Nors Vakarų valstybių politika ir santykiai su Indija ir Kinija nėra išskirtiniai, o „Vakarai” nėra monolitas, šie du atvejai byloja apie bendrą Vakarų pasaulio pripažinimą, kad norint, jog sankcijos Rusijai taptų veiksmingos, būtina gauti kylančių galybių paramą.

Siekdami įtikinti Indiją ir Kiniją, Vakarų lyderiai pasirinko skirtingą požiūrį – su Pekinu jie elgiasi griežtai, o su Deliu – jautriai. Tačiau tikslas tas pats – užsitikrinti didesnę paramą sankcijoms prieš Rusiją.

Naujojo Delio ir Pekino nuolatinis bendradarbiavimas su Maskva yra ne tik įprasta praktika, atsižvelgiant į jų istorinius ryšius ir naudingus santykius su Rusija, bet ir susijęs su Indijos ir Kinijos vienašališkų sankcijų, t. y. sankcijų, kurias valstybė taiko savarankiškai, nepaisymu.

Norint spręsti Indijos ir Kinijos skepticizmo dėl sankcijų klausimą, svarbu suvokti priežastis, dėl kurių Naujasis Delis ir Pekinas jaučia diskomfortą sankcijų atžvilgiu. Išnagrinėjus dviejų kylančių galybių istoriją, susijusią su vienašalių sankcijų taikymu, taip pat jų požiūrį, išreikštą nacionaliniuose ir tarptautiniuose forumuose, galima iššifruoti jų nenoro taikyti vienašales sankcijas priežastis.

Ilgalaikės sankcijos joms pačioms

Daugelio metų eigoje, Vakarų valstybės ir institucijos tiek Indijai, tiek Kinijai taikė sankcijas, nors sankcijų taikymo priežastys buvo skirtingos. Indijai daugelis sankcijų buvo pritaikytos po pirmojo branduolinio bandymo 1974 m. Metams bėgant daugelis Vakarų valstybių ir eksporto kontrolės grupių Naujajam Deliui taikė sankcijas, ribojančias dvejopo naudojimo technologijų perdavimą besivystančiai valstybei.

Kita vertus, komunistinei Kinijai dėl ideologinių nesutarimų iškart po jos susikūrimo 1949 m. buvo taikomos sankcijos arba grėsė jų taikymas. Vėliau aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje dėl žmogaus teisių pažeidimų ir branduolinės prekybos su branduolinio ginklo neturinčiomis valstybėmis Vakarų šalys ėmė taikyti sankcijas Kinijos subjektams.

Kiekvieną kartą, kai abiem valstybėms buvo taikomos sankcijos, jų vadovai nenusileisdavo ir dažnai pareikšdavo, kad sankcijos nepakeis jų politikos. Kalbėdamas apie sankcijas, įvestas po 1989 m. įvykusio incidento Tiananmenio aikštėje, Kinijos vadovas Deng Xiaopingas pasidalijo savo valstybės požiūriu. 1990 m. Dengas tvirtino: „Nuo praėjusių metų kai kurios šalys įvedė sankcijas Kinijai.

Manau, kad, pirma, jos neturi teisės taip elgtis; antra, patirtis parodė, kad Kinija sugeba atlaikyti šias sankcijas… Mes gerai mokame atlaikyti sankcijas.” Beveik po dešimtmečio, 1998 m., atsakydamas į klausimą apie branduolinio bandymo atlikimo pasekmes, Indijos ministras pirmininkas Atalas Biharis Vadžpėjus (Atal Bihari Vajpayee) teigė: ” kalbos apie sankcijas neatlaiko nei logikos, nei teisingumo patikrinimo.

Be to, tai skamba veidmainiškai… Manau, kad mūsų sprendimas atlikti [branduolinius] bandymus atitinka aukščiausius nacionalinius interesus – tuomet turime susitaikyti su pasekmėmis ir įveikti iššūkį… Sankcijos negali mums pakenkti ir nepakenks. Indijos neišgąsdins jokie tokie grasinimai ir baudžiamieji žingsniai.” Kiti Kinijos ir Indijos vadovai sekė šiuo pavyzdžiu ir bėgant metams pasmerkė sankcijas ir jų grėsmę.

Nors, galiausiai, visos pagrindinės sankcijos buvo panaikintos, dėl ilgalaikių sankcijų Naujasis Delis ir Pekinas nelinkę sutikti su vienašališkomis sankcijomis. Be to, jų patirtis taip pat paskatino valstybinį diskursą, kuriame sankcijos paprastai suprantamos kaip prievartos priemonės, o šalis, kuriai taikomos sankcijos, – kaip auka. Indijos ir Kinijos, kaip šalių, kurioms buvo taikomos sankcijos patirtis, iš esmės turėjo įtakos jų politikai vienašalių sankcijų atžvilgiu ir suformavo jų supratimą apie šias priemones.

