infa.lt

Arvydas Daunys: Visuotinė individų laisvė – ar tai įmanoma ir kur tai veda?

14 kovo
01:01 2016

Arvydas DaunysGal pradžioje reikėtų apsibrėžti individo laisvės sąvoką ir pasiaiškinti iš ko ji, ta individo laisvė, kyla apskritai ir kaip ją suvokiame…

Žmogaus laisvė pagrindinai kyla iš jo vidinio pojūčio, ją jaučiant arba ne, o ne dėl kažkokių išorinių priežasčių ar įstatymų, apibrėžiančių tos laisvės (-ių) ribas. Čia tuo atveju, jei kalbame apie paties individo juntamą nuosavos laisvės apibrėžimą. Kuris, tačiau, vėlgi – nėra universalus. Vienas gali jaustis laisvas net kalėjime, kitas gi, net būdamas valdovu skųstis, kad jo elgesio ir pasirinkimo laisvę riboja etiketas ar valstybės interesai.

Todėl objektyvaus ir tinkančio visiems (individo požiūriu) laisvės apibrėžimo ko gero nerasime, tačiau žinome egzistuojant „žmogaus laisves ir teises“, bandomas apibrėžti įstatymu, kurios vėlgi, daugiau egzistuoja tik popieriniame variante. Gyvenime gi, jos gana sunkiai skinasi kelią net ir tuo atveju, kai yra palaikomos valstybių teisinių sistemų.

Kokios kliūtys stabdo tų teisių ir laisvių įsigalėjimą?

Daugumoje atvejų, tai yra nacionalinių valstybių visuomenių tradicijos ir papročiai, jau nuo senovės sudėlioję visus taškus ant „į“, ir išaiškinę – kas tai yra vertybės, o kas ne. Kokie individai yra verti tos laisvės ir tam tikrų teisių, o kokiems dar teks padirbėti, kad jas pasiekti.

Kas yra tradicijos?

„Tradicijos – tai optimaliausia visuomeninės sanklodos išgyvenimo pateikimo forma, pritaikyta tam tikroms aplinkos sąlygoms, tam tikroje geografinėje vietovėje, tam tikrų kaimynų apsuptyje ir siekiant tam tikrų tos visuomenės vystymosi rezultatų bei gyvenimo kokybės. Tradicijos pagrįstos ilgaamže tos visuomenės patirtimi ir yra padiktuotos paties gyvenimo. Jos iš kartos į kartą perduodamos folkloro (paveldo – dainų, šokių, pasakojimų, legendų, pasakų ir t.t.), papročių ir kt. pagalba.“.

Kaip taisyklė, tradicijose ir papročiuose nėra nė žymės jokių „laisvių už dyką“, automatiškai, suteikiamų vien už tai, kad individas yra.

Atitinkamos, sprendimo ir pasirinkimo, laisvės individui yra suteikiamos (arba jo prisiimamos) už tam tikrus nuopelnus visuomenei, atliekamas pareigas ir prisiimtą atsakomybę kažkurioje srityje, kuriomis kuriamas naudingas produktas ar vykdomas visuomenės ir/ar atskirų jos narių saugumas bei aprūpinimas išgyvenimui būtinomis priemonėmis.

Kitaip tariant, tradicijos ir papročiai nenumato visuomenėje jokių privilegijų avansu individams, neatliekantiems naudingos veiklos toje visuomenėje, išskyrus vaikus. Bet irgi be sprendimų priėmimo teisės. Čia mes galime kalbėti apie kažkokį universalų teisingumą, labiau susijusį su darnos ir pusiausvyros išsaugojimu žmonių bendruomenėje, paremtą tiesiog išskaičiavimu, kad tokios visuomenės bus labiau apsaugotos ir aprūpintos joms būtinais išgyvenimui dalykais, jei jų narių teisės ir privilegijos bus tiesiogiai proporcingos jų pareigoms, įdėtoms pastangoms bei tų pastangų rezultatams, siekiant tos visuomenės gerovės.

