infa.lt

Seimo vadovybei gavus opozicinių frakcijų kreipimąsi dėl konservatoriaus Žygimanto Pavilionio atstatydinimo iš Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigų, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas teigia, kad frakcija planuoja nedalyvauti jokiose procedūrose, kurios išpildytų nedraugiškų valstybių parašytus scenarijus.

„Nenorime, kad Kremliaus troliai šokdintų Lietuvos parlamentą ir atsidurti propagandinių televizijų ekranuose, todėl jokiuose tolimesniuose šios istorijos procesuose dalyvauti neketiname“, – sakė E. Gentvilas.

Nors į provokatorių iš Rusijos pinkles patekęs Ž. Pavilionis teigė, kad nepadarė žalos Lietuvos interesams, tačiau opozicinių frakcijų seniūnai Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen įteikė 55 Seimo narių parašus dėl nepasitikėjimo URK pirmininku.

„Pastaraisiais metais su Kremliaus trolių provokacijomis susidūrė ne viena Europos Sąjungos ir pasaulio valstybė – tai dar vienas nešvarus įrankis jų arsenale, todėl, nemanau, kad šiame kontekste Žygimanto Pavilionio atvejis yra kažkuo išskirtinis. Deja, bet telefoniniai sukčiai žmones apgauna kasdien“, – teigė E. Gentvilas.

Politiko teigimu, jei Seimas įtrauktų Ž. Pavilionio klausimą į savo darbotvarkę, tai pakenktų valstybės įvaizdžiui.

„Raginame atsakomybę jaučiančius kolegas nedalyvauti nedraugiškos valstybės primestame scenarijuje ir dirbtinai neeskaluoti klausimo vardan savo žinomumo. Žmogus pats turi įvertinti savo veiksmus ir reputaciją, tačiau nematome pagrindo Seimui imtis jo atstatydinimo“, – sakė E. Gentvilas.

Statutas numato, kad pasiūlymas atleisti Seimo pareigūną svarstomas, kai tokią iniciatyvą pareiškia ne mažiau kaip penktadalis parlamentarų. Sprendimas dėl atleidimo dėl nepasitikėjimo priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma, tai yra už atstatydinimą turi balsuoti ne mažiau kaip 71 parlamentaras.

infa.lt komentaras:

Kai Gentvilas tvirtina, kad Žygimanto Pavilionio, teigusio, kad šalies Prezidentas yra tik simbolinė figūra, klausimo svarstymas pakenktų valstybės įvaizdžiui, jis turi omenyje, kad to klausimo nesvarsčius ir palikus kaip yra, t.y. lyg patvirtinus, kad valstybės prezidentas yra niekas, – tas valstybės įvaizdį tik sustiprintų.

Galbūt. Kaip „šaikos” valdomos valstybės, kokioje absoliuti dauguma lietuvių gyventi jau nebenori. Nenori net stovėti greta tos „šaikos”. Pats E. Gentvilas net neneigia, kad irgi priklauso tai „šaikai” (lietuviškai – gaujai) ir neneigia jos egzistavimo. Šie ponai tiek suįžūlėjo, kad jau atvirai patys save skandina, gindami susikompromitavusį „šakos” atstovą, kas iš esmės naudinga tik tai pačiai Rusijai, pirštu bedančiai į Ž. Pavilionį ir sakančiai – ar čia jūs turėtumėte mus teisti? Patys gyvendami pagal „šaikos” įstatymus.

Kas naudingiau Rusijai – ar kad iš Lietuvos politikos būtų pašalintas susikompromitavęs „šaikos” narys, parodant, kad Lietuvos politikai nors ir žemai smukę, bet dar turi nors kruopelę padorumo, ar kad jis lyg niekur nieko būtų paliktas eiti savo pareigas, tuo patvirtinant viską, ką buvo prikalbėjęs rusų prankeriams, kad „šaika čia viską valdo, kad prezidentas yra niekas, ir kad jie su Kubos mafija ohohooo”.

Kai E. Gentvilas nori pristatyti Ž.Pavilionį, kaip auką, teigdamas, jog esą Kremliaus troliai įviliojo vargšą Ž. Pavilionį į pinkles, jis pamiršta, kad už liežuvio šio „šaikos” nario netraukė niekas, viską klojo savanoriškai ir su didelių pasimėgavimu. Pats save įvardijo „šaikos” nariu, kaip, beje ir visus likusius, kurie tos kompanijos neišsigynė. Tad, reikia suprast, kad Ž. Pavilionis prisipažino tiesą, o sekant tuo – jis jokia ne auka, o kovotojas už skaidrius santykius valstybėje, ką iš esmės ir įrodė, atvirai įvardydamas kas joje yra kas.