infa.lt

Kiekvienas patyręs žvejys žino, kad norint ištraukti didelę žuvį reikia įgūdžių ir sąmoningo nusiteikimo. Vienas iš pirmųjų dalykų, kurių jie išmoksta, yra tai, kad negalima tiesiog išmesti ant kranto didelės žuvies vienu lengvu meškerės švystelėjimu, rašo Toddas Hayenas (Todd Hayen), portale OffGuardian.

Tam reikia meistriškumo, savotiško šokio. Visada laikydami įtemptą valą, jūs lėtai pritraukiate ją, daugiausiai dėmesio skirdami jos nuvarginimui, beveik hipnotizuodami, kad ji paklustų.

Populiarioje žūklės svetainėje HUK apie šį procesą rašoma taip:

„Kai didelė žuvis įsibėgėja ir gali nutrūkti, blogiausia, ką galite padaryti, tai bandyti ją sulaikyti. Kovodami su ja jėga, tik padidinsite tikimybę, kad jūsų valas nutrūks ir laimikis pabėgs. Vietoje to nustatykite tokį ritės stabdymo koeficientą, kad žuvis galėtų ištraukti visą valą ir tuo pat metu pavargtų. Tai nuvargins žuvį; ilgainiui jos šuoliai taps trumpesni, ne tokie smarkūs ir retesni.”

Hmmm. Skamba šiek tiek per daug pažįstamai, kad būtų ramu, ar ne?

Bijau, kad mane nelabai džiugina dabartinis triukšmas dėl mūsų akivaizdžios pergalės prieš pagrindinį dabartinės politikos naratyvą. Aš paprasčiausiai tuo visiškai netikiu.

Mes, taip sakant, įsibėgėjome, galbūt tapome per daug triukšmingi, per daug stiprūs, todėl mums suteikiama šiek tiek laisvės, kad neperžengtume įtempimo ribos.

Šį ištrūkimą organizuoja ne tik žmonės iš mūsų tvoros pusės, bet ir avys. Mes VISI esame pavargę, visi esame pasiruošę išlipti iš šios košės ir baigti ką pradėję.

Atrodo, kad tai protinga jų taktika – išleisti šiek tiek valo, bet vis tiek išlaikyti mus pririštus ir, matyt, vis dar kontroliuojamus.

Visa ši euforija dėl to, kad pagaliau laimėjome mūšį ir, kad naratyvas pagaliau žlunga, man rodo, jog mes galime pasiklysti tariamos sėkmės brūzgynuose, o valas ir kabliukas iš tikrųjų vis dar tvirtai laiko mūsų kūną, kad po svaiginančio ir dezorientuojančio laisvės skonio staiga vėl mus patrauktų atgal. Man tai nepatinka.

Dauguma žino apie 1950 m. Harvardo eksperimentą, kurį atliko bejausmis Kertas Ričteris (Curt Richter). Žiurkės buvo patalpintos į rezervuarą, kuriame jos turėjo karštligiškai taškytis vandenyje, kad išgyventų. Paprastai jos išlaikydavo tik apie 15 minučių, kol pasiduodavo ir nuskęsdavo.

Antroji eksperimento dalis pademonstravo, jog prieš pat nuskęstant ištrauktos žiurkės, apdžiūvusios ir šiek tiek pailsėjusios, o tada vėl grąžintos į vandens rezervuarą, galėjo išlikti gyvos iki 60 valandų.

Jie tai pavadino „vilties eksperimentu”, kuris koreliuojasi su dabartine situacija, kai žiurkės esame jau mes patys.

Kad atlaikytų šios politikos naratyvą, žmonės turi išsaugoti tam tikrą viltį. Kai jau ketiname išmesti rankšluosti į priešininko pusę, mums suteikiama šiek tiek laisvumo, o kai mus vėl užgrius spaudimas – su nauja atmaina, nauju virusu arba, radikalios dešinės posūkiu, branduolinio karo grėsme – galime išsaugoti savo lojalumą režimui ir galutinį paklusnumą, tikėdamiesi, kad nenuskęsime, o paskutinę minutę mus išgelbės mūsų surogatiniai tėvai ir archetipiniai „gynėjai”.

