infa.lt

Įėjimas ir pokalbiai per vielą draudžiami sušaudymo grėsme.

Šis įrašas apie tai, apie ką negalima šnekėti tokiu kampu. Jis apie kovidą, mokslą ir ne mokslą, apie tikėjimą ir viltį, apie esančius žemėje ir išėjusius, apie mano poziciją šiuo atžvilgiu ir gal kažkur pasikartosiu.

Taip aš tikiu ir neneigiu,kad virusas YRA, kad jis bjaurus, JO simptomai vieniems sunkūs,daugeliui lengvi, kai kam mirtini. Anot vyriausybės patarėjų su savo turima obstrukcine plaučių liga priklausau tai „mirtininkų” grupei, kuriai virusas pats pavojingiausias ir neneigsiu, kad iš pagarbos kitiems laikausi atstumų, dezinfekuoju rankas, nelendu, kur nereikia, nešioju kaukę protingai,teisingai tik tada,kai neišvengiama.

Ir stengiuosi nereaguoti į masinius neapykantos nešėjų linkėjimus MIRTI! NUDVĖSTI! AR KRATYTIS MIRTIES PATALE!

Ar bijojau užsikrėsti? Ar dariau viską,kad to išvengt? Ne, nebedariau, nes jau geri metai stengiuosi GYVENTI.

Negana to – vieni šeimoje pasiskiepijo, kiti prasirgome.

Tačiau toliau norėčiau rašyt didelį BET ir prisimint paskutinius 20 savo gyvenimo metų. Kam to reik? Ogi tam,kad sulygint, kokio sunkumo tekdavo prasirgt gripus ar vaduotis iš komplikacijų, siaučiant įvairiausiems virusams: 39 ir didesnės temperatūros ilgiau nei savaitę, košmariška savijauta, dusulys, plaučių uždegimai, komplikacijos, savaitės ant lašelinių, negalėjimo pajudėt lovoje ar net paeit 100 metrų.

Tekę mėnesius praleist ligoninėj ar maldaut medikų pastatyt mane ant kojų prieš gyvybiškai svarbius renginius, kai iki ligoninės atvažiuodavau vos gyva, o padarinius po ligos jausdavau dar pusmetį ar net ilgiau…

Nesunku prisiminti ir visas gripo bangas, kuomet būdavo metų, kai ruošiantis rudenio ar žiemos projektams iš 100 dalyvaujančių koncerte vaikų į repeticijas ateidavo koks…20…Tokių būdavo gripo sezonų, kad sunkiai sergančių buvo galybė, jie iškrisdavo iš pasiruošimų etapų, vėliau pasirodymų,ištuštėdavo klasės, liga „surakindavo” kelioms savaitėms, ne vienam komplikuodavosi, o mes su komanda sukdavom galvas kaip išsisukt.

IR TIE GRIPO SEZONAI BUVO SUNKŪS, SU VISOMIS KOMPLIKACIJOMIS IR GAUSYBE SERGANČIŲ…Sergančių suaugusių ir vaikų!

Tačiau gyvenimas tęsėsi…net jei sirgo 100-ai, o dėl didelio kiekio sergančių sustodavo pamokos… net jei būdavo mirčių dėl komplikacijų,nieks nebijojo susirgti…nes žinojo, kad gaus kontaktinį gydymą nuoširdžiai ir be mobingo…

Nieks neatšaukdavo laidotuvių, dėl kitų užklupusių ligų sergantys drąsiai vykdavo į ligonines ir sulaukdavo pagalbos, o jei virusai įsisukdavo į skyrius, tai juose skelbdavo karantiną ir puikiai jį suvaldydavo.

Taip, aš suprantu,kad COVID – LIGA DAR BAISESNĖ IR SUNKESNĖ NEI GRIPAS. T I K I U ! S U P R A N T U!

Tačiau šiandieninė mums primetama BAIMĖ ir neapykanta man protu sunkiai suvokiama. Ko mes vis tik bijome? Bijome sunkiai prasirgti, kaip sirgom ne kartą iki šiol? Ar bijome, kad būsim palikti mirti, kol pandemijos pūliniuose susipainiojusi sistema pavėluos su gydymu, izoliuos nuo šeimos, paliks be maisto, telefono kroviklio….o gal be galimybės apkabinti „išeinantį” artimą? O gal sistema TAI DARO SPECIALIAI? Kad neskiepyti išeitų, nesulaukę pagalbos?

