infa.lt

REUTERS

Vienu lygmeniu tai konfliktas tarp JAV ir Rusijos dėl to, kieno įtakos sferai priklauso Ukraina. Kaip 2013 m. pasakė Carlas Gershmanas, tuometinis Kongreso finansuojamo Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas, „Ukraina yra didžiausias prizas“. Jeigu ją pavyktų atitraukti nuo Rusijos į Vakarus, tai „Putinas gali atsidurti pralaimėjimo taške ne tik artimiausiame užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje“, rašo Nicolai N. Petro portale „The National Interest”.

Tačiau kitu lygmeniu tai yra Rusijos ir Ukrainos elito konfliktas dėl to, ar jų santykiai turi būti draugiški, ar priešiški. Rusijoje priešpriešą kursto baimė, kad nuo 2014 metų išaugusi kraštutinių dešiniųjų įtaka paskatins Ukrainą tapti „antirusiška“. Ukrainoje priešpriešą kursto baimė, kad draugiški santykiai su Rusija neleis atsirasti nepriklausomai ukrainiečių tautinei tapatybei.

Kaip sakė buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, „jei rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, – tai ukrainiečių tauta neegzistuoja“. Šios abipusės baimės sutrukdė bet kokiam prasmingam dialogui.

„Galiausiai, ir svarbiausia, tai taip pat yra konfliktas Ukrainoje, tarp jos istoriškai labiau rusofiliškų rytų ir istoriškai labiau rusofobiškų vakarų. Šis konfliktas kilęs iš to, kas apibrėš ukrainiečių tautinę tapatybę ir jos ateitį, tęsiasi mažiausiai 150 metų ir jau tris kartus įsiplieskė rimtais kariniais karo veiksmais Ukrainos viduje: per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bei po 2014 metų Euromaidano. Smurtas įsiplieksdavo kiekvieną kartą, nes išorės jėgos siekdavo palenkti svarstykles savo naudai.

„Mano požiūriu, šis vidinis konfliktas yra pats svarbiausias, nes jį išsprendus būtų pašalintas pagrindinis vidaus įtampos šaltinis, kurį užsienio veikėjai naudojo kurstydami kitus du konflikto lygius. Tačiau tai gali būti išspręsta tik pačių ukrainiečių dialogu, užuojauta ir abipusiu susitaikymu”, daro prielaidą straipsnio autorius.

Kodėl Rusija įsiveržė dabar? Todėl, kad iki šiol Rusijos strategija visais lygmenimis baigėsi nesėkme.

Strateginiame Rusijos konflikte su JAV – Vašingtonas atmetė tris esminius saugumo reikalavimus, kuriuos Rusija pateikė pernai lapkritį: jokių naujų NATO narių, ypač Ukrainos; jokių JAV strateginių ginklų Rusijos pasienyje; ir grįžimas prie visos Europos saugumo sistemos, kurią Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija priėmė XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Ši sistema būtų reiškusi abipusį visų Europos tautų, įskaitant Rusiją, saugumo susiejimo pripažinimą ir pasižadėjimą nepakenkti dabartinei interesų pusiausvyrai plečiant NATO.

Tuo tarpu Ukrainos ir Rusijos konflikte Ukraina buvo atsukusi Rusijai nugarą. 2019 m. vasarį Ukrainai pakeitus savo konstituciją, kad narystė NATO būtų privalomas visų būsimų vyriausybių tikslas, ji iš esmės tapo NATO karine atrama net ir neturėdama narystės NATO. Ji buvo apginkluota pagal NATO standartus ir gavo NATO įrangą bei apmokymus, o Didžioji Britanija sutiko sukurti ir aprūpinti naujas karinio jūrų laivyno bazes Juodojoje jūroje.

Galiausiai, aštuonerius metus trukęs konfliktas Donbase tapo de facto išsekinimo karu prieš šalies rusofilus. Minsko II procesas, kurį Rusija propagavo septynerius metus, numatė federalinę Ukrainą su regionine kultūrine rusakalbių gyventojų apsauga. 2021 m. pabaigoje aukšti Ukrainos vyriausybės pareigūnai tai aiškiai atmetė.

Tačiau dar prieš tai, pagrindinis šalies opozicijos politikas Viktoras Medvedčukas buvo suimtas už išdavystę. Ukrainos vyriausybė uždarė visas pagrindines disidentų (turima omenyje rusofilų) televizijas ir žiniasklaidą. Iš esmės buvimas ukrainiečiu-rusofilu dabar buvo tapatinama su antiukrainietiškumu.

