infa.lt

„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Lina Dūdaitė-Kralikienė | rokiskiosirena.lt

Ką tik nuūžė nušurmuliavo (viena labiausiai paplitusių kalbos klišių, skirta nuo mugių iki mitingų apibūdinti) Didysis Šeimos gynimo maršas. Meinstryminis lapjaunimas eilinį kartą iškoliojo jo dalyvius. Žurnalistai eilinį kartą į eilę surikiavo visus mitinge rastus Lekstučius beigi Paleckius, ir rado jame… Kremliaus pėdsaką (kaip netikėta?).

Tuo tarpu Vyriausybės Ekonomikos ministrė su kolegomis iš Seimo vienoje sostinės aikštėje pastatė… vaivorykštinį suoliuką (ačiū Viešpačiui, kad nesugalvojo inkilų kelti. Nes špokai jau paukščiukus išperėjo). Žinių portale prie rytinės kavos šiomis įdomiomis aplinkybėmis gaunu straipsnį apie tai, kodėl vienos politikės… veidologė pataria nekviesti į debatus. Šią savaitę tame portale tai jau antrasis straipsnis apie politikus, kur eksperto vaidmenį atlieka ne politologas, ne politinių aktualijų žurnalistas, o… veidologas. Keista, kad į ekspertus dar niekas nekviečia aiškiaregių, žiniuonių beigi būrėjų iš delno.

Mūsų valdantysis „elitas“ nuoširdžiai piktinasi: liaudis mokslu netiki. Išpopuliarėjo „antivakserių“, „plokščiažemininkų“ etiketės. Betgi „elitas“ pamiršta, kad pats rodo blogą pavyzdį: norėčiau sužinoti, kuo esminiai skiriasi „antivakseris“ nuo „žurnalisto“, rašančio, kokios politikės veidologė nekviestų į politinius debatus.

Prisipažinsiu, to straipsnio neskaičiau. Negaliu pasakyt, ką ji ten rado, ko ji nerado. Tiesiog branginu savo laiką ir nervus, kad smegeninę bombarduočiau šlamštu. Rodos, tik ką džiaugėmės, kad pagaliau iš onkologinių skyrių jau ima dingti užkalbėto medaus pardavėjai, o dingusių asmenų šeimos nepuola kas antrą dieną atakuoti policininkų aiškiaregių prognozėmis, kur ieškoti gyvo ar mirusio žmogaus. Veidotyra, žinoma, yra kur kas rimtesnis „mokslas“ nei bendravimas su anapusiniu pasauliu. Tikrai vertas informacinių portalų dėmesio bent dukart per savaitę.

Visgi šiuo metu, esant tokioms ir tokioms aplinkybėms (kaip mėgo sakyti mano dėstytojai), aš norėčiau paskaityti kitokius straipsnius. Pavyzdžiui, „Ekonimistai“ ištyrinėjo mūsų verslo situaciją duotuoju momentu, ir ekonomikos vaivorykštinių suoliukų statytojai pateikė tokias ir tokias rekomendacijas. Suoliukas, žinoma, labai gerai. Gražus suolelis, spalvotas. Ko gero, pusę nakties dažė. Man patinka suoliukai. Tik štai ministrės ir ją lydinčių minties erdvės, idėjų akiplotis liūdina.

Jei jau sostinės komunalininkais įsidarbino, suolelius statyt, tai gal ne vieną tada, o visą alėją reikėjo pristatyt. Vis kažkokia nauda. Bent kaip iš suolelių statytojų beigi dažytojų. Bėda kitur – jei ministras tik suoliukais įsimena. O kolegos džiaugiasi, suolelius fotografuoja. Gera suolelių statytoja ministrė pasitaikė. Suolifikus maxima, suolifikuosianti visą sostinę. O kitados valdovai save tituluodavo (o popiežius ir dabar taip vadinasi) Pontificus maxima (didysis tiltų tiesėjas). Užmojai, škia.

