infa.lt

Aidas Gedvilas. Kada valdžia pagaliau susivoks, kad verslas jau yra veikiamas force majeure?

13 balandžio
09:00 2020
Aidas Gedvilas

darbopartija.lt nuotr.

Verslai, kurių veikla buvo sustabdyta dėl koronaviruso grėsmės, gali išsilaikyti tik jei bus remiami valstybės. Valstybė turi užtikrinti tęstinumą, bet ne tik skolindama ar remdama, bet sudarydama vienodas sąlygas verslams išgyventi. Skaudžiausia šiandien, kad tiksliai apibrėžtos force majeure padėties neturime, todėl ir sureguliuoti santykių tarp valstybės ar verslininkų tarpusavyje negalima. Valstybė pasakė A – draudžiame tam tikrų verslų veiklą, bet nepasakė B – su tuo susijusios veiklos išlaidos taip pat neturi teisės būti išreikalautos.

Šiandien aukščiausi valstybės vadovai tarsi visus ramina – pasiskolinsime pakankamai ir visiems padalinsime. Tačiau valstybės biudžeto pajėgumai nėra neriboti. Ar šios šnekos bus tokios pat tikros ir po rinkimų? Ar neprieisime prie drastiškos diržų veržimo politikos, kai vėl konservatoriško mąstymo šalininkai po laimėtų rinkimų ims karpyti pensijas už brangiai pasiskolintas lėšas? Viską galima padaryti papraščiau ir sureguliuoti visą grandinę. Spaustis krizės akivaizdoje reikia visiems, todėl aš siūlau kitokį kelią, bet apie viską nuo pradžių.

Laikinus nepatogumus seka ilgalaikės pasekmės

Susidūrus su koronaviruso grėsme buvo imtasi priemonių, siekiant apriboti viruso plitimą. Kas iš pradžių atrodė tolima ir žmonės dar skubėjo dėliotis kelionių maršrutus, juokaudami, kad reikia paskubėti kol dar Lietuvoje karantinas neįvestas, vėliau įgavo pagreitį. Gal tik dalis įmonių iškart pristabdė ar atidėjo vėlesniam laikui komandiruotes, paprašė darbuotojų neštis kompiuterius namo, jei prireiktų dirbti nuotoliniu būdu. Situacijos rimtumas pasijuto Vilniaus savivaldybei pirmai paskelbus apie stabdomą mokyklų ir darželių veiklą Vilniaus mieste net penkioms savaitėms, nors vėlesnis Vyriausybės nutarimas numatė tik dviejų savaičių atostogas. Čia vis dar buvo reaguojama kaip į laikiną nepatogumą, didesnės grėsmės nesitikint.

Karantino paskelbimas

Vyriausybės paskelbtas karantinas dviejų savaičių laikotarpiui nuo kovo 16 d. iki kovo 30 d. įvedė draudimus, tiesiogiai veikiančius visus šalies gyventojus. Rekomenduota organizuoti darbą nuotoliniu būdu tiek viešajam, tiek privačiajam sektoriui arba teikti paslaugas taip, kad būtų išvengta tiesioginio asmenų kontakto, jei veikla nėra uždrausta. Draudimas dirbti įsigaliojo prekybos, viešojo maitinimo įstaigoms, grožio, sveikatos paslaugų centrams, kultūros, sporto renginiams, susibūrimams ir dar daugybei kitų neišvardintų verslų.

Natūralu, kad kyla daugybė klausimų. Kiek visa tai truks? „Swedbank“ ekonomistai mano, kad viruso plitimas Europoje gali būti sustabdytas per artimiausius du mėnesius, tuomet iki vasaros galime tikėtis atšauktų griežčiausių karantino priemonių (daugiau skaitykite „Verslo žiniose“: https://www.vz.lt/finansai-apskaita/2020/03/25/swedbank-lietuvos-bvp-siemet-kris-maziausiai-5). Per kiek laiko atsigaus viešasis sektorius? Prognozės skirtingos, bet daugeliu atveju priklauso nuo valstybės paramos, kuri gali padėti išvengti įmonių bankrotų ir didėjančio nedarbo. Tampa vis svarbiau ne kada baigsis karantinas, o su kokiomis jo pasekmėmis ir su kokiais sunkumais susidursime. Kaip gyvensime toliau?