O gal galvojate,kad gavę skiepą tapsite nemirtingi, todėl mobinat visus vardan 3 milijonų nemirtingų?

Ką su mumis padarė, kad mes pamiršome visa, kas buvo ir užsidarėme savo baimėse, atsiribojome nuo draugų, trypiame kitaminčius, spjaudomės ir niekiname? Mus visus kaip represijų laikais vienodai vadina nepaklusniais ir klupdo ant kelių. Nebijau, todėl ištarsiu garsiai ir atsakingai, kad aš ir vėl jaučiu šiuolaikinių KGB agentų-trolių persekiojimus, nuomonės demonizavimą, neapykantos eskalavimą, neskiepytų žeminimą, cinišką reklamos darymą iš mirusiųjų istorijų ar net elementarų ilgamečių bičiulių manęs ignoravimą socialiniuose tinkluose už nepatogią MASĖMS nuomonę.

Nedirbsi, neisi į mokyklą, nesportuosi, palauksi su planine operacija, nevažiuosi, nevalgysi, uždarysim…

Negydysim,nemokėsim nedarbingumo… Nelankysit kapų, nebūsit prie mirštančio…atskirsim, atimsim paskutinio patepimo galimybę… ir nuolat pakeltas ir gąsdinantis tonas…

Kas čia vyksta?

Dirbau nuo studijų laikų, nes visada norėjau būti nepriklausoma, sąžiningai mokėjau mokesčius, net jei jie kaip akmuo ant kaklo tempė žemyn. Visada stengiausi būti pavyzdžiu sau ir švaria sąžine prieš dievą.

Nesuprantu kaip galima nesuteikti žmogui pagalbos net jei jis neskiepytas. Kaip galima, atvykus su infarktu ar insultu palikti žmogų mirti, jei jo PGR teigiamas? Ką testas keičia?

Vadinasi, jei testas neigiamas-gydysim, jei teigiamas-paliksim mirt? Bet jei neigiamas tik po 24val….tai leisim numirt natūraliai, kol dar laukiam testo rezultatų…

Skiepijosi medikai pirmieji, kad žmonės nebemirtų. Bet jie miršta. Serga ir miršta tiek skiepyti, tiek neskiepyti. Rėksit, kad neskiepytų serga ir miršta daugiau? Jie serga sunkiau? Koks skirtumas – visi vis tiek serga, miršta, gyvena. Ne apie statistiką, o apie žmogiškumą ir apie sistemą kalba. Apie žmones ir tuos, kurie leidžia sau TEISTI!

Taip, mes visa šeima irgi sirgome. Aš su savo rizikos faktorium sirgau itin lengvai (savo nuostabai), bet būsiu atvira, kad jau metus, vartojau tai, ką rekomenduoja gyd. Zalenko protokolas.

Vyras gi sirgo labai sunkiai, ir čia reiktų dėt tritaškį…nes atrodo sistema specialiai sukurta taip, kad ligonis sergantis Covid komplikuotųsi, kol geria arbatėles ir vitaminus, klausydamas šeimos gydytojo nuotolinės rekomendacijos gulėti. Ačiū dievui ir likimui, kad turėjau galimybę konsultuotis dėl vyro gydymo su nuostabiais medikais, nes tik prižiūrinčio gydytojo rekomendacijų būtų buvę per maža nesusikomplikuoti

Apie tai, ką darėm, kaip kapstėmės patys būtinai dar rašysiu.

O kol kas galime tik ironiškai „pasidžiaugt”, kad izoliavus kovidinius pacientus namuose, jiems nebeteikiamos kontaktinės paslaugos, nevertinamas kraujas, neišklausomi plaučiai, nedaromas rentgenas. Į ligoninę gydytojas „nurodo” vykti tik būklei sparčiai blogėjant, ką reiškia, jog tik tada, kai pagalba gali būti pavėluota.

Ačiū dievui, kad jis buvo su mumis ir ligoninės neprireikė.

