infa.lt

Pateikiame Vytauto Radžvilo rašytą 46 puslapių apžvalgą, skirtą plačiajai visuomenei ir tuo pačiu opoziciniams judėjimams bei spaudai. Joje pateikiamos pagrindinės opozicinių judėjimų klaidos bei teksto autoriaus siūlymai. Kadangi apžvalga pakankamai didelė (46 psl), čia pateikiame tik keletą ištraukų, o visą galėsite atsisiųsti PDF formatu teksto apačioje.

Vytautas Radžvilas | Eltos nuotrauka

Įvadinės pastabos:
1. Šie pamąstymai grindžiami prielaida, kad nors Lietuvoje netrūksta dorų ir patriotiškų žmonių, iki šiol nėra tikros opozicijos esamai nomenklatūrinei-oligarchinei santvarkai ir ją įkūnijančiai valdžiai. Stengiamasi išsiaiškinti priežastis ir veiksnius, trukdančius esamai butaforinei ir silpnai ,,opozicijai“ išaugti į tikrą ir stiprų pasipriešinimo judėjimą. Tad žodį ,,opozicija“ visur derėtų rašyti su kabutėmis, tačiau dėl patogumo ir vengiant jomis perkrauti tekstą kabučių atsisakyta;

2. Čia pateikiamai apžvalgai perskaityti ir apmąstyti gali prireikti nemažai laiko ir kantrybės. Tekstas iš tiesų ilgas. Vienintelis pasiteisinimas galėtų būti nebent toks. Galbūt iš tiesų verta kiek sugaišti, nes skubėti nebėra kur. Prisiskubėta – nes patekta į aklavietę. Kad būtų galima pradėti iš tiesų veikti, verta nors kiek stabtelėti ir susimąstyti. Neapmąstytas veiksmas apskritai nėra joks veiksmas – tai tik nepaliaujamo fizinio krutėjimo pavidalą turintis betikslis trypčiojimas arba judėjimo iliuziją kuriantis stovėjimas vietoje.

…………………..

1. Nuo senovės graikų laikų politika buvo laikoma antruoju pagal kilnumą ir sudėtingumą menu po filosofijos. Manyta, kad ši savita ir itin sudėtinga veiklos rūšis reikalauja išmanymo (teorinių žinių) ir praktinių įgūdžių, kad būtų sėkminga. Gerai suprasta, kad, pvz., norint pasiūti padorius batus reikia mokytis batsiuvio amato ir įgyti tikram meistrui būtinus batsiuvystės įgūdžius. Tačiau daugelis, jei ne dauguma, Lietuvoje mėginančių užsiimti politine veikla žmonių įsitikinę, kad politikai ši taisyklė nesvarbi ir netaikytina.

Įprasta vadovautis nuostata, kad politinė veikla yra ,,laisvų“ ir ,,kūrybiškų“ improvizacijų laukas, kuriame neveikia, o ir nėra svarbūs, šiai veiklos sričiai būdingi principai ir taisyklės. Todėl, užuot stengusis perprasti politikos meno taisykles ir jomis praktiškai vadovautis, dažniausiai kliaunamasi tik gerais norais ir nuoširdžiu entuziazmu, skatinančiais griebtis grynai mėgėjiškų, ad hoc suimprovizuojamų ir kartais gana išradingų, bet apskritai neveiksmingų politinės veiklos būdų. Toks mėgėjiškumas yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos visuomenė plačiau neremia opozicinių sambūrių pastangų kovoti su šalyje įsitvirtinusiu nomenklatūriniu-oligarchiniu režimu.

Visuomenė pasyvi ne tik todėl, kad didelė jos dalis abejinga tokioms pastangoms. Kad opozicija būtų plačiau remiama, jos veikla turi būti solidi ir patraukli, o tai reiškia – profesionali ir rimta. Profesionalumą ir rimtumą nesunku atpažinti ir atskirti nuo diletantizmo ir žaidybiškumo. Daugelis iš pažiūros abejingų ir pasyvių piliečių tokie yra būtent todėl, kad šį skirtumą puikiai mato. Viena yra susirūpinusiam krašto padėtimi piliečiui rizikuoti ir įsitraukti į politinę veiklą, kuri gali būti ir nesėkminga, bet vykdoma, vaizdžiai kalbant, pagal visas mūšio meno taisykles, ir visai kas kita šlietis prie šių taisyklių nežinančių arba jų nepaisančių kovotojų grupių, kurios dėl šios priežasties iš anksto pasmerktos pralaimėti mūšį jo net nepradėjusios.

Kitaip tariant, yra skirtumas tarp protingai rizikuojančio kario ir savižudžio kamikadzės. Lietuvoje veikiantys opoziciniai dariniai, deja, kol kas be išlygų turi būti vertinami kaip pakrikę tokių kamikadzių sambūriai. Tad pirmas žingsnis sukant nuo mėgėjiškos prie profesionalesnės politinės veiklos galėtų ir turėtų būti sąmoningos ir kryptingos pastangos įveikti ar bent jau sumažinti mėgėjiškumo dėmenį tokių sambūrių veikloje. Kol šito neįvyks, tikėtis, kad opozicija bus plačiau remiama visuomenės neverta.