Tai toks pats kaip ir verslo, darbo-atlygio dėsnis, tik visuomenės mastu. Suteikiu paslaugą – gaunu atlyginimą. Neteikiu paslaugos – esu tame pačiame status quo, kuriame buvau visada. Elementaru.

Skirtumas nuo darbuotojo ir darbdavio santykių tik toks, kad pastarųjų darbo santykiai apibrėžiami sutartimi, kurioje smulkiai išvardinamos jų teisės ir pareigos, o tradicijų atžvilgiu visas pareigas ir atsakomybę visuomenėje individas prisiima pats, dažnai nesitikėdamas už tai jokio atskirai apibrėžiamo atlygio. Kuris, tačiau, gali ir būti.

Ir kas svarbiausia – visuomenėje nekyla jokia priešprieša prieš tokią tradicinę sistemą, nes ji yra visiškai stabili bei sauganti darną toje pačioje visuomenėje. Kiekvienas jos narys turi galimybes siekti to, ko geidžia. Aukštesnis statusas visuomenėje – tik už nuopelnus tai visuomenei.

Pavyzdžiu galėčiau pateikti atskiros šeimos – visuomenės ląstelės, kurioje šeimos galva turėjo sprendžiamąjį balsą, atvejį. Šeimos galva (sakykime ūkininkas), dirbo visą gyvenimą, kad sukurtų išgyvenimo pagrindus savo būsimai šeimai, vėliau vedė, susilaukė vaikų, juos pilnai išlaikė, mylėjo, leido į mokslus ir t.t. Motina gimdė, auklėjo, ruošė valgyti ir kitaip rūpinosi šeima.

Natūralu, kad abu tėvai užima aukščiausią hierarchinį laiptelį šeimoje, nes be jų aukščiau išvardintos veiklos ta šeima tiesiog net negalėtų būti sukurta ir egzistuoti bei vystytis. Vaikai šioje hierarchijoje užima žemiausią padėtį pasirinkimo ir sprendimų priėmimų atžvilgiu, tačiau turi pilną apsaugą, išlaikymą ir vaikystę, kurioje didelę dalį užima tėvų meilė ir rūpestis jais.

Tas pats vystymosi procesas apima ir visuomenę, sudarytą iš būtent tokių, aukščiau aprašytų ląstelių (šeimų). Visuomenės nariai puikiai žino savo vietą joje, ir tą vietą, į kurią galėtų pretenduoti susiklosčius tam tikroms sąlygoms, kurios savo ruožtu, priklausys nuo jų įdėtų pastangų rezultato. Visuomenės elitas (tikras elitas) visada labiau rūpinasi valstybės reikalais, nei savo asmeniniais, kuriuos visada yra pasiruošęs paaukoti valstybės gerovės vardan.

Reikėtų pastebėti, kad tokios, (tradicijų) visuomenės nariai save identifikuoja, būtent, kaip tas tradicijas išpažįstančios ir įgyvendinančios visuomenės atstovus, įvardindami savo pažiūras kaip tam tikrų vertybių sistemą. Tai galėjo būti religija, tikėjimas. Mes šiandien tai vadiname pasaulėžiūra. Tad šioje vietoje iškyla kitas apibrėžimas:

„Visuomenės tradicijos, kaip optimali, jos išgyvenimo tam tikromis sąlygomis, taisyklių sistema, savo pradinėje būsenoje net galinti būti tam tikra prievartine forma atskiriems jos individams, atskirais atvejais verčianti juos elgtis prieš savo norą, – pasekoje formuoja visuomenėse vertybių sistemą, kurią tos visuomenės nariai jau išpažįsta bei diegia savo vaikams visiškai savanoriškai ir be jokios prievartos“.