Kiti gi mūsų apžvalgininkai beigi politologai iki šiol tebeskaičiuoja visokius Lekstučius mitingo kvadratiniame metre bei kiek kas to mitingo pakraščiuose išgėrė. Svarbus tatai valstybei darbas. Užtat apie mitingo priežastis ir pasekmes kol kas (su retais prašviesėjimais) yra tas pats vienas: „nesuprantu“, „durniai“ ir „vatnykai“. Piliečių balso rubrikose pasirodė straipsniai, kurie miglotai kažką primena. Maždaug vėlyvojo sovietmečio darbo kolektyvų „laiškus į Smolnį“, smerkiančius „amerikiečių imperializmą“ ir Vasario 16-ąją. Rimtesni politiniai apžvalgininkai iš archyvų ištraukė 1988-ųjų Vasario 16-osios mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo smerkiančius LTSR oficiozų straipsnius. Apėmė negeras jausmas: ir retorika, ir klišės tada buvo lygiai tokios, kaip šiandien.

Dar juokingesni bandymai tame nelemtame marše įžvelgti „Kremliaus ranką“ ir „žurnalistiniai tyrimai“. Kurie nei žurnalistiniai, nei tyrimai – tik seniai nuvalkiotų klišių apie Paleckius, Lekstučius ir co rinkinys. Jei tik Kremliaus ranka tokia tebūtų, tikriausiai reiktų dainuoti ir šokti iš džiaugsmo. Mat šitie veikėjai yra seniai apsišvietę ir niekam seniai nebeįdomūs. Ir į bet kokius mitingus šitie veikėjai eina pagal J. Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“ įgarsintą principą: „Ten, kur vestuvės, ten ir šampanas, ten kur šampanas – ten ir aš“. Profesionalūs provokatoriai kantriai dirba savo darbą.

Kaip ir tas veikėjas, kurio, stovinčio su Rusijos vėliava, atvaizdo nepasidalinio tik patys tingiausi „lapjaunimo“ atstovai. Profesionalus provokatorius – mūsų nedurnam „elitui“ yra tikriausiai negirdėta sąvoka. Kaip ir padorumas. Kaip galima vertinti žurnalisto bandymą nupirkti aktoriaus paslaugas, kad šis eitų į mitingą provokuoti? Tai tikriausiai mūsų šakos geroji etikos praktika?

Kremliaus ranka, tikriausiai, šioje situacijoje visgi yra. Tik ne Lekstučiai ir Paleckiai, kaip nori įsivaizduoti mūsų negudrus „elitas“. Tokia pozicija yra, žinoma, labai patogi: tie veikėjai žinomi, prokremliški. Taigi, išvadinti juos Kremliaus agentais didelio proto ir tyrimų nereikia. Pamatei tokius, padarei „toli žvelgiančias“ išvadas ir gali toliau žiūrėti madingą serialą ar eiti purslotis į feisbuką. Tačiau vargas tau, Lietuva, jei turi tik tokius „toliaregius“ politikus, politologus, apžvalgininkus. Nes ieškoti tikrųjų priežasčių, kodėl visuomenė nepatenkinta, kodėl ji eina į tokį mitingą, „elitas“ per tingus ir per bukas. Viską nurašei naguotai Kremliaus letenai, ir ramu.

Kas, kad neramumams sukelti tos letenos nė nereikia. Po valstybės pamatais elitas sėkmingai kasasi pats. Nesuvokdamas, kad į „durnių“ ir „vatnykų“ gretas užrašė maždaug pusę šalies rinkėjų, kai „elitinė“ valdančioji dauguma teatstovauja 18 proc. Jei kokia nors politinė jėga sugebėtų į savo pusę patraukti bent 10 proc. iš 52 proc. Seimo rinkimuose nedalyvavusių balso teisę turinčių piliečių, galima įsivaizduoti, kas nutiktų. Dabartinę Vyriausybę rinko maždaug 18 proc. rinkėjų, o nauja jėga susišluotų kad ir 5 proc., arba beveik trečdalį to, kas dabar palaiko valdančiąją daugumą. Suvokiate, „elito“ dundukai, kokį svertinį vidurkį įgautų naujoji politinė jėga? Ar vėl bėgsit veidotyrininkų klausti?

Ir tik dundukai gali nesuvokti, kokia ta jėga gali būti. Jei kažkas mano, kad ji bus „meinstryminė“: saikingai centristinė, saikingai biurokratinė, saikingai aptaki, balta ir pūkuota, tai tas manantysis yra bukas kaip čebato aulas. Lygiai toks bukas yra tas, kuris mano, kad jai vadovaus Lekstutis ar į jį panašūs. Jie tik morkytė „lapjaunimui“ paerzinti. O kad tokia jėga (greičiausiai net kelios) anksčiau ar vėliau atsiras, savaime suprantama – negali valstybėje būti tokio politinio vakuumo, kai neatsovaujama dauguma rinkėjų. Per daug didelė pagunda gauti tokią „bešeimininkių“ rinkėjų dalį. Kas už vienos ar kelių tokių jėgų stovės, štai čia jau klausimai tikriems žurnalistiniams tyrimams. Kuriems, deja, jau seniai nėra nei žmonių, nei resursų, nei poreikio. O kam – tu veidologės paklausk, veidologė pasakys.