Diskursas prieš vienašališkas sankcijas

Indija ir Kinija ne tik atskirai, bet ir kartu daugiašaliuose forumuose svarstė vienašalių sankcijų klausimą. Naujasis Delis ir Pekinas kartu su Maskva palaipsniui ėmė prieštarauti vienašalėms sankcijoms tokiuose forumuose kaip BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika) ir kasmetiniai trišaliai RIC (Rusija, Indija ir Kinija) ministrų susitikimai.

Ypač nuo 2013 m., kai Vakarų valstybės pradėjo gausiai taikyti vienašales sankcijas pačioms BRICS valstybėms – pirmiausia tokioms valstybėms kaip Rusija ir, antra, Indijos ir Kinijos subjektams – grupė pajuto poreikį parengti ir paaiškinti savo poziciją į sankcijas.

Kasmetinėse BRICS šalių deklaracijose ne kartą buvo teigiama: „Mes smerkiame vienašališkas karines intervencijas, ekonomines sankcijas…” Pastarąjį dešimtmetį sankcijos artimiems BRICS valstybių sąjungininkams ar prekybos partneriams, pavyzdžiui, Iranui ir Šiaurės Korėjai, taip pat sulaukė pasmerkimo. BRICS grupė iš esmės sutiko, kad jos „nesaistomos vienašalių sankcijų”, pabrėždama, kad tokios priemonės neturi reikalingo poveikio ir gali sukelti tiekimo trūkumą.

Be to, Naujasis Delis ir Pekinas teigė, kad vienašalės sankcijos prieštarauja tarptautinei teisei. Bendruose BRICS šalių pareiškimuose pabrėžiama, kad JT Saugumo Taryba (JTST) turi „vienintelę teisę … taikyti sankcijas”. BRICS valstybės atskirai teigė, kad jos „neprivalo laikytis jokių konkrečių šalių vidaus įstatymų ir taisyklių”.

Pastaruoju metu ši tema tapo aktuali Indijai ir Kinijai, nes Kinijos subjektams buvo pritaikytos sankcijos pagal Jungtinių Valstijų kovos su Amerikos priešininkais sankcijomis įstatymą, o Indija baiminosi, kad ją ištiks toks pat likimas dėl gynybos įrangos importo iš Rusijos. Amerikos eksteritoriniai įstatymai peržengia tarptautinės teisės ribas.

RIC trišaliuose susitikimuose buvo tęsiamos tos pačios diskusijos. Bendruose pareiškimuose trijų šalių atstovai pabrėžė, kad tokios priemonės mažina JT Saugumo Tarybos sankcijų režimo „veiksmingumą ir teisėtumą” ir kenkia tarptautinei prekybai.

Šis diskursas prieš vienašališkas sankcijas išliko ir plėtėsi pastarąjį dešimtmetį. Labai tikėtina, kad diskusijos dėl sankcijų ir jų poveikio BRICS valstybėms išliks svarbiausiomis darbotvarkės temomis ir artimiausiuose BRICS aukščiausiojo lygio bei RIC susitikimuose.

Sankcijos – vystymosi kliūtis

Vakarai, pritardami sankcijoms Rusijai, turi susimąstyti. Indija ir Kinija vis dar kovoja su pandemija, o jų energijos ir ekonominiai poreikiai per pastaruosius dvejus metus išaugo. Esant tokiai padėčiai, jos nesutiks apriboti bendradarbiavimo su sena sąjungininke.

Istoriškai sankcijos buvo taikomos įvairiais tikslais – nuo tarptautinių normų palaikymo ir nebranduolinių valstybių branduolinių ginklų kūrimo stabdymo, iki valstybių stūmimo prie derybų stalo. Sankcijos Rusijai suprantamos kaip priemonė sustabdyti smurtą Ukrainoje ir padėti išspręsti konfliktą.

Šie tikslai neprieštarauja Naujajam Deliui ir Pekinui, o sankcijų naudingumas jiems taip pat nėra abejotinas, nes jie patys ne kartą yra taikę sankcijas. Tačiau taip pat svarbu suprasti jų požiūrį ir pateikti lengvai pritaikomus pasiūlymus, kurie būtų jautrūs ir atitiktų dviejų kylančių galybių interesus. Vakarai, svarstydami įvairias politikos galimybes, kad vienašališkos sankcijos Indijai ir Kinijai būtų mažiau priešiškos, turėtų atsižvelgti į jų dabartinį susirūpinimą ir istoriją, susijusią su Vakarų vienašališkumu.

Dr. Rishika Chauhan yra MacArthuro finansuojama Londono Karališkojo koledžo Mokslo ir saugumo studijų centro (CSSS) podoktorantūros tyrėja.

Šiuo metu ji rengia knygos rankraštį apie Indijos ir Kinijos požiūrį į sankcijas.