Pavyzdžiu galėtų būti požiūris į ikisantuokinius lytinius santykius senovės Lietuvoje, kur tokie santykiai buvo primygtinai nerekomenduojami, o pažeidusios šią tradiciją merginos buvo gan griežtai baudžiamos bendruomenėse, net iki pašalinimo iš jų. Ši draudžianti tradicija pasekoje (arba tuo pat metu) suformavo dorovines vertybes, tų dienų Lietuvoje išsaugojusias šeimose darną ir pasitikėjimą vienų kitais. Kurios jau buvo diegiamos visuomenėje kaip girtinos ir visokeriopai sektinos – joms apdainuoti buvo kuriamos dainos, pasakos, legendos, iš kurių daugelį mes žinome ir šiandien.

Visa tai visuomenę jungė tvirčiau už bet kokius šiandien rašytus įstatymus ar vyriausybės potvarkius, ir kiekvienas jos narys tuomet buvo neatskiriama tos visuomenės dalis, be kurios jis tiesiog pražūtų.

Ne paslaptis, kad šių dienų Lietuvoje, o ir šiaip pasaulyje, yra vykdoma kryptinga veikla siekiant sunaikinti tradicijas, kūrusias aukščiau minėtas vertybių sistemas, kurių pagrindu formavosi visuomenės narių pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra, kurios pagrindu valstybėse buvo kuriamos jų įstatymų-teisėtvarkos sistemos. Šalių lyderiai, išauklėti jų vertybių rėmuose ir įstatymų leidybą formavo atitinkamai. Tos vertybės atitinkami formavo ir jų požiūrį į pačią valstybę. Todėl, dar prieškario Lietuvoje, to meto visuomenė sugebėjo valstybei sukaupti 13 tonų aukso. Kai šiandienė Lietuva kaupia tik skolų krepšelį. Kokia akivaizdi bedugnė tarp to meto ir šiandienos Lietuvos vertybių!

Štai būtent todėl, norint pakeisti šalyse jų teisėtvarkos sistemą ir įstatymų leidybos principus, pradžioje būtina sugriauti jų vertybių ir tradicijų-papročių sistemą, pateikiant pastaruosius kaip pasenusius ir neatitinkančius laikmečio dvasios ar netgi trukdančius tolimesniam šalies vystymuisi.

Ir vienas iš tokių tradicijų-vertybių sistemos griovimo įrankių yra būtent abstrakti „žmogaus teisių dykai“ idėja, kuri pati savaime jokių naujų teisių nesukuria, todėl suteikti jų tiems, kurie jų iki tol neturėjo lyg ir negali, tačiau, įteisinta įstatymais, ši įgavusi kūną idėja sukuria chaosą iki tol egzistavusiose tradicijų-vertybių sistemose.

Paprastas pavyzdys: lietuvių tradicijos sako, jog auklėjant vaiką, jo paties labui, už žymesnius prasižengimus jam nekenkia „įkrėsti beržinės košės“. Paklausinėjus tų išaugusių, vaikystėje „ragavusių beržinės košės“ žmonių, jie visi sako – jog taip,  buvo nusipelnę, bet gink die nejaučia dėl to jokios nuoskaudos tėvams ir, kad tai išėjo į naudą. Šiandien ši tradicija faktiškai yra panaikinta ir baudžiama įstatymo.

Kitas pavyzdys – vaikų teisės, – gan ryškiai pasireiškiančios mokyklose, kur mokytojai tiesiog verkia, nes „vaikų teisės“ atėmė teises auklėti vaiką iš mokytojų ir atidavė jas vaikams, kaip jų teisę elgtis per pamokas kaip nori, niekam neturint jokios teisės imtis kažkokių priemonių prieš nusižengėlius. Kaip matome, šioje vietoje vienų teisės buvo perduotos kitiems, dėl savo nebrandumo nežinančiais, kaip jomis protingai pasinaudoti, o to pasekmės jau šiandien liūdnai akivaizdžios.