Ši taktika skirtingai veikia priešingose pusėse esančias mases. Avims reikia atsipalaidavimo, kai jos ketina mesti rankšluostį reikalavimų laikymuisi . Likusieji nesiruošia mesti rankšluosčio ir pasiduoti, bet rengiasi įgyti didesnį pasipriešinimo vyraujančiam naratyvui potencialą – į abi situacijas jie reaguoja ta pačia taktika, bet su skirtingais rezultatais, priklausomai nuo to, kurioje vietoje visoje šioje painiavoje randasi.

Šis „vilties eksperimentas” man primena B. F. Skinnerio (taip pat Harvardo psichologijos mokslininko – apie kurį daugelis taip pat manė, jog Skinneris turi labai mažai jautrumo) darbą. Jo darbas su balandžiais, spaudžiančiais svertus, kad gautų maisto, leido jam padaryti išvadą, kad tam tikras „neapibrėžtumo principas” veikia gyvūnus, atitinkamai ir žmones. Jei maistas buvo dalijamas įvairiais intervalais, balandžiai išprotėdavo ir nepaliaujamai kapodavo svirtį.

Nebuvo jokios užuominos, kada gaus atlygį, todėl kapojimas niekada nenutrūkdavo.

Tame galite pamatyti, kokia ši psichologija yra svarbi (ir taip, kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti, elgsenos mokslas yra tikras, jis neduoda atsakymų į visus klausimus, tačiau žmonės kartais iš tiesų elgiasi kaip žiurkės ir balandžiai).

Jei kažkas duodama, atimama, vėl duodama, vėl atimama dėl, regis, neracionalių ir nenuspėjamų priežasčių, sukuriama beprotybės atmosfera: kintantys įtampos ir atsipalaidavimo intervalai. Geras būdas sujaukti žmonių galvas.

Atrodo, kad tai, ką matome dabar, kai, panašu, keičiasi pagrindinis politikos naratyvas, kas yra per daug apskaičiuota, per daug greitai atleista, per daug lengva ir paprasčiausiai ne taip giliai, kaip reikia, kad būtų galima paskelbti pergalę.

Kur yra vyriausybės pareigūnų ar „Big Pharma” pareigūnų areštai ir baudžiamieji persekiojimai? Kur atsakingi už tūkstančius žmonių, kuriuos sužalojo vakcinos? Kur pripažinimas, kad visa tai buvo siaubingas bandymas sukurti Naująją pasaulio tvarką? – Didįjį perkrovimą?

Per Antrąjį pasaulinį karą sąjungininkai turėjo tiesiog sulyginti Vokietiją su žeme, kol tie fašistai pasidavė. Nemanau, kad ši „pergalė” turėtų būti lengvesnė.

Džeimsas Korbetas (James Corbett, „The Corbett Report”) neseniai savo laidoje „Naujasis pasaulis sekančią savaitę” (New World Next Week) tai apsakė glaustai. J. Korbetas sakė:

Tai nėra mirtinas šūvis, tiesiogine ar perkeltine prasme, tai pirmoji salvė daugelį metų, dešimtmečių trunkančiame visuomenės valdymo principo pertvarkymo į biologinio saugumo valstybę procese, tai tik infrastruktūros perkūrimas.”.

Korbetas toliau svarsto, kad, greičiausiai, bus dar daug ko, pavyzdžiui, kitas virusas, kuris bus dar mirtinesnis ir baisesnis, ir, kad dabar viskas jau parengta ir pasirengta sekančiam siaubingam įvykiui.

Galbūt ,”Covid” jau finišavo. Galbūt jis buvo išbaigtas. Galbūt jis nepadarė viso darbo, kurio buvo tikėtasi, galbūt jis nebuvo pakankamai mirtinas, o gal viruso atmainos neišstūmė vakcinų stiprintuvų į priekį taip, kaip buvo tikėtasi. Galbūt, vakcina nebuvo numatyta kaip tokia nevykusi.

O gal viskas pavyko taip, kaip ir buvo planuota.

Nepaisant to, jie žengė gana svarbų žingsnį. Mažų mažiausiai jiems pavyko įgyvendinti beveik visus pagrindinius užsibrėžtus tikslus.

Tokie tikslai, kaip skaitmeniniai pasai, socialinio kredito vertinimas, skaitmeninė valiuta ir aklas, stulbinantis, avių paklusnumą primenantis paklusnumas, paminėsime tik keletą iš jų, kurie, galbūt nėra taip giliai įsitvirtinę kasdienėje visuomenės sąmonėje, kaip jie tikėjosi, tačiau šios sąvokos dabar tikrai yra normalizuotos kaip aktyvi tikimybė masių sąmonėje (o kai kurios iš jų, pavyzdžiui, „aklas, stulbinantis, avių paklusnumą primenantis paklusnumas”, jau yra įsitvirtinusios).

Ateityje prireiks daug mažiau pastangų, kad jas būtų galima pritaikyti vietose ir jos pilnai funkcionuotų.

Hannah Arendt, viena labiausiai neįtikėtinų praėjusio šimtmečio tiesos herojų, savo pagrindiniame veikale „Totalitarizmo ištakos” teigė:

Prieš tai, kai minios mentalitetas tapo kasdieniu masių reiškiniu, jam buvo būdingas naivumo ir cinizmo mišinys. Nuolat besikeičiančiame, nesuprantamame pasaulyje masės pasiekė tokį lygį, kad vienu metu tikėjo viskuo ir niekuo, manė, kad viskas įmanoma ir kad niekas nėra tiesa.

Ši mišrainė pati savaime buvo pakankamai įspūdinga, nes ji reiškė iliuzijos, kad naivumas yra nieko neįtariančių primityvių sielų silpnybė, o cinizmas – aukštesnių ir rafinuotų protų yda, pabaigą. Masinė propaganda atrado, kad jos auditorija visada pasirengusi patikėti blogiausiu, kad ir koks absurdiškas būtų jos teiginys, ir nelabai prieštarauja, kad ją apgaudinėtų, nes kiekvieną teiginį vis tiek laiko melu.

Totalitariniai masių lyderiai savo propagandą grindė teisinga psichologine prielaida, kad tokiomis sąlygomis vieną dieną galima priversti žmones patikėti pačiais fantastiškiausiais teiginiais ir tikėti, kad jei kitą dieną jiems bus pateikti nenuginčijami jų melagingumo įrodymai, jie prisiglaus prie cinizmo; užuot dezertyravę nuo juos apgavusių lyderių, jie protestuos, kad visą laiką žinojo, jog teiginys yra melas, ir žavėsis lyderiais už jų puikų taktinį sumanumą.

Nors nemanau, kad masės į viską žiūri kaip į melą, tikiu, kad jei būtų įrodyta, jog tai melas, tai neturėtų beveik jokio poveikio. Dar negirdėjau kad avys valgytų nuolankumo pyragą.

Visa tai, kas vyksta, avys vertina kaip „įprastą veiklą”… Galbūt paaiškėjo kai kurie dalykai, kurie anksčiau (anot jų) tiesiog nebuvo žinomi, bet jie tai vertina kaip savo pergalę – jie nugalėjo Kovydą dėvėdami kaukes, užsidarę, šmeiždami bjaurius neskiepytus žmones.

Iš mūsų tvoros pusės pasigirsta prislopinti „Aš juk jums sakiau sos”. „Bepročiai dešinieji sumušė herojų-dievą Fauci, bet daugumai jis vis dar yra herojus-dievas”.

Kaip taikliai pastebi Arendt, avys ir toliau „žavisi savo lyderiais dėl jų geresnio taktinio sumanumo”, dėl bet kokio „atsitraukimo ir darbotvarkės pakeitimo”, ką pademonstravo Fauci mūsų pačių interpretacijoje.

