infa.lt

Prieš dvejus metus pristačiau atkurtą originalią partizanų uniformą, šiais metais įgyvendinau naują iššūkį – radęs labai nedidelį kiekį archyvinės medžiagos atkūriau ir Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės 1948 m. moterišką partizanės uniformą.

Kalbėdami apie partizanus, esame pratę dažniau minėti vyrų pavardes – būtent jie sudarė daugumą, gindami mūsų šalį nuo priespaudos.

Tačiau laisvės kovose aktyviai dalyvavo ir moterys, užimdamos svarbias pareigas partizanų karinėse struktūrose.

Jos rūpinosi spauda, buvo ne tik ryšininkės, bet ir atsakingai rinko svarbią žvalgybinę informaciją, dalyvavo karinėse operacijose.

Moterų vaidmuo laisvės kovose buvo labai svarbus, jų drąsa, pasiaukojimas, ištikimybė, buvo didelė pagalba miškuose besislapstantiems laisvės kariams.

Studijuodamas archyvus, pirmiausia, atkreipdavau dėmesį į vyrus, pozuojančius tikrus karius, bet akis sustodavo ir ties retai nuotraukose esančiomis merginomis, moterimis.

Šios moteriškos partizanų aprangos atkūrimo įkvėpimo šaltiniu tapo fotokadras – Sofijos Budėnaitės-Ramunės apdovanojimo ceremonija iš 1948 m. kovo 23–25 dienomis vykusio Kazimieraičio Rinktinės DLK Vytauto grupės sąskrydžio, kada Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas įsega jai narsumo baretę.

Restauravau penkto dešimtmečio moteriško kirpimo švarką. Moteriškas civilis švarkas tampa partizanės, kovojančios dėl Lietuvos laisvės uniforma-simboliu.

Atkūriau švarko apykaklės stilizuotos lelijos formos geltonus (pėstininkų) 1940 m. paskutinius nepriklausomos Lietuvos antsiuvus. Taip pat atkurta Dainavos Partizanų Apygardos 1947m. narsumo juostelė, vadinama baretė.

Daug iššūkių pareikalavo norint atkurti lininius marškinius su tam laikmečiui būdingomis detalėmis: apykakle, dviem uždėtinėmis kišenėmis su antkišeniais, siluetu ir spalva.

Moteriškumo akcentą uždeda atkurtas pusiau saulės kliošo kirpimo klostuotas vilnonis sijonas bei megzta moteriška liemenė. Atkūriau pirštuotas megztas pirštines su Vyčio simboliu bei restauravau to laikmečio aulinius batus.

Taip pat, papildant aprangos įvaizdį, surinkti originalūs karo metų ir pokario ekipuotės daiktai.

Atkurti šią 1948-ųjų laikotarpio eilutę buvo nelengvas iššūkis, nes nuotraukų, kuriuose būtų ne tik partizanai vyrai, bet ir partizanų rėmėjos, nebijojusios patirti visų partizaninio karo sunkumų, nėra gausiai išlikusių, o ir esančios – nespalvotos.

Studijuodamas nuotraukas, pastebėjau, kad dažnai greta partizanų karių stovinčios moterys vilki uniforminius švarkus, pasiskolintus partizanų.

Kad tai vyriškas uniforminis švarkas, galima nuspėti iš kirpimo konstrukcijos, pečių linijos, rankovių ilgio – dažniausiai jie stipriai per dideli. Rašytiniuose šaltiniuose informacijos apie aprangą nepavyko rasti.

Labai gaila, kad nespėjau pasikalbinti laisvės kovų dalyvių – viena iš partizanių, Antanina Lukšytė (Garšvienė)-Milda, Sofijos Budėnaitės bendražygė, kurios nuotrauką radau prieš kelis metus, iškeliavo.

Lieka vis mažiau šio svarbaus mūsų šaliai istorinio laikotarpio liudininkų.

Pagrindinį finansavimą projektui įgyvendinti skyrė Lietuvos kultūros taryba.

Gyvų liudininkų lieka vis mažiau, jaučiu pareigą daugiau nebelaukti, o tai įgyvendinti kuo greičiau.

Tikiuosi, pavyks ir šią atkurtą uniformą pristatyti visuomenei, besidominčiai mūsų šalies istorija ir taip perduoti ateities kartoms.

Pirmą kartą ši medžiaga paskelbta autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.