O kas turi didžiausią įtaką vaikų lavinimuisi ir būdo formavimui be tėvų? Taip, teisingai – mokytojai. Bet jie dabar tiesiog bejėgiai perduoti savo žinias ir patirtį moksleiviams per tą „teisių“ barjerą. Vien todėl, kad vaikai dėl savo nebrandumo dažnai tiesiog nepajėgūs atskirti kas yra gerai, o kas blogai. Kas jiems reikalinga, o kas ne. Kokie gali išaugti vaikai tokiomis sąlygomis net nesakysiu, kiekvienas tą gali įsivaizduoti pats…

O jei mes prisiminsime, kad šiandien jau yra faktų, kur vaikai skundžia savo tėvus už, esą blogą elgesį su jais, ko pasekoje dažnai netenka tų tėvų – tai mes galime suvokti, jog toks „žmogaus ir vaikų teisių“ dalijimas (įteisinimas) tiems, kurie nežino kaip tinkamai tuo pasinaudoti ir kokios bus to pasinaudojimo pasekmės, dažnai gali būti vertinamas, kaip įrankis šeimų ardymui.

Kalbant apibendrintai, sociume yra tam tikras veiklos-pareigų-atsakomybes ratas, kurio užduotis sprendžiant susiformuoja visiškai aiškios pareigų-privilegijų-atsakomybės sritys, dažniausiai labai glaudžiai susijusios tarpusavyje. Susiformuoja hierarchija.  Ir todėl, įstatymais suteikus privilegijas kažkokiai papildomai visuomenės grupei toje sferoje, kurioje anksčiau ji tokių privilegijų neturėjo, dažniausiai tos privilegijos yra atimamos iš kitos visuomenės grupės, kuri toje sferoje privilegijas anksčiau gaudavo pagal tradicijas ir logiką. Čia, kaip pavyzdį galima pateikti mokinių-mokytojų, moterų-vyrų, tėvų-vaikų, vyrų-žmonų, ir t.t. ir pan., atvejus.

Ir štai pagaliau priėjome finalą, kuriame galima daryti kažkokią išvadą kalbant apie dovanotas „teises“ tiems, kas nežino kaip jomis tinkamai pasinaudoti, kas gausis jomis pasinaudojus, ir apie atimtas „teises“ iš tų, kam jos priklauso pagal jų indėlį visuomenės gerovei ir pagal būtinybę tinkamai atlikti savo tradicines pareigas valstybei, visuomenei, šeimai.

Kadangi dabartinės visuomenės valdantieji tapatina save ne su ta visuomene, kurios yra renkami, o su „europiniu elitu“, mat kankina provincialumo kompleksas, tai nereikėtų stebėtis tuo, jog jų priimami sprendimai savos visuomenės atžvilgiu, yra nukreipti padėti greičiau įgyvendinti to minėto europinio elito planus, siekiant realizuoti globalų pasaulio valdymą. Net, jei tie planai yra nukreipti tiesiogiai prieš tos visuomenės gerovę. Tam tikslui įgyvendinti tiesiog neišvengiamai būtina sunaikinti valstybių visuomenių tradicijų-vertybių sistemas.

Kai kas gali pasakyti, jog globalaus valdymo siekimas – tai sąmokslo teorija, į ką atsakysiu, jog visi iki pat šiol vykę ir šiandien vykstantys procesai tą patvirtina visu 100%, o verslo vystymo kapitalizme kryptys tėra tik dvi – arba plėtra (ekspansija), arba traukimasis (degradacija). Šiandien stebime jo plėtrą pasaulyje, kaip milžiniškų korporacijų įtakos didėjimą ne tik atskiroms valstybėms, tačiau jau ir jų sąjungoms, kas rodo, jog finansinė ir politinė valdžios pasaulyje ima prarasti tarpusavio skirtumus ir pamažu susilieja. Jau vien ką pasako tas faktas, kad be pinigų neįmanoma laimėti jokių rinkimų. O gaudamas pinigus iš rėmėjų, automatiškai įsipareigoji už juos atidirbti.

