infa.lt

lsdp.lt nuotr

Pandemija, pandemija, pandemija. Ji užgožia viską. Žinoma, ir pandemijos fone pramogų atsiranda. Retkarčiais visuomenę karantininėje rutinoje prablaško susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič, kartais – pinigų dalybos, kaip iš gausybės rago pagal principą „tam davė, tam nedavė“, ar  tiesiog galimybė viešumoje pasirodyti be kaukės.

Ir kol Vyriausybė suka galvą, kada šalyje nutraukti karantiną – dabar ar po dvejų metų (tarsi nebūtų įmanoma zonose, kur kyla nauji židiniai, skelbti ribotą karantiną), Astravo atominės elektrinės statybų aikštelėje tyliai verda darbai, o pirmojo reaktoriaus operatoriai jau repetuoja paleidimo mygtuko paspaudimo ceremoniją. Nepaisydami nei viruso, nei Lietuvos pareiškimų „NE ASTRAVO AE“.

Koncentruojamės tik į elektros pirkimo-nepirkimo klausimus ir nepradedame galvoti, kaip gyvensime, kai AE pradės veikti, kaip stiprinsime pasirengimą avarijų atvejams, nesidomime Baltarusijos pasirengimu reaguoti į galimas avarijas.

Kas pirmiausia iškyla mūsų vaizduotėje, kai išgirstame žodžius Astravo AE? Ko gero, tai visų pirma grėsmė Vilniui, po to – visažinio V. Lukašenkos vaizdinys, ir galop – Rusijos ir Kinijos interesų ausys. Ir spėju, retas iš mūsų pagalvoja apie 10 mln. baltarusių, nuo kurių demokratijos svajonė tolsta vis labiau ir labiau.

Drįsčiau teigti, kad nepaisant visų mūsų (ypač konservatorių) milžiniškų pastangų nutraukti kaimyninės valstybės strateginį projektą, Baltarusijos atominė elektrinė anksčiau ar vėliau pradės gaminti elektrą. Ir ne todėl, kad A. Lukašenka paskutinis Europos diktatorius, ir netgi ne todėl, kad nutraukti šio projekto realizacijos neleis Rusija. Manau, kad lemiamas veiksnys yra ekonominiai motyvai. Dar daugiau – daugelis baltarusių tiki, kad su atominės elektrinės veiklos pradžia jų gyvenimas kaip mat pagėrės, jie įgaus energetinę nepriklausomybę (ko visai dar nesenai visomis išgalėmis siekė ir Lietuva).

Ir čia reikia pripažinti, kad ne tik A. Lukašenką galima kaltinti vaikantis ekonominės naudos savo valstybei ir paliekant saugumą ar geopolitiką antrame plane. Imkim, kad ir Vokietijos – Rusijos dujų tiekimo projektą „Nord Stream 2“. Nepaisant agresyvios Rusijos politikos jau net ir Europoje bei keliamos ekonominės grėsmės ne vienai Rytų Europos valstybei, šis dujotiekio projektas sėkmingai įgyvendinamas. O valstybių saugumo klausimas, kaip ir Baltarusijos AE statybų atveju, tūno kažkur kamputyje.

Tiesa, tarp šių projektų yra esminis skirtumas: Baltarusijos AE kelia tiesioginį fizinį pavojų, ir ypač Lietuvai. Tačiau, ar teisingai elgiamės neigdami tai, kas realiai vyksta mūsų valstybės pašonėje ir šalindamiesi nuo ten vykstančių procesų?

Nepaisydami ES oficialių išvadų dėl atominės elektrinės statybų legitimumo, koncentruojamės tik į elektros pirkimo-nepirkimo klausimus ir nepradedame galvoti, kaip gyvensime, kai AE pradės veikti, kaip stiprinsime pasirengimą avarijų atvejams, nesidomime Baltarusijos pasirengimu reaguoti į galimas avarijas.

Tapome priešiškai nusiteikusiais kaimynais ir dabar A. Lukašenka nuolat transliuoja žinią, kad lietuvių požiūris į jų AE yra pagrindinė kliūtis baltarusių kelyje į gerovės valstybę. Ir ta propaganda veikia. O aiškinimaisi, kurie „pirmi pradėjo“, dviejų tautų santykių negerina, priešingai – menksta pasitikėjimas vienų kitais.

O atominė elektrinė anksčiau ar vėliau pradės veikti. Nepriklausomai nuo mūsų protestų.

Avarija elektrinėje – grėsmė, kurios negalime ignoruoti. Turime jai rengtis, o drauge – dėti pastangas, kad toji elektrinė būtų saugi. Tam reikalingas bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Baltarusijos atsakingų institucijų.

Tokiam kontekste nuomonė, kad bet kokie dalykiniai santykiai su baltarusių puse sukels daug nemalonumų ir tuoj pat prilipdys „prorusiškumo“ etiketę, atrodo nesuprantama. Mums būtina turėti tikrą informaciją apie įdiegtas technines ir organizacines saugos sistemas, žinoti, kokie reagavimo bei gyventojų apsaugos planai kuriami ir kaip ketinama juos realiai įgyvendinti.

Mes turime specialistų, dar neužmiršusių, kokie reikalavimai buvo keliami Ignalinos AE ir galinčių teikti siūlymus, kaip tą objektą padaryti saugesnį.

Pavyzdžiui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas labai intensyviai ir atvirai dirbo su JAV, Prancūzijos ir Švedijos specialistais, kol parengė naujus objekto saugumo ir gyventojų apsaugos planus.

Laimei, jų neprireikė stambiu mastu, tačiau jie puikiai veikė įvairių smulkių incidentų metu, kurių vis dėlto pasitaikydavo.

Žinant, ką planuoja ana pusė, lengviau modeliuoti nelaimės scenarijus ir to pagrindu koreguoti ar planuoti savo pasirengimą. Šiuo metu turime užtektinai specialistų, išmanančių Europos Sąjungos ekstremalių situacijų prevencijos ir valdymo taisykles, žinome, kaip veikia  humanitarinės pagalbos mechanizmai, esame išsinagrinėję pasaulines ankstyvojo perspėjimo schemas.

Su šiomis žiniomis ir gebėjimais galėtume siekti, kad baltarusių prevencijos priemonės ir reagavimo į incidentus planai būtų sinchronizuoti su Lietuva ir visa ES. Dabar visa tai Rusijos saugumo standartų zonoje.

Suprantama, kad politikams bet koks bendradarbiavimas su Baltarusijos institucijomis atrodo mirtinai pavojingas. Tačiau visiškai nusisukę nuo Baltarusijos, tikrai nepaskatinsime demokratinių procesų kaimyninėje šalyje.

Atnaujinti JAV diplomatiniai santykiai su Baltarusija, Europos Parlamente vykstantys svarstymai dėl Rytų partnerystės, Lietuvos Prezidento pristatomas siekis tapti ES regioniniu civilinės saugos centru, skirtu suvaldyti branduoliniams ir radiaciniams incidentams, diktuoja būtinumą atnaujinti Lietuvos ir Baltarusijos civilinės saugos, atominės energetikos ir kitų už ekstremalių situacijų valdymą atsakingų institucijų bendradarbiavimą visuomenės saugumo klausimais. Bent jau nedrausti.