2. Kol kas nėra pagrindo teigti, kad Lietuvoje vyksta politinis pasipriešinimas režimui. Įvairios protesto prieš esamą tvarką apraiškos laikytinos tik stichiniu bruzdėjimu prieš krašte suvešėjusias blogybes. Kaip rodo istorinė patirtis, tokie bruzdėjimai gali trukti dešimtmečius ir nepakilti į tikrą politinį lygmenį. Kad tai įvyktų, turi rastis bent minimaliai brandi politinė sąmonė, leidžianti protestų dalyviams aiškiai suvokti ir tikslia bei suprantama politine kalba formuluoti savo siekius, reikalavimus ir tikslus. Tik tokiu atveju buitinio lygmens mėgėjiškas politikavimas galėtų peraugti į profesionalią – sąmoningą ir kryptingą politinę veiklą. Opoziciniai arba tokiais save laikantys sambūriai iš esmės nesiekia arba neįstengia nuosekliai formuoti ir skleisti politinės sąmonės, galinčios tapti alternatyva ir atsvara profesionalių režimo ideologų ir propagandininkų visuomenei primetamoms tikrovės interpretacijoms. Menka politinė savivoka yra viena svarbiausių, gal net pagrindinė, opozicijos pakrikimo ir bejėgiškumo priežastis.

3 […]

4 […]

5 […]

6. Apskritai pati prielaida, kad Lietuva yra ,,tikra“ valstybė, tik ,,nukrypusi“ ar ,,tolstanti“ nuo vakarietiškos liberalios demokratinės santvarkos standarto, yra iš esmės klaidinga. Formaliai atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką net nemėginta pereiti į tokią santvarką. Buvo naujais – ,,vakarietiškesniais“ – pavidalais restauruota sovietmečiu egzistavusi nomenklatūrinė visuomenės sankloda ir įtvirtintas politinis, ekonominis ir ideologinis ,,persitvarkiusios“ komunistinės nomenklatūros viešpatavimas. Pirmuoju žingsniu atkuriant politinę nomenklatūros galią laikytinas II Sąjūdžio suvažiavimas, kai judėjimas faktiškai buvo suskaldytas ir sukurtos prielaidos pereiti prie ,,daugiapartinės“ politinės sistemos. Politinė nomenklatūros valdžia buvo visiškai atkurta jau po 1992 m. Seimo rinkimų. Sovietinės nomenklatūros ekonominio viešpatavimas buvo įgyvendintas per viešojo turto privatizavimą, o politiškai ir teisiškai galutinai įtvirtintas – padarytas negrįžtamu – TS(LK) ir Pramoninkų konfederacijos priešrinkiminiu 1996 m. Memorandumu, pakirtusiu bet kokias galimybes peržiūrėti ar bent koreguoti iki tol vykusio ,,privatizavimo“ rezultatus.

Ideologinė Lietuvos visuomenės kontrolė pradėta atkūrinėti dar anksčiau – jau nuo 1990 m., kai ,,komunistinės visuomenės“ kūrimo projektas pradėtas keisti ,,vakarietiškesniu“, bet savo prigimtimi ir tikslais niekuo nuo jo nesiskiriančiu ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimo projektu. Restauruotas nomenklatūrinis-oligarchinis režimas ideologiškai baigtas įpavidalinti ir įgijo ,,vakarietišką“ išvaizdą pirmosios V. Adamkaus prezidentavimo kadencijos metu.

7. Naujasis valdymo modelis yra nepalyginti modernesnis ir efektyvesnis, o pats valdymas gerokai griežtesnis, tvirtesnis ir patikimesnis negu ankstesnysis sovietinis valdymo būdas. Šis ,,liberalus“ valdymo modelis pranašesnis tuo, kad grindžiamas ne laisvės slopinimo, bet kur kas veiksmingesnės kontrolės formos – tikslingos ,,laisvės gamybos“ – principu. Ne varžyti ir drausti, bet leisti netrukdomai veikti iš anksto apskaičiuotu ir numatytu mastu – tokia yra šio valdymo modelio esmė. Vykdant ,,pertvarką“ buvo suprasta, kad, norint perimti šį vakarietišką valdymo modelį, tereikia ,,tinkamai“ išspręsti vadinamąją ,,starto pozicijos“ problemą – iš anksto ,,rimtų žmonių“ ir jų grupių rankose sutelkti politinę, ekonominę ir ideologinę galią. Tai sėkmingai padarius visai nerizikuojant visose gyvenimo srityse buvo paleisti veikti išoriškai nerepresyvūs ,,demokratinio pliuralizmo“, ,,visų piliečių lygiateisiškumo“ ir ,,laisvos ir sąžiningos konkurencijos“ mechanizmai.

Visą Vytauto Radžvilo parengtą dokumento tekstą PDF formatu galite atsisiųsti paspaudę žemiau esančią nuorodą: