infa.lt

Kiekvienas, kuris susimąsto apie Amerikoje vykstantį pilietinį karą, supranta, kad tai daugiausia pilietinis karas tarp religingų ir antireligingų žmonių. Yra priežastis, kodėl kairieji nekenčia evangelikų protestantų, tradicinių katalikų ir ortodoksų žydų: religingi žmonės atstovauja viskam, ko nekenčia kairieji. Žinoma, yra pasaulietinių konservatorių, kovojančių su kairiaisiais, bet galingiausia ir veiksmingiausia opozicija kairiesiems kyla iš konservatyvių krikščionių, rašo Epoch Times.

Šių dviejų žmonių grupių skirtumai prasideda vaikystėje. Dauguma religingų vaikų, ypač besimokančių tradicinėse krikščionių ir žydų mokyklose, yra auklėjami kitokių vertybių pagrindais nei dauguma pasaulietinių vaikų.

Štai keletas pavyzdžių.

Nr. 1: Religinis auklėjimas: kovok su savimi. Pasaulietinis švietimas: kovok su visuomene.

Nuo darželio iki 12 klasės mokiausi krikščionių mokykloje, kurioje pusę dienos mokiausi Biblijos ir kitų religinių dalykų, o pusę dienos mokiausi pasaulietinių dalykų. Anksti supratau, kad didžiausia Denniso Pragerio gyvenimo problema yra Dennisas Prageris. Beveik visose pasaulietinėse mokyklose ir liberaliose religinėse mokyklose vaikai mokomi, kad didžiausia jų gyvenimo problema yra Amerikos visuomenė, tai yra iš tikrųjų viskas, išskyrus juos pačius.

Kaip manote, kas daro žmogų labiau savikritišką, labiau susivaldantį ir galiausiai labiau vertingą?

O kas daro žmogų labiau piktu ir mažiau laimingu?

Nr. 2: Religinis auklėjimas: turite pabandyti priimti išmintį, kuri buvo prieš jus. Pasaulietinis auklėjimas: nėra jokios tokios išminties, nėra ko priimti.

Neabejoju, kad dauguma vaikų, auklėjamų pagal Bibliją ir kitus žydų ar krikščionių raštus, yra išmintingesni už beveik bet kurį pasaulietinį profesorių ar kitą pasaulietinį intelektualą. Taip, yra pasauliečių žmonių, kurie turi išminties (judėjų ir krikščionių išmintis kartais ir toliau daro įtaką vienai ar dviem kartoms), bet negaliu prisiminti nei vienos pasaulietinės institucijos, kuri būtų išmintinga. Štai kodėl institucijos, turinčios mažiausiai išminties, išpažįstančios ir mokančios daugiausiai nesąmonių – būtent universitetai – vis dėlto yra pasaulietiškiausios mūsų visuomenės institucijos.

Nr. 3: Religinis auklėjimas: žmogus iš esmės yra netobulas. Pasaulietinis ugdymas: žmogus iš esmės yra tobulas.

„Išmintis prasideda, – mokoma Psalmėse ir Pasakėčiose, – „nuo Dievo baimės“. Kitaip tariant, jei nėra Dievo, tai nėra ir išminties. Tačiau yra ir kitas būdas teigti, kur ir kaip prasideda išmintis. Išmintis prasideda nuo pripažinimo, kokia netobula yra žmogaus prigimtis. Arba, trumpai tariant, negalite būti išmintingi, jei manote, kad žmonės iš esmės yra geri. Galite būti mielas, malonus ir geranoriškas žmogus, jei tikite, kad žmonės dažniausiai yra geri, bet tai nepadaro jūsų išmintingu. Tiesą sakant, labiau tikėtina, kad būsite naivus kvailys.

Tikėjimas, kad žmogus iš esmės yra tobulas, kurio niekada neturėjo nei judaizmas, nei krikščionybė, yra rimta kliūtis kuriant gerą visuomenę. Pirma, tuo tikintys tėvai niekada nedrausmina savo vaikų taip, kaip reikia. Jie tiki, kaip darė paskutinės trys amerikiečių tėvų kartos, kad vaikui tereikia meilės. Kita vertus, žmonės, manantys, kad žmogus iš prigimties yra geras, yra daug mažiau linkę bausti nusikaltėlius, nes dėl žmogžudysčių, vagysčių, išžaginimo ir kitų bėdų kaltina ekonomines aplinkybes, tėvus ir visuomenę – tai yra viską kas įmanoma, išskyrus paties nusikaltėlio nesugebėjimą suvaldytų savo nuodėmingą prigimtį.

Nr. 4: Religinis auklėjimas: egzistuoja šventumo samprata. Pasaulietinis ugdymas: nėra šventumo sampratos.

Religingi vaikai švenčia šventas dienas iš savo religinio kalendoriaus. Laikas, reguliariai skiriamas Transcendentiniam, turi didelę įtaką vaiko vystymuisi. Pasaulietiški vaikai turi pasaulietines šventes, tačiau daugumai Amerikos jaunuolių jos mažai ką reiškia. Liepos ketvirtoji yra poilsio diena su barbekiu. Beprasmis Helovinas tapo svarbesnis nei prasmingos Kalėdos. Prezidento diena nieko nereiškia. Padėkos diena vis dažniau įvardijama kaip vietinių gyventojų genocido diena.

Nr 5: Religinis auklėjimas: draugai plius bendruomenė. Pasaulietinis ugdymas: draugai, bet ne bendruomenė.

Vienatvė šiuolaikiniame pasaulyje yra rimtesnė pandemija nei COVID-19, todėl JK dabar įvedė vienatvės reikalų ministrą, kuris bando spręsti šią problemą.

Tai iš esmės dar viena sekuliarizmo pasekmė. Religingi žydų ir krikščionių (įskaitant mormonus) vaikai auga tarp daugybės draugų ir didelėje religinėje bendruomenėje religinės mokyklos, sinagogos ar bažnyčios dėka.

O koks bendruomeninis bažnyčios, sinagogos ir religinės mokyklos atitikmuo egzistuoja pasaulietinį išsilavinimą gaunantiems vaikams? Be sporto (kuriuo bet kuriuo atveju užsiima tik saujelė komandinius žaidimus žaidžiančių jaunuolių), nėra nė vienos institucijos.

Nr. 6: Religinis auklėjimas: pagarba tėvams. Pasaulietinis ugdymas: tokių įpareigojimų nėra. Netgi atvirkščiai – tėvų vaidmuo visuomenėje vis menkinamas.

Religingi žydų ir krikščionių vaikai mokomi dešimties Dievo įsakymų, vienas iš kurių yra „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Savaime suprantama, kad daugelis pasauliečių vaikų gerbia savo tėvus, tačiau jie tai daro tik savo noru.

Religingi vaikai skatinami gerbti savo tėvus, nori jie to ar ne, o tai svarbu, nes ne visi vaikai visada nori gerbti savo tėvus.

Amerikoje vystosi dar viena pandemija – suaugusių vaikų, kurie nusprendžia niekada nekalbėti su vienu ar abiem savo tėvais, pandemija. Aš galėčiau lažintis iš rimtos sumos, kad nedaugelis iš šių suaugusių vaikų yra religingi žydai ar krikščionys.

Religinis auklėjimas daugeliu atžvilgių skiriasi nuo pasaulietinio ugdymo. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad religingi vaikai dažniausiai būna laimingesni.

Ar vienas auklėjimas geresnis už kitą? Spręsti jums.