infa.lt

Meilė – tai kuomet jūs einate basomis vandenyno pakrante, dūžtant bangoms. Taip vienas rašytojas parašė.

Melsvos bangos su balta puta, mėlynas dangus ir skaisti saulė. Jūs susikibę rankomis, einate lėtai, mėgaudamiesi kiekviena akimirka. Ir lengvas vėjelis kedena jūsų plaukus. Smėlyje lieka pėdos, o bangos jas nuplauna.

Ir nėra ribos tarp dangaus ir vandenyno. Nėra ribų tarp jūsų ir mylimo žmogaus. Ir jo ranka jūsų rankoje. Arba jos ranka… Jūsų kalboms nėra pabaigos. Bučiuojate vienas kitą… Kažkur groja smuikas… Tai meilė. Galbūt.

Meilė – tai kuomet jūs einate šalta ir pilka gatve. Vienas stumia vežimėlį, kuriame miega mažylis. O kitas neša krepšį su produktais, antra ranka vesdamasis už rankos antrą vaiką. Vyresniojo vaiko kalboms nėra pabaigos. Klausia visko ir prašo ledų arba “kinderio“. Ir vis taiko įlipti į balą.

O mažylis vežimėlyje tiesiog garsiai pravirksta. Laikas keisti sauskelnes. Šaltas vėjas pučia tiesiai į veidą. Krenta šlapias sniegas. O mintys – jos apie paskolą ir apie darbą. Apie pinigus, kurių trūksta.

Bet jūs einate visi drauge. Ir stengiatės nesusierzinti ir nebarti vaikų. Ir keičiatės kartais: vežimėliu, krepšiu, vaiku. Kad leistumėte kitam atsikvėpti. Ir kartais šypsotės vienas kitam ir vaikams.

Atsakote į vaiko klausimus, o jaunėliui pataisote kepuraitę, kad į ausytes nepripustų. Ir klausiate: “tu nesušalai?“. Ne tik vaikų klausiate, bet ir vienas kito. O paskui perkate visiems ledų ir nešatės namo.

Pasivaikščiojimas baigėsi ir reikia virti pietus. Ir skalbimo daug. Reikia viską padaryti, sutvarkyti, paruošti, papietauti, pamaitinti vaikus, išplauti indus… O paskui visi gaus ledų.

O vandenynas – na, ką gi, ir prie jo visi kada nors nuvažiuos. Kai bus pinigų ir atostogos. Ir visi sėdi ant sofos, žiūri gražų vaikišką filmą, susiglaudę ir apsikabinę…

Tai meilė. Tai ir yra tikra meilė.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, parengė ruvi.lt