Kompensuojama dalis darbuotojo atlyginimo

Valstybė turi taikyti ekonomikos skatinimo kompensacines priemones, norėdama išspręsti dabartines ekonomikos problemas. Kovo 17 d. Seimas pritarė Vyriausybės siūlymui, kad prastovos metu, kai įmonė negali suteikti darbo, nes nedirba dėl draudimo vykdyti veiklą karantino metu, valstybė mokėtų 60% darbuotojo atlyginimo, o darbdavys likusius 40%. Taip tikėtasi išvengti darbuotojų atleidimų, kuomet visa našta būtų perkelta Sodrai ir mokamos nedarbo išmokos. Tik iš kur paimti tuos 40%, jei nėra įplaukų, nes veikla sustabdyta?

Verslams darbuotojai yra reikalingi, jie norės juos išlaikyti, tačiau šiuo atveju, be valstybės paramos darbdaviai neturės resursų sumokėti valstybės nekompensuojamą atlyginimo dalį. Kovo 31 d. LR Seimo ekonomikos komitetas pritarė Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos siūlymui, kad darbuotojams subsidijas mokėtų valstybė, darbdaviams neprisidedant visiškai, jei įmonės buvo uždarytos dėl įvesto karantino (daugiau skaitykite „Verslo žiniose“: https://www.vz.lt/paslaugos/2020/03/31/seimo-komitetas-pritare-kad-uzdarytu-imoniu-darbuotojams-alga-moketu-tik-valstybe-o-ne-darbdaviai).

Kita galimybė – Vyriausybės siūloma 90% valstybės subsidija, kuri būtų mokama su sąlyga, kad 10% prisideda darbdavys, taip pat įsipareigodamas išlaikyti darbo vietas nuo trijų iki šešių mėnesių. Tačiau toks pasiūlymas tinkamas tik veiklos nesustabdžiusioms įmonėms. Kai įmonė negauna pajamų, ji nepajėgi padengti net mažiausios siūlomos darbuotojo atlyginimo dalies.

Darbuotojų mažėjimas maitinimo įstaigose

Panagrinėkime apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektorių, kuriame dirba beveik 40,000 darbuotojų, tačiau jų skaičius per paskutinį mėnesį pastebimai sumažėjo. Būtina paminėti, kad dažnai nedidelės kavinės, restoranai ar barai yra šeimos verslas, ne stambių verslininkų valdomi tinklai. Ir čia pirmiausia reikia įvertinti, kad tai yra vienintelės šeimos pajamos.

Pirmą karantino savaitę, kol dar nebuvo pasiūlyta valstybės parama darbuotojų atlyginimams, tokiuose šeimos versluose daugeliui teko priimti skaudų sprendimą – atleisti arba išleisti neapmokamų atostogų gerus darbuotojus. Tuomet, kaip jau minėjau anksčiau, atleistiems darbuotojams nedarbo išmoką turi mokėti Sodra. Susidarius tokiai situacijai, kai verslas turi būti stabdomas dėl pasaulį apėmusios epidemijos, siekiant suvaldyti jos plitimą, savininkai negauna pajamų ir generuoja nuostolius.

Vyriausybės deleguojamos funkcijos, bet ne resursai

Vertinant iš darbdavio pusės, ar įmanoma išgyventi, kai visiškai nėra pajamų? Per daugelį metų, esame įpratę, kad verslas amortizuoja jam deleguojamą vis didesnę naštą. Tačiau šiuo atveju situacija neeilinė, nes nesant pajamų nėra galimybių ir mokėti.

Vyriausybės įvairių funkcijų delegavimas nepalydint savo siūlymų pinigais jau yra tapęs įprasta praktika. Ji taip nuolat elgiasi ir su savivaldybėmis, kurios pačios turi sugalvoti kaip įvykdyti pavestas papildomas užduotis ir iš kur paimti pinigų jų įgyvendinimui. Resursai nėra skiriami. Vyriausybė tiesiog nuleidžia sprendimus, o savivaldybės sukasi kaip gali. Dabar tai matome vykstant su verslu.