Šiandien tie, kas stebi globalaus verslo ekspansijos tendencijas, seniai žino apie vykdomas derybas tarp ES vadovybės ir JAV, globalaus prekybinio TTIP susitarimo atžvilgiu, kuriam įsigaliojus, valstybės pasirašiusios susitarimą turės mažiau teisių už verslo korporacijas, veikiančias tų pačių valstybių teritorijose.

Apie ką aš čia? – Apie tai, jog norint, kad šalių elitas pasirašytų tokius dokumentus, įteisinančius virš-valstybinių darinių-korporacijų viršenybę prieš nacionalines vyriausybes, būtina perimti tų šalių elito valdymo svertus – įstatymų priėmimo pagrindus, kas, kaip matome, jau yra sėkmingai padaryta. Svarbesnius visuomenei įstatymus Lietuvoje priima jau nebe Lietuvos išrinktieji. Jie tik nuolankiai patvirtina viską, kas ateina iš „Centro“ – Briuselio.

Ir tai tik pasekmė.

Priežastis – mūsų tikėjime, jog gali egzistuoti kažkokios abstrakčios ir neišvengiamai mums reikalingos „žmogaus teisės“, kurios iki tol nebuvo apibrėžtos jokių įstatymų ir egzistavo kažkur „kosmose“, o štai atėjo „geri dėdės“ ir jas mums pateikė. Dykai ir nesavanaudiškai.

Priežastis – manyme, jog mes renkame ne tuos valdančiuosius, kai iš tiesų jie yra iš mūsų pačių tarpo, auklėti tais pačiais pagrindais ir iš esmės yra tokios pačios aukos, kaip ir juos išrinkusi visuomenė. Sugriautais vertybiniais pagrindais, tačiau neatradę jokių naujų. Jie yra iš mūsų tarpo – jie mūsų atspindys. Geresnių neturime.

Priežastis – tradicijų-vertybių sistemos griūtis kiekvieno iš mūsų sąmonėje. Kai mes prarandame suvokimą, kas yra gerai, o kas blogai.  Prarandame suvokimą, kad „būti prieš blogį“ – reiškia ne vien virti savo sultyse, mintyse keikiant negeriečius ir tikintis, kad, galgi, ateis kažkas ir viską sutvarkys, o konkrečiai kažką daryti „gėrio vardan“, nesitikint už tai atlygio ir aiškiai suvokiant, jog, galbūt, šiandienė tokia veikla ir neduos greito-apčiuopiamo rezultato, tačiau ji padės naujo kelio pagrindus tiems, kas to kelio ieško jau šiandien. Ką galima padaryti? Bent jau padėti tiems ieškantiems.

Linkiu visiems tą kelią atrasti ar bent jau pradėti jo ieškoti. Ir atrasti savyje tikėjimą, kad mes, vis dėlto dar žinome, kas yra gerai, o kas blogai, ir kodėl.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

Atsiliepimų 6

  1. senabobute    -  2016-03-14, 21:43

    Puikus straipsnis, visiškai atspindintis dabar esamą chaosą teisėtvarkoje. Vaikams viskas galima, nuo mažens jau įsisąmonina, kad jie už nieką nebus nubausti, todėl ir auga nusikalstamumas. o greitu laiku Lietuva taps visiškai nevaldomų nusikaltėlių valstybe. Nebaudžiami vaikai, nebaudžiami ministrai, seimo nariai.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. ruonis    -  2016-03-15, 12:15

