infa.lt

Julius Sabatauskas, Seimo narys, LSDP partija

Per 9 šių metų mėnesius kainos Lietuvoje jau išaugo 6,3 procento.

Pensininkai nė nepajus to simbolinio pensijų padidinimo, kurį taip reklamavo valdžia, – infliacija viską prarijo. Ir kuklias, daugelį metų kauptas santaupas negailestingai apkramtė.

Minimalų darbo užmokestį gaunančių darbuotojų „popierinė“ alga 2020 m. buvo 607 eurai per mėnesį. Nuo 2021 m. sausio 1 d. minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) padidintas iki 642 eurų, arba 5,8 procentais. Kainoms išaugus 6,3 procento, perkamosios galios padidėjimas ištirpo: dabar jau neužteks pinigų nusipirkti tiek prekių, kiek galėjote įsigyti 2020 m. pabaigoje.

Kainų pasiutpolkė klupdo daugumą iš darbo užmokesčio pragyvenančių lietuvių. Statistikos departamento duomenimis, daugumoje ūkio sektorių algos augo lėčiau, nei kilo kainos, kitaip tariant, algų perkamoji galia sparčiai mažėjo.

Švietimo darbuotojai nukentėjo ne tik dėl infliacijos, bet ir dėl sumažėjusių vidutinių atlyginimų. Tik energetikų ir bankininkų algos kilo sparčiau nei infliacijos kreivė.

Praeitų metų pabaigoje bankininkų alga buvo 60 procentų didesnė nei vidutinio šalies darbuotojo, o energetikų – 16 procentų didesnė. O šiandien bankininkų atlyginimai jau 71 procentu didesni nei vidutinio darbuotojo, o energetikų – 32 procentais. Bankuose dirbančiųjų vidutinė alga „ant popieriaus“ – 2685 eurai, o „į rankas“ – apie 1630 eurų per mėn.

Tuo tarpu pedagogų algos dabar yra 8 procentais mažesnės už šalies vidurkį, nors dar prieš pusmetį jį atitiko. Švietimo darbuotojai „ant popieriaus“ gauna vidutiniškai apie 1440 eurų, o „į rankas“ – apie 922 eurus. (Aišku, švietimo vadovų algos vidurkį gerokai viršija, o „eiliniai“ mokyklų ir darželių darbuotojai turi tenkintis mažesnėmis nei vidurkis pajamomis.)

Dėl įsisiautėjusios infliacijos gyvenimas prastėja daugeliui Lietuvos žmonių, bet valdantieji to nenori matyti. Šios trumparegystės priežastis – paprasta. Nors tiksliai nežinome, koks procentas ministrų, jų pavaduotojų ir patarėjų dabartiniu metu uždirba bent 6,3 procentais daugiau nei praeitų metų rudenį, bet tikėtina, kad save nuskriaudusiųjų tarp jų yra labai mažai, o gal ir visai nėra. Konservatoriai sau ir savo artimiesiems gyvenimą pasigerino ir tuo džiaugiasi, maudosi savo šlovės spinduliuose. Liberalai taip pat patenkinti asmeninės gerovės padidėjimu – na, ir kas, kad dauguma jų teikiamų teisėkūros iniciatyvų yra blokuojamos.

Problemų Lietuvos ekonomikoje nemato ir bankininkai, savo įžvalgomis maitinantys žiniasklaidą. Panašu, kad augančios kainos tenkina ir Finansų ministeriją bei SODRĄ, nes augant kainoms automatiškai auga pridėtinės vertės mokestis (PVM), gausėja gyventojų pajamų mokesčių, socialinio draudimo įmokų derlius.

Savo gerovės burbuluose įsitaisę valdžios žmonės nepastebi Lietuvą siaubiančios infliacijos. Štai Lietuvos banko (LB) rugsėjį paskelbtoje makroekonominėje prognozėje teigiama, esą „antrasis karantinas nesustabdė Lietuvos ekonomikos plėtros“, „augant ekonomikai, gerėja padėtis ir darbo rinkoje“, „vis labiau atsigaus vidaus paklausa ir į eksportą orientuotų veiklų raida“. LB žino, kad kainos auga, bet problemos nemato.