Įmonės griebiasi šiaudo

Darbuotojų atlyginimai nėra vienintelės išlaidos, kurias reikia padengti, kai sustabdoma įmonės veikla. Darbuotojų skaičius įmonėje dažnu atveju yra skaičiuojamas dešimtimis. Be atlyginimų dar yra mokesčiai už nuomą, komunalines, kitas paslaugas, taip pat lieka maisto produktai, kurių negalima užšaldyti ir laikyti neterminuotai. Karantino pradžioje kavinės, restoranai dar rinkosi gaminti maistą išsinešimui, tačiau tai sudaro ne daugiau nei 10% įprastinės apyvartos.

Tai reiškia, kad per dieną įplaukos svyruoja nuo 0 eur iki 300 eur, kas leidžia sumokėti darbuotojo atlyginimą, padengti produkto savikainą, ir sumokėti už pristatymo paslaugą. Nuomai, komunaliniams ir kitiems mokesčiams tiesiog nieko nelieka. Visa tokia situacija daugelį pastūmėjo visiškai atsisakyti maisto gaminimo išsinešimui veiklos ir užsidaryti. Kovo 26 d. apie sprendimą iki karantino pabaigos laikinai uždaryti dar veikusius restoranus ir nebeteikti maisto išsinešimui paslaugos pranešė tinklas Čili pica.

Force majeure aplinkybėms būtinos sąlygos

Restoranų, kavinių, barų verslas, kaip ir daugelio kitų, yra cikliškas. Nusakant bendras tendencijas, įprastai kovo – balandžio mėnesiais laukiamas verslo pagyvėjimas, kuris jaučiamas gegužę, atsidarius lauko prekybai ir tęsiasi iki liepos, kuomet didelė dalis lankytojų keliauja į pajūrį, sodybas, žmonės pradeda atostogauti ir vėl prasideda nuosmukis. Rugsėjo – gruodžio mėnesiais sulaukiamas pakilimas, kurio metu didėja paklausa ir pardavimai, žmonės linkę labiau išlaidauti.

Sausio, vasario mėnesiai – patys sunkiausi, praktiškai su minuso ženklu, kuriuos verslai stengiasi tiesiog išgyventi. Finansų ministras kviečia verslą elgtis solidariai ir valstybei subsidijuojant dalį prastovų, išlaikyti darbuotojus, prisidedant iš pažiūros nedidele dalimi, tačiau nežinia iš kokių šaltinių. Tik kaip solidarizuotis, jei nėra galimybių mokėti? Restoranai dažniau dirba tam, kad padengtų praėjusio mėnesio išlaidas, o ne kaupia ateičiai.

Žinant šias tendencijas, negalima tikėtis, kad buvo sukaupta finansinė pagalvė, leidžianti išlaikyti neveikiantį restoraną tris – keturis mėnesius mokant nuomos ir kitus mokesčius. Todėl nesupratu, kodėl delsiama ir nepripažįstamos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės. Esu įsitikinęs, kad esant force majeure aplinkybėms visi pataptų lygūs ir nebūtų iškraipyta ekonomika.

Dabar galimos nuolaidos vienam sektoriui, kitam – ne, nuomotojams nuomos mokestis kompensuojamas, tuo tarpu nuomininkams – ne. Force majeure suvienodintų sąlygas visiems, numatytų pareigas ir padėtų išspręsti susidariusią situaciją.

Verslo laukia liūdna baigtis

LR Seimo ekonomikos komitetas pasiūlė sudaryti darbo grupę, kuri turėtų parengti nuomos atostogų sprendimą verslui, susiduriančiam su sunkumais dėl karantino. Kodėl šis sprendimas yra toks svarbus verslui? Nuomos sutartys gali labai skirtis priklausomai nuo nuomotojo. Paprastai tarp smulkaus nuomotojo ir smulkaus verslininko sudaroma sutartis gali būti poros lapų apimties su priedu, kurį pasirašius sutartis įsigalioja.