Todėl, praradusi bet kokį tikėjimą Vakarų pasirengimu pasiekti abipusiai priimtiną kompromisą dėl pagrindinių saugumo problemų, Rusijos vadovybė pajuto, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik sumokėti didžiausią kainą: kad išsivaduotų iš šios padėties be išeities, ji turėjo perkrauti darbotvarkę. Ji nusprendė tai padaryti per žiaurios jėgos invaziją į Ukrainą, kurios tikslas buvo pakeisti 2014 m. Euromaidano baigtį.

De facto keisdama režimą Kijeve, Rusija siekia primesti Ukrainai neutralumą ir federalizmą, ir taip ištaisyti savo trūkumus visuose trijuose konflikto lygiuose vienu metu: strateginiu lygmeniu Jungtinės Valstijos dabar būtų priverstos paisyti Rusijos „raudonųjų linijų“. “, nes suprastų, kad jų ignoravimas reiškia karą.

Dvišaliu lygmeniu neutraliteto primetimas Ukrainai veiksmingai užbaigia NATO karinius planus šios šalies atžvilgiu. Galiausiai esminiame vidiniame konflikte federalizmas veiksmingai atkuria Rytų ir Vakarų Ukrainos interesų pusiausvyrą tokią, kokia ji buvo iki 2014 m.

Kas toliau?

Režimo keitimas yra labai ilgas, brangus ir kruvinas procesas. Verta prisiminti, kad Jungtinėms Valstijoms, nepaisant visų savo turtų ir karinių išteklių, niekur Viduriniuose Rytuose nepavyko pasiekti ilgalaikio režimo pakeitimo, nepaisant daugiau nei dvidešimties metų pastangų.

Panašiai, greičiausiai, kaip bus Ukrainoje, galiausiai nuspręs Ukrainos žmonės. Kiek Rusijos invaziją vertins kaip bandymą nutraukti jų tautiškumą? Kiek kas matys rusus kaip išvaduotojus iš jų aštuonerius metus trukusio košmaro? Nepriklausomai nuo to, kančios bus didelės, nes kare, kaip mums primena Williamas Butleris Yeatsas knygoje „Antrasis atėjimas“, „geriausiems trūksta visiško įsitikinimo, o blogiausieji yra kupini aistringos energijos“.

Vienas dalykas, kurį galime drąsiai nuspėti, yra tai, kad dėl šios invazijos tragiškas Ukrainos ciklas tęsis. Graikų klasikams tragedija – aktorių nesugebėjimo suprasti, kiek jų pačių veiksmai prisidėjo prie dabartinės nelaimės, rezultatas. Puikybė veda tautas į nelaimę, nes žmonės nesugeba suvokti tikrosios teisingumo prasmės – gailestingumo – ir todėl pasitenkina kerštu.

Scenoje matydami siaubą, kylantį dėl nenumaldomo keršto siekio, graikų dramaturgai siekė nuvesti publiką į katarsį – emocijų išvalymą, tiek stiprų, kad leidžia naujoms emocijoms, tokioms kaip gailestis ir užuojauta, įsiskverbti į sielą ir užimti pykčio vietą.

Aristotelis manė, kad katarsis gali išlaisvinti asmenis ir visuomenes nuo nesibaigiančio tragiško scenarijaus pasikartojimo, bet tik tada, kai patys dalyviai supranta, kaip jų pačių užuojautos stoka privedė juos prie žlugimo ir susinaikinimo.

Todėl yra tik vienas tikras tragedijos ciklo sprendimas. Kaip rašė garsusis Velso socialinis kritikas Raymondas Williamsas savo klasikinėje knygoje „Modernioji tragedija“, tai „visiškai kitokia taikdarystė, kuria būtų bandoma išspręsti, o ne užglaistyti lemiamą tragišką betvarkę. Bet koks toks sprendimas reikštų iš esmės pakeisti save, reziumuoja straipsnio autorius.

Nicolai N. Petro yra Rod Ailendo universiteto (JAV) politikos mokslų profesorius. 2013–2014 m. jis buvo JAV Fulbraito stipendininkas Ukrainoje ir būsimos knygos „Ukrainos tragedija: ko klasikinė graikų tragedija gali išmokyti mus apie konfliktų sprendimą“ autorius.