Tiesa, LB pripažįsta, kad ankstesnės jo prognozės nepasitvirtino: infliacija Lietuvoje šiemet bus didesnė, nei prognozuota anksčiau. Tikėtina, kad LB ir valdančiųjų svajonei – 2022-aisiais suvaldyti kainų augimą – nelemta išsipildyti. Kainų augimas gali net paspartėti.

Per pastaruosius dvejus metus pasaulio gamyba neaugo, o pinigų masė apyvartoje sparčiai augo. Maždaug 30 procentų daugiau pinigų, esant tam pačiam prekių kiekiui, paprastai reiškia infliaciją.

Didmeninės kainos Lietuvoje 2021 m. jau išaugo apie 15 procentų, t. y. daugiau nei parduotuvėse. Skaitytojui paliekame spręsti, ar parduotuvės dengs skirtumą iš savo pelnų, ar perkels jį vartotojams.

Šiandien Europai stinga dujų, anglies, vakcinų, elektronikos elementų. Daugelis prekių šiuolaikinėje ekonomikoje tiekiamos pagal ilgalaikes sutartis su fiksuotomis kainomis. Prekių deficitas reiškia, jog ateities sutartyse kainos bus didesnės.

Tuo metu Lietuvos valdžia ne tik nemato infliacijos grėsmės, bet kartais ją net skatina. Pavyzdžiui, energijos kainos šalyje būtų mažesnės, jei energetikos ministras galvotų ne tik apie tai, kaip nepirkti elektros energijos iš Baltarusijos, bet ir apie tai, kaip apriboti Lietuvos energetikų apetitą vartotojų sąskaita didinti savo pelnus ir algas.

Vidaus reikalų ministrei turėtų rūpėti ne tik jos „Didžioji siena“, bet ir Lietuvos regionai, kenčiantys dėl didelio nedarbo ir nematantys ateities dėl nuolatinių valdžios grasinimų uždaryti mokyklas ir ligonines, „optimizuoti“ teismus ir kitas viešąsias paslaugas.

Gal ir LB galėtų ne tik teikti siūlymus, kaip didinti mokesčius vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, bet ir atsakyti į klausimą: ar tai, kad Lietuvoje veikiantys bankai yra vieni pelningiausių Europos Sąjungoje, niekaip nesusiję su infliacijos sukelta indėlininkų santaupų erozija?

Tai, kad valdžios žmonės šiandien gyvena geriau nei pernai, nereiškia, kad visos Lietuvos gyvenimas pagerėjo. Tačiau, atrodo, valdantiesiems sunku atsispirti pagundai dirbtinai mažinti numatomos infliacijos rodiklius. Tai matyti ir 2022 m. biudžeto projekte. Bet tik blaiviai įvertinus situaciją bus galima numatyti priemones, kurios leis kiek įmanoma sušvelninti infliacijos padarinius šalies gyventojams.

Dabartiniu metu kainos sparčiai auga ne tik Lietuvoje. JAV, Jungtinėje Karalystėje, ES jau diskutuojama apie kainų augimo ribojimą. Akivaizdu, kad spartaus pinigų spausdinimo politika bus sustabdyta. Sunku pasakyti, kada tai įvyks, bet monetarinės politikos suvaržymas yra neišvengiamas ir jam verta ruoštis. Lietuva šiandien gali pasiskolinti tarptautinėse rinkose labai geromis sąlygomis. Šalis gali išleisti kelių milijardų eurų apimties vertybinių popierių emisiją – ir pinigų neišleisti naujoms sienoms statyti ar tiltams griauti, o pervesti į rezervą. Palūkanų normoms pasaulinėse rinkose išaugus, sukauptas rezervas taptų puikia apsauga nuo ateities negandų.

Tačiau jei valdantieji toliau tūnos savo fantazijų burbule, istorija kartosis. Šių metų vasarą energetikai negalvojo apie ateinančią kalendorinę žiemą ir nesudarė sutarčių dėl reikiamos apimties energetinių išteklių pirkimo. Padarytą klaidą šiandien apmoka vartotojai. Lietuva nebuvo pasiruošusi 2008–2010 m. krizei ir už tai sumokėjo brangaus skolinimosi sukeltais milijardiniais nuostoliais.

Ar vėl, kaip ir prieš 10 metų, nieko nedarydami risimės į bedugnę?