infa.lt

Įprasta mintis, kad DNR lemia tai, kas mes esame – ne tik mūsų akių ar plaukų spalvą, bet ir priklausomybes, sutrikimus ar polinkį į vėžį – yra klaidinga nuomonė, teigia kamieninių ląstelių biologas Bruce’as Liptonas, Ph. D.

„Jūs esate daugiau ar mažiau savo paveldimumo auka“, – sakė Liptonas dokumentiniame filme „Biology of Belief“. „Tos tikėjimo sistemos problema yra ta, kad ji išsiplečia į kitą lygį. … Tampate neatsakingas. [Jūs sakote:] „Aš nieko negaliu padaryti, tai kam bandyti?“, rašo Epoch Times Healt.

Ši koncepcija „teigia, kad esate mažiau stiprus nei jūsų genai“, – paaiškino Liptonas.

Jis tvirtina, kad žmogaus suvokimas, o ne genetinis programavimas, yra tai, kas skatina visus veiksmus kūne: „Iš tikrųjų tai mūsų įsitikinimai parenka mūsų genus, parenka mūsų elgesį“.

Norėdami paaiškinti, kaip tai veikia, jis pradėjo nuo 50–65 trilijonų ląstelių, sudarančių žmogaus kūną. Jis parodė, kaip ląstelė veikia nepriklausomai nuo DNR ir kaip jos jautrumas į aplinkos dirgiklius veikia DNR. Tada jis taikė tuos pačius principus visam žmogaus kūnui, parodydamas, kokią galią mūsų suvokimas, mūsų įsitikinimai turi DNR atžvilgiu.

Toliau pateikiama supaprastinta Liptono pristatymo santrauka.

5 žingsnių paaiškinimas

1. Ląstelė yra kaip žmogaus kūnas ir funkcionuoja be DNR
Ląstelė yra kaip žmogaus kūnas. Ji gali kvėpuoti, virškinti, daugintis ir atlikti kitas gyvybines funkcijas. Branduolys, kuriame yra genai, tradiciškai buvo laikomas valdymo centru – ląstelės smegenimis.

Tačiau, pašalinus branduolį, ląstelė tęsia savo gyvybines funkcijas mėnesį ar ilgiau ir vis tiek gali atpažinti toksinus ir maistines medžiagas. Panašu, kad branduolys ir jame esanti DNR nekontroliuoja ląstelės.

Maždaug prieš 50 metų mokslininkai manė, kad genai kontroliuoja biologiją. „Tai atrodė taip teisinga, kad mus papirko ta istoriją“, – sakė Liptonas. „Neturime teisingų prielaidų“.

2. DNR valdo aplinka
Baltymai atlieka funkcijas ląstelėse ir yra gyvybės elementai. Ilgą laiką buvo manoma, kad DNR kontroliuoja arba lemia baltymų veiksmus.

Liptonas siūlo kitokį modelį. Aplinkos dirgiklius, kurie sąveikauja su ląstelės membrana, suvokia membranoje esantys receptorių baltymai. Tai sukelia grandininę baltymų reakciją, perduodančią tai, ką būtų galima apibūdinti kaip pranešimus, kitiems baltymams, skatinamiems veikti ląstelėje.

DNR yra padengta apsauginiu baltymo apvalkalu. Aplinkos signalai veikia tą baltymą, todėl jis atsidaro ir pasirenka tam tikrus naudojimui genus – genus, specialiai reikalingus reaguoti į esamą aplinką.

Iš esmės DNR nėra grandininės reakcijos pradžia. Vietoj to, pirmasis žingsnis yra ląstelės membranos suvokimas apie aplinką.

Jei nėra suvokimo, DNR yra neaktyvi.

„Genai negali savęs įjungti arba išjungti… jie negali savęs kontroliuoti“, – sakė Liptonas. Jei ląstelė yra atkirsta nuo bet kokių aplinkos dirgiklių, ji nieko nedaro. „Gyvenimas yra tik todėl, kad ląstelė reaguoja į aplinką.”

3. Aplinkos suvokimas nebūtinai yra aplinkos tikrovė
Liptonas citavo 1988 m. Johno Cairnso tyrimą, paskelbtą žurnale „Nature“, pavadintą „Mutantų kilmė“. Kernsas parodė, kad DNR mutacijos nebuvo atsitiktinės, o įvyko iš anksto nustatytu būdu reaguojant į aplinkos įtampą.

„Kiekvienoje jūsų ląstelėje yra genų, kurių funkcija yra perrašyti ir prireikus pritaikyti genus“, – paaiškino Liptonas. Diagramoje, iliustruojančioje Kernso išvadas žurnale, buvo parodyta, kad aplinkos signalai skiriasi nuo to, kaip organizmas suvokia apie tuos aplinkos signalus.

Gyvos būtybės aplinkos suvokimas veikia kaip filtras tarp aplinkos tikrovės ir biologinės reakcijos į ją. Koks filtras, tokia ir biologinė reakcija.

„Suvokimas perrašo genus“, – teigė Liptonas.

4. Žmogaus įsitikinimai, renkantis suvokti teigiamą ar neigiamą aplinką
Kaip ląstelė turi receptorių baltymus, kad suvoktų aplinką už ląstelės membranos ribų, taip žmonės turi penkis pojūčius.

Tai padeda žmogui nustatyti, kuriuos genus reikia suaktyvinti tam tikroje situacijoje.

Genai yra tarsi programos kompiuterio diske, sakė Liptonas. Šios programos gali būti suskirstytos į dvi klases: pirmoji susijusi su augimu arba dauginimusi; antroji susijusi su apsauga.

Kai ląstelė susiduria su maistinėmis medžiagomis, aktyvuojami ir naudojami augimo genai. Kai ląstelė susiduria su toksinais, suaktyvinami ir naudojami apsaugos genai.

Kai žmogus susiduria su meile, suaktyvėja augimo genai. Kai žmogus susiduria su baime, suaktyvėja apsaugos genai.

Žmogus gali suvokti aplinką kaip neigiamą, nors tai iš tikrųjų gali būti palanki arba teigiama aplinka. Kai šis neigiamas suvokimas suaktyvina apsaugos genus, organizmo reakcija skirta pereiti į „kovok arba bėk” režimą.

5. Kovok arba bėk
Kraujo tekėjimas nuo gyvybiškai svarbių organų nukreipiamas į galūnes, kurios naudojamos kovai ir/ar bėgimui.

Imuninė sistema tampa mažiau svarbi. Pavyzdžiui, jei įsivaizduotumėte, kokių reakcijų mums kažkada reikėjo bėgant nuo liūto, kojos būtų buvusios be galo svarbesnės toje tiesioginėje situacijoje nei imuninė sistema. Taigi organizmas palankiai vertina kojas ir nepaiso imuninės sistemos.

Tad, kai žmogus suvokia neigiamą aplinką, organizmas linkęs nepaisyti imuninės sistemos ir gyvybiškai svarbių organų. Stresas taip pat daro mus mažiau protingus, ne tokius blaiviai mąstančius. Smegenų daliai, susijusiai su refleksais, „kovok arba bėk“ režimu skiriama daugiau dėmesio nei su atmintimi ir kitomis psichinėmis funkcijomis susijusiai smegenų daliai.

Kai žmogus suvokia mylinčią aplinką, organizmas suaktyvina augimo genus ir puoselėja kūną.

Liptonas pateikia Rytų Europos vaikų globos namų pavyzdį, kur vaikams duodama daug maistinių medžiagų, bet mažai meilės. Nustatyta, kad tokiose įstaigose esantys vaikai sulėtėjo ūgio, mokymosi ir kitų sričių atžvilgiu. Taip pat pastebėtas didelis sergamumas autizmu. Liptonas sakė, kad šiuo atveju autizmas yra apsauginių genų, kaip sienų, suaktyvinimo simptomas.

„Požiūris veikia kaip filtras tarp tikrosios aplinkos ir jūsų biologijos“, – teigė jis. Taigi, žmonės turi galią pakeisti savo biologiją. Pasak jo, svarbu išlaikyti aiškų suvokimą, nes kitaip neišvystysite biologiškai tinkamų dalykų reikalingų realiai aplinkai.

„Jūs nesate genų aukos“, – sakė jis ir paprašė auditorijos pagalvoti: „Kokiu požiūriu jūs renkaręs genus?