    Neoliberastinis pliurpalas, kuriuo siekiama įteigti, kad neegzistuoja žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai, kad dėl to, jog yra apvogtas, sužalotas, užpultas, yra pats kaltas ir kad padėti tegali stebuklingas „keitimasis”, t.y. kad nekeltų triukšmo prieš tuos, kurie padarė prieš jį nusikaltimus, o lindėtų kampe ir tylėtų. Pavyzdžiai nevykę: žmonijos šeimos istorijoje vaikai ilgai buvo laikomi papildoma našta, maitinti reikiama burna, veltėdžiais, niekas jų lavinimu ar auklėjimu, sveikata ypatingai nesirūpino. Buvo sakoma: dievas davė, dievas pasiėmė. Bažnyčia laikė prigimtį bloga – juk gimsta visi iš nuodėmingo ryšio, todėl mokydavo vaikus lupti iki kraujų. Iš čia ta meilė smurtui prieš silpnesnį, tame tarpe ir vaiką. Vaikus labiau nei mokytojai šiais laikais veikia televizija ir popkultūra: visas jų skleidžiamas mėšlas giliai nusėda nesubrendusiose ir moralinio pamato neturinčiose galvose. Visuomenei leidžiama reikšti tik pritarimą bet kokiai padarytai nesąmonei, jeigu jos nepripažįstamos ir netgi pasmerkiamos, tai tik neviešai ir netgi tada, kai susiduriama su rimtu visuomenės pasipriešinimu, kuris nutylimas, nes nenorima reklamuoti visuomenės susitelkimo jėgos, pasiektų rezultatų: tada reikėtų skaitytis su masių nuomone, kuris neoliberalizmui nepriimtinas. Dėl rinkimų ir kad išrenkame visada ne tuos, kaltas vaikiškas naivus įsitikinimas, kad bet kokie išrinktieji dirbsią visuomenės gerovei. Kol būsime kapitalizmo stovykloje, to niekada nebus. USA kovojo prieš TSRS ne dėl to, kad buvo pažeidinėjamos žmogaus teisės, o dėl to, kad jai apskritai buvo nepriimta tokia valstybė, kurioje dauguma -darbininkų, žemdirbių, ne „kilmingųjų” – gyvena palyginti gerai, kur mokslas, nemokamas gydymas, teisė į darbą garantuoti beveik visiems. Kapitalizme to nėra ir nebebus: vakarų gerovės valstybės tik dėl to ir atsirado, kad kapitalistai suprato, jog nenorėjimas dalintis sukuriamomis bendromis vertybėmis gali jiems pasibaigti kaip caro šeimynai. Kitas niuansas: USA negalėjo leisti, kad TSRS susiformuotų kaip galinga karinė valstybė, galinti konkuruoti su ja. Todėl ji mes pinigus į bet kokius rinkimus Lietuvoje, kad ateitų neoliberalizmui pataikaujančios partijos ir politikai, vykdysiantys palankią politiką verslui, užsienio korporacijoms , kurio interesuose dirbti žmogui paprasčiausiai nėra.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Ra    -  2016-03-15, 17:08

    ruoniui – net nesupratote apie ką eina kalba. Visi jūsų taip vadinami „žmogaus teisių pažeidimai” yra reglamentuoti kriminaliniame kodekse, kaip kriminaliniai nusikaltimai, ir daugiau niekur daugiau. Tad to visiškai pakanka, kad nubaust konkrečius nusikaltimus prieš konkretų žmogų padariusius asmenis ar organizacijas. – Straipsnyje kalbama apie tas „teises”, kurios suteikiamos ne už atliktus darbus, o tik už tai, kad žmogus yra, ir kaip taisyklės, tos „teisės” prieštarauja jau galiojančioms nuo anksčiau, kas pateikta pavyzdyje apie mokinius ir mokytojus, kur jų „teisės” susiduria kaktomuša mokykloje. Pagalvokite plačiau, prieš šokdami prieštarauti viskam, ko net gerai nesupratote. Geros dienos 🙂

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Grėtutė    -  2016-03-15, 21:08

    Laisvė gali būti arba individuali, arba visuotinė; individuali laisvė negali būti ‘visuotinė’. Bet pavadinimas nesvarbu, kai pats straipsnis yra ne apie laisvę, o apie prisiimtus ar primestus į(si)pareigojimus..?

