infa.lt

Vilniaus Katedra nuo kito Neries kranto | infa.lt nuotr.

Jūsų Eminencija, palaiminkite!

Nebūčiau išdrįsusi kreiptis į Jus, jei ne garbingų ir ištikimų Dievui ganytojų raginimai kreiptis į savo hierarchus pagalbos. Be to, mano padėtis tokia, kad aš neturiu kitos išeities, kaip tik rašyti Jums. Ir kadangi ši problema susijusi su visa Bažnyčia, nusprendžiau kreiptis atviru laišku.

Mūsų dienomis visame pasaulyje ir visoje Bažnyčioje dedasi tokie neįtikėtini dalykai, kad turbūt neliko nė vieno žmogaus, kuris kaip nors su tuo nebūtų susidūręs. Bažnyčioje iškilo tokie prieštaravimai, tokie nesutarimai tarp hierarchų ir tarp tikinčiųjų, kad daugeliui pasidarė nebeaišku, kaip elgtis ir kuo tikėti.

O juk Bažnyčia –  elgsenos pavyzdys visam pasauliui. Tikintieji pasimetę. Daugelis pasirinko aklo paklusnumo poziciją, kai kurie metė lankyti cerkves arba pradėjo protestuoti kitais būdais.

Ortodoksų Bažnyčioje, nors ji atskirta nuo valstybės, viešpatauja pasaulietinė tvarka.Tikintiesiems nustatyta, kaip jie turi melstis, kokius dokumentus privalo turėti (galimybių pasus, kodus, pažymas, skiepijimus…), arba apskritai leidžiama tik stovėti prie uždarų cerkvės durų, ko nebuvo turbūt per visą Bažnyčios istoriją. Pasaulietinė valdžia tikinčiuosius daro savo bendradarbiais, nors ji geriausiu atveju turi teisę tik rekomenduoti, paprašyti  pritarimo аr tolerancijos.

Ką reiškia vien  reikalavimas melstis cerkvėje su kaukėmis! Ne visi tai gali daryti dėl įvairių priežasčių: dėl sveikatos, – paprastai trūksta oro, nes čia susirenka daugiausia pagyvenę žmonės.  (Ir štai kaip šią problemą sprendžia  kai kurie klebonai: ne kaukes leidžia nusiimti, bet trumpina pamaldas!).

Yra tokių, kurie negali stovėti cerkvėje su kauke dėl įsitikinimo, kad bet kokia kaukė  ant tikinčiojo veido – tai veidmainystė, bailumas, netikėjimas ir nepasitikėjimas Viešpačiu.

Dėvėti kaukės  cerkvėje jiems neleidžia sąžinė. Jei kas neturi ryšio su Kristumi, nepasitiki Juo ir labai bijo užsikrėsti bei užkrėsti kitą, tegu ją dėvi, bet kam prievarta versti visus? Negana to, kai kurie gydytojai tvirtina,  jog kaukės ne tik neapsaugo, bet netgi yra kenksmingos: sukelia hipoksiją, t.y. deguonies trūkumą organizme.

Ir kaip žiūrėti į pasiskiepijusį (vakcina su abortuotų embrionų ląstelėmis?) kunigą  su kauke, kuris yra liturginė Kristaus ikona ir kuriam Kristus, be kitų dovanų, davė dar ir ligonių gydymo dovaną? Mes žinome, kad ligą sukelia ne virusas, bet nuodėmė.

Kaip pasakė Černivcių vyskupijos vikaras metropolitas Longinas (Žaras), „Kaukių dėvėjimas iš šalies atrodo kaip beprotybė. Mes vaikštome kaip bepročiai; vargšės močiutės purvinomis kaukėmis, kurias jos dėvi nekeisdamos ištisus metus ir ant kurių susikaupia krūva mikrobų.

Tarsi mes būtume pametę sveiką nuovoką, nebežinom, kas su mumis darosi, kur mes einam ir iš kur mes”. Metropolitas tikinčiuosius perspėjo: „Mes stojame į patį baisiausią apokaliptinį mūšį”.  ( https://taen-1.livejournal.com/2025610.html?utm_source=3userpost.)

Kodėl vieni Bažnyčios tarnai prieina prie tokių baisių išvadų, o kiti tyli, tarsi nieko  nebūtų? Juk mes visi žinom, kad tylėjimu, kai būtina kalbėti, išduodamas Dievas. Išduodamas Tas, kuris dėl mūsų amžinojo gyvenimo paaukojo savąjį, ir į kurį mes netikime, drebėdami dėl savo kūniškos sveikatos.

Yra ir tokių, kurie kalba visai priešingai. Ir jei ganytojai tarpusavy nesutaria, ar jie turi teisę reikalauti iš mūsų paklusnumo?

Be kaukių, priimta daugybė kitų antikovidinių profilaktikos priemonių. Grėsmingi perspėjimai ant cerkvės durų ir viduje apie koronaviruso pavojingumą, rankų dezinfekcija prie įėjimo, ikonų dezinfekcija, visko, kas tik prieinama, dezinfekcija, ir kas baisiausia – paties Kristaus Kūno ir Kraujo dezinfekcija!

Ką mes turime galvoti, žiūrėdami į tokią šventvagystę? Kad virusas galingesnis už patį Kristų? Ar yra buvęs ortodoksų istorijoje bent vienas užsikrėtimas per Komuniją? Orechovo Zujevo vyskupas  Panteleimonas (Šatovas) patvirtino: „Aš nežinau nė vieno atvejo, kad būtų užsikrėsta per Komuniją.

Apie panašius dalykus  niekas nerašė net didžiausios bedievybės laikais”. Ir tokios dogmos, tvirtinančios, jog galima užsikrėsti  per Komunijos šaukštelį,  nėra. Tuomet kodėl mus verčia abejoti Kristumi? Kodėl neleidžiama priimti Komuniją pagarbiai, be tų šventvagiškų „atsargumo” priemonių?

Uždrausta bučiuoti kunigo ranką, t.y. pagerbti titulą, kuriam daugiau kaip 2000 metų, uždrausta prisiliesti prie ikonų, – virusas stipresnis už Dievo malonę, kurią teikia ikona; uždrausta bučiuoti kryžių ir Taurę… Ar liko vietos mūsų tikėjimui?  Į ką mes tikime – į žmogiškas atsargumo priemones ar į Dievo visagalybę?

Mus verčia tikėti „dezinfekcija” visko, kas šventa, tikėti šventvagyste, ignoruodami mūsų sąžinės laisvę, mūsų pasitikėjimą Viešpačiu. O kas nepaklūsta, tą veja iš cerkvės lauk arba apskritai neįleidžia. Spaudoje plačiai nuskambėjo istorija apie agresyvų metropolito Tichono (Ševkunovo) elgesį su vienuole, kuri stovėjo cerkvėje be kaukės.

Aš žinau pavyzdžius (Lietuvoje), kai kunigas vijo tikintįjį iš beveik tuščios cerkvės dėl to, kad tas atsisakė užsidėti kaukę, tyčiojosi iš jo per išpažintį, pertraukinėjo ją, grasino neduoti nuodėmių atleidimo dėl atsisakymo paklusti (neteisingiems) reikalavimams.

O juk kunigo vaidmuo per išpažintį, kaip neseniai paskelbė patriarchas Kirilas, tik vienas: būti žmogaus atgailos liudytoju.

Aš žinau pavyzdį, kai tikintįjį vijo ne vieną kartą, tol, kol jiems pagaliau pavyko jį išvyti visiškai!.. Tai Dievo rūstybė ar žmogiškas žiaurumas?

Mus siekia įtikinti, kad visos šios atsargumo priemonės su Bažnyčia nesusijusios, bet tik su medicina. Tačiau viskas, kas susiję su su žmogaus gyvenimu, su jo kūnu (tuo labiau su jo siela), su jo sveikata, ligomis ir gydymu, vieta visuomenėje, su jo laisve, turi teologinį bei dvasinį matmenį.

Bažnyčioje nėra atskirų medicininių klausimų, kurie nebūtų susiję su tikėjimu, nes Viešpats suteikė savo mokiniams  „galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti, … išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti.” (Lk 9, 1–2). Todėl mūsų kunigai turėtų naudotis ta galia, tikėti ja.

Didžiai gerbiamas Ganytojau! Mūsų, Lietuvos ortodoksų, ne taip jau daug – apie 125 tūkstančius, t.y. 4 proc. visų gyventojų.

Tačiau mūsų tikėjimo bei istorinė tiesa tokia, kad dėl krikščioniškos Lietuvos amžinojo likimo, dėl likimo visų Lietuvos ortodoksų, dėl visų, kuriuos Viešpats nori matyti savo Karalystėje, būsim pirmiausia atsakingi mes, ortodoksai. Ne katalikai, ne kas nors kitas, bet mes.

Dėl to ar mes turime teisę abejingai tylėti? Kaip mes pasiteisinsime prieš Dievą – kad nesupratome situacijos? Kad čia nematėme  blogio? Arba gal  teisinsimės, kad stengėmės būti nuolankūs? Tai nepateisinamas nuolankumas. Jis leidžia pasaulietinėms valdžioms desakralizuoti mūsų šventoves, daryti iš jų  skiepijimo punktus, jis išveja ne tik tikinčiuosius, bet ir Dievo malonę bei gesina Šventąją Dvasią.

Jei mes nekovosime dėl savo pozicijų ir negana to, nuolankiai priimsime antraeilį, sakytum „papildomą” vaidmenį krikščioniškoje Lietuvoje, jeigu nedrįsime kalbėti apie vienintelės Kristaus Bažnyčios Tiesą, jei kalbėsime apie kažkokią neaiškią ekumeninę vienybę, kokios nebuvo per visą krikščionybės istoriją, ir jeigu mūsų kunigai prisiims aktorių, menininkų, mokslininkų vaidmenį, pamiršdami, kad jie pirmiausia – Dievo tarnai, ganytojai, tai mes nieko nepasieksime.

Aš manau, kad reikia didžiuotis savo Bažnyčia, reikia kviesti visus į išganymą, kuris įmanomas tik joje. Kenijos ir Nairobio metropolitas Makarijus priminė: „Laikas suvokti, kad tik mes, krikščionys ortodoksai, išgelbėsime pasaulį”.

Dėl to meldžiu Jus, mūsų šalyje, Lietuvoje, ir visame šiame koronaviruso kontekste palikime deramą vietą tikėjimui, pasitikėjimui Kristumi, skirkime didesnį dėmesį mūsų amžinajam likimui; tegu rūpesčiai laikinąja gerove bei sveikata mūsų neapsunkina, nes, kaip pasakė apaštalas, „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas” (Fil 1,21). Ko mes taip bijome?

Artinasi Kalėdos, Kristaus gimimo šventė. Noriu Jus nuoširdžiai pasveikinti su šia  visam krikščioniškam pasauliui svarbia švente, palinkėti sėkmingai darbuotis Dievo garbei, ginant mūsų tikėjimą ir stiprinant Bažnyčią.

Tikėsime ja, jos išganymo galiomis ir stengsimės nuoširdžiai jai tarnauti.

Su gilia pagarba –

ortodoksų publicistė Nijolė Aleinikova