Taip, kai kurie, taip sakant, „persivertė“. Galbūt daugelis. Bet čia į pagalbą ateina analogija su žvejyba.

Valdžios atstovai mato, kad avys bėga, nors gal ir negreit, bet vis dėlto bėga, jie girdi, kaip masės burba dėl vakcinų neveiksmingumo, dėl beprasmiško skiepų vartojimo, dėl nuovargio nuo karantinų, kaukių ir socialinių apribojimų.

Jie sako: „Galbūt atėjo laikas šiek tiek atsipalaiduoti… leisti jiems šiek tiek pailsėti… prieš juos suvystant galutinai į tinklą, prieš įmetant į kibirą… ir kelionei pas taksidermistą”. Taigi, kai kurios iš jų ėmė blaškytis (bėgti), ir politika pasikeitė, kad joms būtų suteikta laisvėjimo iliuzija.
Visa tai pasakius, nemanau, kad avių aptvare daug kas pasikeitė.

Be abejo, dauguma normalių žmonių niekada neįsigilino į tai, ką galima rasti triušio duobės gilumoje, kas reiškia didesnį siaubą, viršijantį vyriausybės, virusų ir vakcinų lygį (kaip nurodo Džeimsas Korbetas (James Corbett). Mažai kas mato problemą dėl skaitmeninės valiutos, konstitucinių laisvių praradimo, socialinio kredito, vakcinų pasų ar pan.

Šio visa apimančio kontrolės ešelono darbotvarkė, kaip ir dabar, gali būti tęsiama nevaržomai, su Kovid ar be Kovid.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, mes iš tikrųjų nieko nelaimėjome. Ar galime ką nors vadinti pergale, kol Fauci ir jo NIAID, NIH, HHS, FDA ir CDC tėvynainiai ir pakalikai išlieka laisvėje?

Kol tęsis šmeižto kampanija, kuria siekiama panaikinti veiksmingus ir nebrangius gydymo būdus? Kol skiepai bus privalomi ar net tik rekomenduojami be informuoto asmens sutikimo?

Ar galime skelbti kokią nors pergalę, kol žmonės ir toliau kenčia nuo vakcinų sukeltų sužalojimų ir kol jų net neskaičiuojama?

Ar tikrai galime tikėti, kad naratyvas griūva, kai šių baisių nusikaltimų prieš konstituciją ir žmoniją kaltininkai nėra patraukti atsakomybėn?

Ar galime ramiai miegoti apimti netikros pergalės euforijos, kol dešimtys tūkstančių gydytojų, tyrėjų ir mokslininkų toliau bus persekiojami, prarandant karjerą, reputaciją ir žodžio laisvę?

Galėčiau tęsti ir tęsti.

Ne, mes net nepradėsime matyti, kaip šis naratyvas „griūva”, kol į dienos šviesą neiškils gerokai daugiau įrodymų, kad tai nėra tik dar viena šios vykdomos darbotvarkės taktika.

Bet… galbūt aš klystu. Gal tiesiog reikia šiek tiek laiko, kad būtų nukirstos visos hidros galvos. Nukirtus tik vieną, to nepadarysime, jos tiesiog ataugs, bet gal mes nukirtome tik vieną ar dvi galvas ir prireiks laiko, kad pereitume per likusias, nukirsdami jas visas.

Galbūt vilkikų konvojus, Boriso Džonsono pranešimai Jungtinėje Karalystėje, JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas iš tiesų yra darbotvarkės griūties ženklai, kelios iš daugelio hidros galvų, kurias nukerta teisingumo ir sveiko mąstymo kardai.

Nenoriu prarasti vilties, bet manau, kad bent jau turime ir toliau būti budrūs, nuolat išsitraukę kardus ir visada pasirengę.

Toddas Hayenas yra registruotas psichoterapeutas, praktikuojantis Toronte, Ontarijuje, Kanadoje. Jis turi giluminės psichoterapijos mokslų daktaro laipsnį ir sąmonės studijų magistro laipsnį. Specializuojasi Jungo, archetipų, psichologijos srityse.