    Atsakyti į šį komentarą
  5. eglė    -  2016-03-16, 11:25

    Grėtute aš matau kad pavadinime kalbama apie „individų visuotinę laisvę”, o ne apie „individualią visuotinę laisvę” 🙂 O straipsnyje matomai turima minty neužsitarnautos laisvės ir privilegijos, gaunamos dykai ir nežinoma kaip jomis teisingai pasinaudoti. Straipsnis tikrai man patiko, labai daug tiesos nors gal ir ne viską jame supratau.

    Atsakyti į šį komentarą
  6. Vladas Pranevičius    -  2017-03-15, 10:37

    Akivaizdus dejavimas dėl anomijos 🙁
    Įkelsiu keletą citatų iš Karin Johannisson knygos „Melancholijos erdvės“ (Vilnius, Baltos lankos, 2011m.).
    „Sudurtinis žodis, išverstas iš graikų kalbos (a – „ne“, nomos – „įstatymas, teisė“), reiškia neteisėtas. Šia savoka apibūdinama sutrikimo ir dvasinio paklydimo būsena, išprovokuota vieningos normų sistemos nebuvimo visuomenėje.
    Anominėje visuomenėje žmogus dreifuoja po neperregimą realybę. Socialinės ar moralinės normos yra prieštaringos, neaiškios ar nematomos.
    Tai drauge ir laikmečio diagnozė. Tokia būsena išsivysto tais laikotarpiais, kai susiduriama su staigiomis ekonominėmis permainomis, kai atmetamos vertybės, sustiprinančios socialinį vieningumą. Tada statusas, kapitalas ir sėkmė ima atrodyti kaip visų individualūs tikslai. Kai kas situaciją išnaudoja savęs patenkinimui. Tačiau daug kas pasijunta svetimas visuomenei, kuri savo nariams žada tai, ko jie iš principo negali pasiekti. Prarajoje tarp lūkesčių ir realiai pateisintų vilčių susidaro emocinė tuštuma.“ P. 224-225.

    “Taigi individas susiduria su virtine savirealizacijos galimybių. Kyla rizika, kad pasirinkimo alternatyvų bus daugiau nei individas sugeba aprėpti. Dėl to jis tampa susiskaldęs ir išsekęs.“

    Anomijos problema labai šiuolaikinė. Tai tiesioginė globalizacijos pasekmė. Ši problema atsiranda iš to, kad iki dabartinių laikų praktiškai visa žmonija gyveno su „išorine” arba vyraujančios ideologijos „implantuota” sąžine ir vertybių sistema. Žmonės gyveno izoliuotomis grupėmis, parapijomis, kastomis, luomais, tautomis ar valstybėmis ir visi ne „mūsiškiai” – kito tikėjimo, kitos odos spalvos, kitos tautybės ar kitų įsitikinimų kartais buvo net nelaikomi žmonėmis. O visiems „saviems“ ar „saviškiams“ buvo nustatytos labai aiškios ir konkrečios taisyklės, reglamentuojančios žmogaus išvaizdą, prievoles. teises bei elgesį visose gyvenimiškose situacijose.
    Dabartinio laikmečio bėda tame, kad atsivėrus sienoms, ištobulėjus komunikacijos ir transporto priemonėms, persimaišė tautos ir ideologijos, o bendras tolerancijos principas nebeleidžia pasmerkti, užmušti ar ištremti kitaip mąstančio ar kitaip suvokiančio pasaulį. Daugelyje šiuolaikinių valstybių nebelieka vienos „teisingos” vyraujančios ideologijos bei vertybių sistemos ir tenka gyventi pagal SAVO sąžinę, pagal SAVO vertybes. Ir tada pasirodo, kad daugybė žmonių jų neturi ir niekada neturėjo. Jie tiesiog gerai išauklėti PAKLUSTI:(((

    Čia susiduriame su fenomenu, kurį psichologė Asta Pundzienė įvardijo, kaip vidinis lokusas ir išorinis lokusas, o NLP teorijose jis vadinamas vidine referencija ir išorine referencija.
    Asta Punzienė teigė, jog mūsų kultūroje yra apie 15- 20 procentų vidinio lokuso žmonių, o likusieji – išorinio. Galima būtų spėti, jog ankstesniais laikais arba dabartinėse kultūrose, turinčiose aiškiai apibrėžtą ir privalomą monoideologiją, vidinės referencijos arba vidinio lokuso žmonių buvo ir yra dar mažiau, o ateityje jų neišvengiamai daugės visur.
    Pati savaime monoideologija ir „išorinės vertybės“, gal ir nėra bloga. Na, kaip eismo taisyklės, nusakančios kuria gatvės puse vyksta eismas, kieno pirmumas sankryžoje ir ką reiškia šviesoforo spalvos. Ji žmones apjungia į aiškiai sustruktūrintą bendruomenę ir pateikia vienareikšmes instrukcijas, kai elgtis vienu ar kitu atveju. Tai leidžia sutaupyti daug intelekto resursų, nes nereikia rinktis iš kelių galimų variantų. Problema tik tame, kad kaip nenaudojami raumenys, taip ir nenaudojamas intelektas – atrofuojasi. Gal netgi galima sakyti, jog atrofuojasi žmogaus dvasia ar vertybių sistemos „svarstyklės“, nes viskas jau „pasverta“ aukščiau.

    Galima rasti daugybę pavyzdžių, kai žmonės piktinasi tuo, jog privalo rinktis iš kelių galimybių. Vieną iš panašių situacijų teko patirti pačiam:
    „Agimimo laikais iš pradžių viskas vyko gražiai ir vieningai, bet kai A. Brazauskas AT posėdyje neparėmė estų nepriklausomybės deklaracijos ir siūlė eiti „step by step“ keliu, nors Lansbergis jį ragino „Algirdai, stovėk kaip uola“, euforiška Lietuvos žmonių, siekiančių laisvės, vienybė subiro. Vieni palaikė Brazauską, kiti – Lanzbergį. Pofilaktoriumo, kuriame tada dirbau, elektrikai – pensininkai, katilinėje netgi apsidalijo antausiais. Bet baisiausia buvo ūkvedžiui. „Blyn, kas čia darosi? Kurie čia blogi ir kurie gerieji? Vieni laikraščiai rašo vienaip – kiti kitaip. Pensininkai daužo vieni kitiems snukius. Kodėl anksčiau (tarybiniais laikais) buvo aiški tvarka, visuose laikraščiuose viskas būdavo parašyta vienodai ir suprantamai?“”

    Daugybė žmonių siekdami išvengti prievolės galvoti ir priimti sprendimus renkasi tarnybą armijoje arba sėdėjimą kalėjime ar bent jau samdomą darbą nuo 8 iki 17 val. Ir baisiausiai kankinasi kai ateina savaitgalis ar atostogos.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Už ką balsuotumėte prezidento rinkimuose, jei vyktų šiandien?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Laukiu ŠS šulo fantomaso rašinėlio šia tema....

Gal tai karo uz demokratija viena is priežasčių?...

Rusija, net linkėdama blogo Lietuvai (o tai netiesa), neturėtų daryti nieko. Mes patys tarpusavyje gerkles...

Tai mes bet kuriuo atveju ten liksim :) Klausimas tik kokio dydžio šukės bus ir...

Niekas nenori mirti...

Vakarai nurodo Kiniją ir Rusiją kaip savo strateginius priešininkus, tačiau ekonominiai Vakarų rodikliai kur kas...

Išpuoselėtas šunsknukis, už jo interesus mėsai tinka bet kokio amžiaus....