Tokiu atveju sprendimus priimti paprasčiau – jei nuomininkas neturi pajamų, nuomos mokesčio nesumokės, depozitas nenumatytas – užgimsta susitarimai naudingi abiems pusėms.

Kaip atrodo sutartis su stambiu nuomotoju? Jos apimtis 15-20 lapų su visais numatytais stambiųjų instrumentais, kuomet uždedamas ne tik nuomos apynasris, numatomas 2-3 mėnesių depozitas, bet ir asmeninis ar juridinio asmens garantas.

Pavyzdžiui, sutartyje numatytas depozitas už tris mėnesius sudaro 18,000 eur sutarties galiojimo laikotarpiui, kai nuomos mokestis už mėnesį yra 6,000 eur. Tokiomis sąlygomis verslas priverstas gyventi nuo nuomos iki nuomos. Nesunku paskaičiuoti, kad nuomininkui ir nuomotojui nesutarus dėl nuomos atidėjimo, o karantinui užsitęsus 3-4 mėnesius ir nepripažinus force majeure aplinkybių, smulkiam verslininkui tektų susimokėti sumą, kurios jis neuždirba net per visus metus esant palankiam verslo laikotarpiui.

Dar nepamirškime besikaupiančių išlaidų kurias nagrinėjome straipsnio pradžioje dėl darbuotojų išlaikymo, įmokų VMI ir Sodrai, kurių valstybė nepanaikina, tik pažadėjo atidėti arba suteikti mokestines paskolas. Būtina paminėti, kad sąskaitos už komunalinius ir kitokius patarnavimus, kuriuos moka nuomininkas, irgi siekia tūkstantines sumas. Jei griežčiausios karantino priemonės bus taikomos ilgiau nei 3 mėnesius, sustabdyto verslo laukia liūdna baigtis.

Suteikdama mokestinę paskolą valstybė neatleidžia nuo mokesčių – juos tik atideda. Kaip reikės atidirbti vis augančias sumas? Tarkime, kad 20 darbuotojų turinti įmonė už patalpų nuomą moka 6,000 eur per mėnesį, už komunalinius patarnavimus – 2,000 eur, dar pridėkime mokesčius ir minimalią darbuotojo atlyginimo dalį, kurios nekompensuoja valstybė ir per 3 mėnesius susidarys suma, siekianti beveik 30,000 eur.

Patirtis rodo, kad po krizės vartojimas mažėja, žmonės yra linkę taupyti, o restoranai ir kavinės pirmiausia pajunta taupymo pasekmes sumažėjusiu klientų srautu. Viešojo maitinimo įmonės po karantino atvėrusios duris ir vėl pradėjusios veikti gali tiesiog nesulaukti klientų. Didieji rinkos žaidėjai netruko pasinaudoti galimybe ir toliau demonstruoja aroganciją smulkiųjų atžvilgiu.

Turėdami tokios didelės apimties sau palankias sutartis ir matydami valdžios neveikimą, kai delsiama priimti nuomos atostogas arba įtvirtinti force majeure aplinkybes, jie yra nemotyvuoti daryti nuolaidas ar eiti i kompromisus. Įsivažiuoti ir generuoti apyvartą tampa sudėtinga, todėl bankrotas neišvengiamas. Pripažinus force majeure aplinkybes neliktų nuomos mokesčių ir kitų išlaidų, kurios pasmerkia verslą žlugimui.

Nuomos atostogos nuomotojui ir nuomininkui

Pritarčiau, kad nuomos atostogos būtų pritaikytos visiems – tiek nuomotojui, tiek nuomininkui. Reikalingas sprendimas, nes jei nuomininkas nebus atleistas, pagrindine našta išlieka nuomos mokestis. Stambiems nuomotojams lengviau pasinaudoti sutartyje numatytomis sąlygomis ir nutraukti sutartį, nei atleisti nuomininkus nuo nuomos mokesčio. Net jei po trijų ar keturių mėnesių būtų atšauktos griežčiausios karantino priemonės, verslui reikės laiko atsigauti, išlieka rizika. Jeigu nuomininkas bus priverstas skelbti bankrotą, tuomet nukentės tiekėjai ir kiti su verslu susiję paslaugų teikėjai.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 137

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...