infa.lt

Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo narė (liberalė)

Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės santykiai vėl siekia krizės piką. Tiesa, nežinia, ar juos buvo galima vadinti normaliais ir anksčiau.

Tačiau viešas apsižodžiavimas šią savaitę, kas ir ką turėtų daryti, gerokai lenkia panašioje situacijoje neseniai buvusias Raseinių ar Radviliškio savivaldybes.

Taip, mažesnių savivaldybių vadovai drąsos turi mažiau nei sostinės. Tačiau ar tai gerai? Pavasarį atrodė, kad taip. O dabar? Kai per parą Vilniuje fiksuojama jau per 100 atvejų.

Rodyti charakterį politikoje būtina. Kaip ir kitose gyvenimo srityse. Sporte, pavyzdžiui. Tačiau visi žinome, kas būna, kai tas charakteris prasiveržia ne laiku.

Raudonos kortelės ir techninės pražangos. Traumos ir kiti karjerą griaunantys padariniai.

O kuo rizikuoja charakterį rodantys politikai? Šiuo atveju – mūsų visų sveikata. Silpniausių gyvybėmis.

Ar tai reiškia, kad aš – už Vilniaus (Raseinių, Radviliškio, Šiaulių) uždarymą?

Ne man spręsti. Kodėl? Todėl, kad mes ir šiandien vis dar neturime kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų imamasi būtiniausių priemonių. Neturime žaidimo taisyklių, kitaip tariant. Va tada ir mėtomas „kompetencijų“ kamuolys.

Pakartosiu dar kartą – labai tikiuosi, kad mums nereikės griežčiausių priemonių. Tačiau tam, kad žinotume, kokių sprendimų gali reikėti, ne tai, kad vakar – bent vasarą turėjome nustatyti aiškius kriterijus, kuriuos pasiekus imamasi konkrečių priemonių. Dabar – ne pavasaris, informacijos, kaip kovoti su virusu, yra apstu.

Prancūzija tokius kriterijus sugebėjo nusistatyti. Jau praėjusią savaitę pradėjo griežtinti apribojimus. O šeštadienį įveda komendanto valandą didžiausiuose miestuose. Todėl, kad jie turi aiškias ribas, kurias peržengus imamasi vienų ar kitų priemonių. Ne pagal partinį priklausomumą. Ne pagal rinkimų reitingus.

O pagal profesionalių žmonių sudėliotas taisykles. Kurios leidžia sudėtingus politinius sprendimus priimti lengviau. Nes visuomenė informuojama, kada ir kas bus įvedama, jeigu susirgimų skaičius bus pasiektas toks ir toks. Ar mieste (sostinėje?) atsiras daugiau kaip, tarkime, 5 ar 10 viruso židinių.

Bet apie tai turėtų kalbėti epidemiologai. Kurių mes ir vėl negirdime. Girdime tradiciškai tik dienas sveikatos apsaugos ministro kėdėje baigiančio gydytojo-psichiatro žodžius. Ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus (!) skyriaus vadovės komentarus. Apie visą šalį.

Apie kriterijų būtinumą kalbėjau dar pavasarį. Nes tada buvo labai aktualu žinoti, kas ir kaip turi atsitikti, kad galėtume tikėtis arba karantino švelninimo ar griežtinimo. Po mano pasisakymo praėjus 2 dienoms premjeras juos pristatė. Tik… taisyklės bailiams, ar kaip pas mus sakoma?

Kas tie kriterijai drąsiam Sauliui Skverneliui ir dar drąsesniam vardinį ginklą iš jo rankų gavusiam Aurelijui Verygai? Vos tuos kriterijus pristatę, jie ėmė pasakoti, kad ne juose esmė.

Kitaip sakant, spjovėm mes ant taisyklių. Taip, su žvaigždėmis taip kartais nutinka. Tačiau „Dievo ranka“ futbolo legenda gal ir galėjo prisidengti. Nors tai jam tapo beveik prakeiksmu.

O mums tuo metu belieka žiūrėti, kaip miestų merai ir sveikatos apsaugos ministras vienas kitam mėto sprendimų kamuolį. Todėl, kad veiksmus valdo vienas kriterijus – rinkimai?

Žaidimas, tikiu, pilnas adrenalino. Tačiau aš „Bado žaidynes“ norėčiau stebėti ekrane, ne realybėje.