Normalioje pilietinėje visuomenėje toks politinis vakuumas būtų suvokiamas kaip reali grėsmė valstybės saugumui. Pas mus gi tam dėmesio neskiriama. Kodėl? Nes skirti dėmesį reikia žinių, noro ir pastangų. Paprasčiau aploti bendrinėmis sąvokomis „vatnykai“ ir „durniai“ ir parašyti dar vieną „tiriamąjį“ straipsnį su veidologe. Kam gi čia persistengti? O kur dar, nepaisant visų gausybės mokymų žiniasklaidai apie propagandą, „naudingų idiotų“ veikla – pašaipų metodu vykdomas kryptingas tos visuomenės dalies stūmimas į pilkąją (geriausiu atveju, o blogesniu – į prokremliškos) informacinės sistemos zoną.

Kaip manote, ar labai noriai dabar skaito mūsų meinstryminę žiniasklaidą žmonės, kurie joje viešai vadinami „debilais“, „durniais“ ir kitais skambiais epitetais. Ar šeimos maršui skirtų paskyrų uždarinėjimas (kuris yra laikui imli bet visiškai beprasmė kova su vėjo malūnais) nekonsoliduoja tų žmonių telktis prieš jiems priešiškai nusistačiusią visuomenės dalį? Ir nepamirškite, kad bent jau abejingų dabartinei valdžiai (jei ne jai priešiškų) yra totali dauguma. Jėgos persvara kieno pusėje? Ir tam nereikia daužyti kokios nors institucijos langus. Nepamirškime, kad už nepilnų dvejų metų – Savivaldybių tarybų rinkimai.

Kol meinstryminė žiniasklaida pursloja maršo dalyvius „vatnykais“ ir „durniais“, kol „politikai“ ir šou žvaigždutės varžosi, kas labiau iškeiks tą protestuojančią liaudį, Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (nėra kuo stebėtis) ir Vytauto Didžiojo universitetų politologai pateikė VIENINTELĘ! preliminarią analizę, kas gi tame marše dalyvavo. Įdomiausia, kad ten – konservatorių ir valstiečių rinkėjai. Tokia maršo dalyvių sudėtis gali būtu staigmena nebent meinstryminiam lapjaunimui. Dešinėje (konservatoriška visuomenės dalis yra vertybių visuomenė, todėl nenuostabu, kad jie telkiasi apie tuos, kurie siūlo bent kažkokias vertybes) politinių jėgų vakuumas yra akivaizdus. Ne vienas dešiniosios pusės rinkėjas (įskaitant ir mane) šiuose rinkimuose balsavo ne už geriausią politinę jėgą. O už mažiausią blogį. O gavome didelį blogį – neišmanymo ir neveiklumo sprogstamąjį mišinį. Juokingiausiai atrodo Vyriausybės bandymai reguliuoti karantino taisykles. Iš kurių seniai beliko obuolio graužtukas. Leidžiama eiti į kultūrinius renginius 150 žmonių, bet neleidžiama artimiesiems susitikti namuose. Jums viskas gerai, ponai suolelių statytojai?

Šiandieninės politinės jėgos stumte stumia rinkėjus ieškoti naujų politinių darinių. Kodėl? Politika yra valstybės VALDYMO menas. O ne buvimo, sėdėjimo valdžioje, meinstryminėje žiniasklaidoje gėrintis savo – gražiausiųjų ir protingiausiųjų – atvaizdu. Tokia valdžia yra bloga net gerais, ramiais laikais. O šie laikai nėra nei geri, nei ramūs. Iš politikų visuomenė tikisi ne suolelių, o sprendimų. Ji pasiryžusi didesnio gėrio vardan net klaidas atleisti. Bet dėl visiško neveikimo politikai net klaidų nebedaro. Jie tiesiog stato suolelius. Ir jų veiklą vertina veidotyros specialistai.