infa.lt

Asmeninio albumo nuotr.

„Nežinau, kodėl savo pirmąją dainą nusprendžiau išleisti būtent karantino metu“, – gūžčioja pečiais pradedanti dainų kūrėja ir atlikėja Mrs. Krau (Rosita Kraujalienė). – „Dažnai elgiuosi intuityviai ir tokia taktika manęs dar nenuvylė.“ Anot pašnekovės, gyvenimas jai nuo pirmų akimirkų įteikė ypatingą dovaną – palaikančius, sekti paskui savo svajones skatinančius tėvus.

Po vidurinės stojote į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Nebuvo abejonių dėl tokio pasirinkimo?

Ne, nebuvo. Muzika su manimi nuo vaikystės, nors tėvai su ja nieko bendro neturėjo. Pirmas savo dainas parašiau dar 8 klasėje, daugmaž prieš 12 metų. Tai buvo daugiau dainuojamoji poezija, kuriai pritariau gitara. Vėliau pasirinkau klasikinio vokalo studijas. Didžiausias nepalaikymas, prieš stojant į konservatoriją, buvo iš mano vidurinės mokyklos mokytojų. Jie labai skeptiškai žiūrėjo į tokią karjerą. Tuo tarpu tėvai laikėsi nuomonės, kad geriausia specialybė yra tokia, kuri tau patinka, kurios nori, kurioje gali atskleisti savo talentus, tapti sėkmingu bei užtikrintu. Ir visiškai nesvarbu, tai muzika, dailė, ar dar kažkas.

Žengti žingsnį rimtesnės muzikinės karjeros kryptimi ryžotės tik dabar. Kodėl ir ką veikėte iki to?

Mokiausi. Kaip minėjau, studijavau klasikinį vokalą. Turiu šios krypties bakalauro laipsnį, o dabar siekiu magistro. Reikalas tas, kad man mano muzikiniai sugebėjimai visada atrodydavo savaime suprantami, natūralūs ir niekuo neypatingi, nes tiesiog nežinojau, kaip gali jų nebūti. Užtrukau apie 10 metų, kol įsisąmoninau, jog parašyti dainai žodžius ir melodiją gali tikrai ne kiekvienas, net jei man tai ir paprasta.

Studijos konservatorijoje suvedė mane su mano vyru. Jis taip pat mokėsi klasikinio vokalo. Kai susipažinome, man buvo 18, o jam 16 metų. Susituokėme po 3 draugystės metų, 2016-aisiais, šiuo metu turime 2 metukų dukrytę. Prieš vaiko auginimo atostogas dirbau animatore, užsiėmiau renginių organizavimu vaikams (krikštynų, gimtadienių ir pan.). Kai susilaukėme dukros, su vyru buvome emigravę į Islandiją pas mano tėvus, tačiau po metų grįžome į Lietuvą pratęsti studijų.

Vis tik ar baisu ryžtis parodyti savo kūrybą plačiau?

Šiek tiek gal ir baisoka. Manau, kad iš pradžių visus pradedančius atlikėjus aplanko jaudulys, ar net abejonės. Man labai padėjo vyro ir tėvų palaikymas. Jei ne jie, tikriausiai, ir toliau dainuočiau tik sau bei artimiems draugams, „pogrindyje“.

Gal buvo koks lemtingas gyvenimo posūkis, padėjęs apsispręsti iš to „pogrindžio“ išlįsti?

Kaip jau minėjau, man mano kūryba visada atrodė kaip niekuo neypatingas reiškinys. Buvau prie jos įpratusi. Tačiau dabar matau, kad gyvenimas savaime mane lyg veda šia kryptimi – matyt kažkam tikrai reikia, kad aš dainuočiau. Noras mokytis konservatorijoje atvedė į pažintį su vyru. Kai pradėjome bendrauti, mano kuriamos dainos tapo išbaigtesnės. Kiekvienų pažinties metinių proga aš jam, kaip dovaną, parašydavau po dainą, o jos įrašą įkeldavau į savo Facebook’o paskyrą.

Kai su dukryte išvykome į Islandiją, visus metus praleidome be muzikos. Nedainavau, negrojau, nekūriau, nestudijavau muzikos. Toks atsiribojimas leido suvokti, kokia ji man svarbi ir reikalinga. Tai buvo patvirtinimas, kad iš tiesų noriu su ja sieti savo gyvenimą.

Artimieji mane palaikė ir dar prieš grįžtant į Lietuvą susisiekiau su kolegomis bei susitariau dėl dainos oranžuotės ir kokybiško įrašymo studijoje. Šiuo metu mano dainą „Still“ jau kaip savarankišką išbaigtą kūrinį galima nemokamai paklausyti mano (Mrs. Krau) Youtube kanale.

Kokie jūsų ateities planai?

Šiuo metu abu su vyru siekiame klasikinio vokalo magistro laipsnio, norime tobulintis operinio dainavimo srityje. Aš pati trokštu tapti universalia dainininke, galinčia laviruoti tarp įvairių žanrų, noriu įvaldyti tiek pop, tiek funk, tiek R&B stilius. Žaviuosi, kai miksuojami skirtingi muzikos stiliai (pavyzdžiui, rokas su operiniu dainavimu). Nuo mažumės mėgau labai įvairią muziką, gal todėl ir nenoriu savęs atiduoti tik vienam žanrui.

Labai dažnai opera būna lyg atskirta nuo kitų stilių bei laikoma nuobodžiu, gal net atgyvenusiu žanru, o aš noriu tokį dainavimą parodyti kaip šiuolaikinį, jungti jį su kitokiu, atrasti naujus skambesius ir derinius. Šiuo metu vis dažniau įvairūs atlikėjai būtent tai ir daro: operų dainininkai nesibaimina pasirodyti miuzikluose, o rokeriai užtraukti operines arijas.

Šitaip miksuojant žanrus, kiekvienas jų suskamba labai naujai, žmonės iš naujo atranda operą, pamato, jog tai visai nėra jokia atgyvena. Iš tiesų, sugebėjimas dainuoti ir vienokiu, ir kitokiu stiliumi, pritaikyti savo balso skambesį reikalauja nemažai profesionalumo ir pastangų. Būtent to aš ir noriu siekti.

Iš kur ateina jūsų kūrybinės idėjos?

Nežinau, nuoširdžiai… Jos tiesiog ateina. Atlieku kažkokius įprastus kasdienius veiksmus, einu pasivaikščioti, važiuoju į paskaitas, einu apsipirkti ir jaučiu, kaip galvoje atsiranda viena ar dvi teksto eilutės arba melodijos nuotrupa. Užsirašau tai ant popieriaus arba telefone. Vėliau atsisėdu prie pianino, bandau tai pratęsti, išplėsti. Kartais nė pianino nereikia, viskas savaime išsiplėtoja, atsiranda trūkstamos teksto ar melodijos dalys.

Suprantu, kad kažkam tai gali atrodyti keista, bet man yra visiškai įprasta šitaip „gauti“ tekstus ir melodijas dainoms. Negaliu paaiškinti šio reiškinio, bet dainos tiesiog sklando aplinkui ir laukia, kol jas pastebėsiu. Aš net neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Kūrybinės idėjos manyje dažnai gimsta labai spontaniškai ir tai būna panašu į iš vidaus šaunantį energijos pliūpsnį, kuriam tiesiog negaliu nepasiduoti.

Taigi, jūs tiesiog laukiate, kol ateis įkvėpimas?

Negalėčiau pasakyti, kad tiesiog laukiu ir nieko nedarau, o įkvėpimas ateina ir viską už mane padaro. Aš daug mokausi, skaitau, domiuosi, atlieku savo studijų namų darbus. Visa ta informacija, žinios bei praktikavimasis mane įkvepia, skatina mano kūrybinius impulsus. Jie paprastai ateina tada, kai esu rami, atsipalaidavusi. Būtent tokiomis ramiomis valandėlėmis mano galvoje randasi pradinės dainų tekstų ar melodijų nuotrupos, tačiau kai jau turiu pradžią, jau galiu pajungti ir pastangas tam, kad toliau išplėtočiau ją, užauginčiau iš jos visą kūrinį.

Ką jums suteikia toks kūrybinis gyvenimas?

Kad galėtum dainuoti, tiek kūnas, tiek protas turi būti ramus. Jei nerviniesi, bijai dėstytojo, kas dar labiau padidina stresą, nepavyks to atlikti tinkamai, nebus malonu ir gera. Aš šiuo metu turiu tikrai nuostabią dėstytoją, kuri labai palaiko, motyvuoja ir įkvepia. Kai esu rami, kai atsiduodu savo balsui, pajungiu kūno resursus jo išgavimui bei valdymui, dainavimas gali tapti man laisvę suteikiančia meditacija, malda, mantra, ar kažkuo panašiu.

Dainavau iki 8 nėštumo mėnesio, o pagimdžiau itin lengvai ir greitai. Pamenu, kaip gydytojai ligoninėje stebėjosi, jog mano kvėpavimas stangų metu buvo visai kitoks, nei įprasta. Vėliau buvau apsilankiusi pas kineziterapeutą, kuris patvirtino, jog mano pilvo raumenis visiškai neprasiskyrę. Aišku, visų nuopelnų už tai dainavimui atiduoti gal ir negaliu (juk nežinau, kaip būtų buvę be jo), tačiau dainuojant stipriai dirba diafragma, pilvo, liemens raumenys, šonkauliai. Manau, kad tai padarė teigiamą įtaką tiek mano fizinei, tiek psichologinei būklei.

Ką kuriantis žmogus gali duoti visuomenei?

Gan dažnai vis dar galime išgirsti nuomonę, jog kūryba yra kažkas nerimto, net nereikalingo. Mano daina pasaulį išvydo karantino metu. Neplanavau to, tačiau juk sakoma, kad niekas nevyksta šiaip sau. Manau, kad tokiais sunkesniais laikotarpiais kuriantys žmonės ir jų idėjos tampa dar reikšmingesni, svarbesni.

Tiek knygos, tiek filmai, tiek dainos mus džiugina, atpalaiduoja, nuramina, įkvepia, padeda pailsėti nuo streso ar kasdienių problemų. Net ir nekarantininiu metu, nemažai žmonių lankosi parodose, koncertuose, kitokiuose renginiuose, moka pinigus už bilietus (o jie būna ir ganėtinai brangūs). Tai reiškia, jog žmonėms to reikia.

Dažnai, ypač paauglystėje, žmonės susižavi vienu ar kitu atlikėju, ima juo domėtis, garbinti. Tas žmogus, net per atstumą, tampa jiems savotišku vedliu, mokytoju, gyvenimo pavyzdžiu, daryti įtaką tavo sprendimams, mąstymui, požiūriui, vertybėms. Aišku, geriau, jei ta įtaka būtų gera, tinkama, pozityvi, tačiau čia jau kita tema.

Kadangi mano kūryba mane išlaisvina, įkvepia, suteikia džiaugsmo, tikiu, kad per ją aš visa tai galiu perduoti ir savo klausytojams. Labai norėčiau paskatinti kuo daugiau žmonių atsikratyti įvairių baimių, nepasitikėjimo, išdrįsti įsiklausyti į savo širdį ir leistis į kūrybinę kelionę per gyvenimą, išnaudoti savo talentus (nebūtinai kūrybinius). Dažnai būna, kad žmonės nurašo savo išskirtinius sugebėjimus kaip nereikšmingus, bet galbūt būtent jų pagalba jie galėtų sukurti kažką gero, gražaus bei reikalingo aplinkiniams.

Parengė Jurgita Barišauskienė