Per tiek metų, kiek aš iki šios pandemijos sirgau plaučių uždegimu, niekada jo nebijojau, nes žmogus gydytojui rūpėjo priešingai nei dabar. Atvirai nepripažintam prezidentui, bet norinčiam juo būti atbuline data deklaruojant, kad žmonių pasaulyje yra per daug ir turime susitaikyti su mirtimis, šios vyriausybės pandemijos valdymas atrodo makabriškai…

Ši kasdienė baimių varymo ir draudimų keliama pandemija yra baisesnė nei pati liga ir dabartinė valdžia, kuri labai mėgsta viską drausti ir liepti, kuri nepratusi dirbti su visuomene. Jai lengviau gąsdinti, kaltinti, mobinti nei prisiimti atsakomybę, keisti praktiką, ieškoti sprendimų ar kompromisų nors iki rinkimų garsiai žadėjo ką kitą ir rėkė, varydami aną valdžią lauk! (nesu nei vienų jų pusėje)

Kažkas manęs paklausė, o ką darysit, jei vyras susirgęs mirs ar mirsi pati? Ką darysim?

NIEKO!! Jei lemta tokia ligos baigtis, tai noriu ramiai, apkabinus vyrą, laikydama dukters ranką ir ramybėje, o ne sukaustyta baimės, užrakinta negyvoje palatoje, kur gydymas ribotas.

Nesenai filmavau pasakojimus, kaip vaikų įkalbėtas sveikas skiepytas tėtis, su neigiamu PGR atsidūrė ligoninėje dėl širdelės, o joje buvo apkrėstas covidu, ten liko izoliuotas ir ….vienatvėje mirė…

Ašaras tramdžiau, klausydama su pykčiu ir skausmu širdyje dėl nežmoniško abejingumo… Daugiau nei savaitę šeima neturėjo su juo jokio kontakto, nesuteikė paskutinio patepimo, negalėjo atsisveikinti ir net deramai krikščioniškai palaidoti.

Dar blogiau – skiepyta gydytoja šiandien negali aplankyt skiepytos mamos slaugos namuose, kur beje visi paskiepyti… ir kur nustatytas vienas teigiamas PGR… uždaro duris žmogiškumui!

Ko vertas skiepas? Ko verta jo laisvė, jeigu net „paklusęs” sistemai žmogus negali prieš mirtį slaugyt savo artimo?

Kodėl šiandien tiek teksto?

Nes mes turime kalbėti. Mes turime nustot bijoti. Mes turime pradėt ginti savo vertybes. Mes turim reikalaut savo teisių, o ne tik būti kalami kaip nepaklusnieji prie gėdos ir baimės stulpo, kad „ooo jūs nusikaltėliai,jūs sirgsit,jus uždarysim, izoliuosim,parklupdysim, nemokėsim, o tada patys kalti būsit, nes kiti negali likti kalti ar durniaus vietoj”.

Kai girdžiu,kad užsidaro vieni, nebeišgyveno kiti, subankrutavo treti… o šalia iš neskiepytų tyčiojamasi net jei jie prasirgę…skiepyti, kuriems nepasisekė – nebepaeina, prarado po skiepo dėl trombų koją… palaidojo nuo covid tėvelį, gavusį 2 skiepus…. suprantu,kad niekam mes neįdomus ir kad tas baimės varymas turi paslėptų kėslų, apie kuriuos turbūt istorijos pamokose kalbės mūsų anūkai ir skaitys, kaip vedantys žurnalistai ciniškai naudojosi žmonių nelaimėmis mobingui.

Tad šiandien raginu visus mano IŠLIKUSIUS draugus ir visą būrį naujų nepasiduoti baimei, gyventi gyvenimą be panikos ir IŠLIKTI ŽMONĖMIS…

Valgykit česnakus, gerkit arbatą su imbieru, vartokit vit D, Zinką, vit C, Quercetiną, vėdinkit patalpas ir nebijokit sirgti, lankyti senus tėvus ir džiaugtis gyvenimu, nes tada ir liga bus lengvesnė, o tik dievas nusprendžia, kada mums mirti, o kada gimti.

Lankykit kapus, prisiminkit išėjusius!!!

Aš nebegaliu tylėti, todėl kalbėsiu ta kalba, kurią geriausiai moku. Savo kūrybos kalba, viešai deklaruojant, kaip ragino tai daryti Ignas Vėgėlė, neturėdama jokių interesų, nesusaistyta finansais su niekuo!!! Tai mano pozicija, kuri eina su visais, kas jaučia taip pat. Per 20 metų daugybę kartų kūriau be atlygio, bet pirmą kartą jaučiu tokią vidinę ramybę ir laimę,tai darant.

Pirmą kartą šis rašinys paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje