infa.lt

Įprasta manyti, jog seksualinę prievartą visada įgyvendina tik vyras prieš moterį. Kraštutiniu atveju – vyras prieš vyrą. Bet niekada – moteris prieš vyrą. Tokie mizandriški stereotipai, rašo medicinos mokslų kandidatas, psichologas Aleksandr Biriukov savo tinklaraštyje.

Ši tema yra tabu, kaip ir bet kuri kita, susijusi su vyrų teisių pažeidimais ir smurtu prieš juos. Kalbėti ir rašyti apie tai yra „gėda“.

Ar galite įsivaizduoti absurdo apimtis? Ne prievartauti gėda, o sakyti, kad smurtas yra nepriimtinas! Ši tema kruopščiai nutylima, trinama, užrėkiama. Ciniškiausiais atvejais tyčiojamasi „Na, ir kuo moteris gali tave prievartauti, ožy ?!“. Mano nuomone, tokie žmonės neverti diskusijos. Tik izoliacija jo vyrų nekentėjiškame mažame pasaulėlyje.

Prisipažinsiu, aš nežinau, kokia vyrų dalis patiria seksualinį smurtą, kaip dažnai tokie dalykai vyksta visuomenėje. Aš žinau tiek, kad dažnai tampu tokių tragiškų istorijų klausytoju. Kiek jų? Tikrai ne vienetai.

Iš tų vyrų, kurie su manimi pasidalino savo problemomis, tai, mažiausiai, procentai. 2-3-5-9% – sunku pasakyti. Bet tai juntamai realu.. Tai stebina. Tai nėra kazuistinė femdom klubo auka. Tai krenta į akis.

Tai reiškinys, kuris gyvuoja ir vystosi tamsiuose, „gėdingos tylos“ ir fariziejiško atsisakymo tuo patikėti, zonos kampučiuose.

Nacionalinio intymaus partnerio ir seksualinio smurto (National Intimate Partner and Sexual Violence Survey – NISVS) tyrimo duomenimis, mažiausiai 6,2% (1 iš 16) vyrų JAV patyrė seksualinę prievartą.

Paaiškinu: tai tik tie, kurie atrado pakankamai drąsos apie tai pasakyti. Kiek neišdrįso, bijodami patyčių, siundymo ir persekiojimo – nežinoma.

Seksualinė prievarta vyrų atžvilgiu iš moterų pusės – reali mūsų gyvenimo dalis. Apskritai, bet koks smurtas yra bjaurus ir nepriimtinas. Ypač seksualinis. Prievartautojas – visada nusikaltėlis.

Bet, jei apie prievartą prieš moteris netransliuojama nebent tik iš drabužių lygintuvo, tai analogiški dalykai prieš vyrus, geriausiu atveju, – nutylimi. Blogiausiu – apipilami ciniškų purvu.

Apie kokios prievartos rūšis man buvo pasakota?

• – Viršininkės prievarta verčiant paklusti ir gąsdinant atleidimu, premijos atėmimu, pažeminimu pareigose. Grasinant blogomis charakteristikomis bei blogu, kaip specialisto įvaizdžiu savo srityje.
• – Prievarta šantažuojant žinomai melagingu skundu. Nusikaltėlės grasino pareiškimais apie išprievartavimą, sumušimą ir netgi apie vagystę. Kadangi tokios bylos netgi nesant daiktinių įrodymų dažniausiai priveda prie apkaltinamųjų nuosprendžių – grasinimo realumas yra akivaizdus.
• – Prievarta grasinant fiziniu poveikiu iš kitų vyrų pusės: „Aš papasakosiu vyrui (tėvui, broliui), jis tave užmuš, sumuš“ ir t.t..
• – Prievarta šantažuojant paskleisti intymias nuotraukas ar vaizdo įrašus. „Jeigu nesutiksi, visos tavo nuotraukos jau rytoj bus internete“.
• – Fizinė prievarta iš pačios moters pusės, jeigu ji yra stipresnė už vyrą, yra sportinės kovos menų atstovė ir pan.

Bet kokia įvykių išsivystymo eiga vyro atžvilgiu yra dvigubai neigiama. Jau be paties smurto, šis ydingas ratas suteikia nusikaltėlei galimybę toliau šantažuoti vyrą. Jau su „daiktiniais įrodymais“ – juk bet kuriuo momentu ji gali pakeisti prievartautojos kaukę į prievartos aukos kaukę.

Ir teismo medicinos ekspertizė patvirtins esant „daiktinius įrodymus“. Tą supranta ir nusikaltėlė ir jos auka. Todėl tie, kas pateko į šią, kitaip nepavadinsi, mėsmalę – savo valia negali iš jos ištrūkti. Net, jeigu nutars veikti priešingai prievartautojos grasinimams.

Kodėl? Viskas labai paprasta. Straipsniuose apie smurtą prieš vyrus jau rašiau, kaip tai supranta visuomenė ir teisėsaugos institucijos bei aplinkiniai žmonės. Pajuokiančiai.

Auka vietoj pagalbos ir apsaugos iš valstybės bei paramos iš visuomenės pusės, gauna tik pažeminimą, pjudymą ir pajuoką. Geriausiu (jei čia tinka šis žodis) atveju – šaltą abejingumą. Nukentėjusiojo pareiškimai nepriimami.

Inicijuoti baudžiamąją bylą atsisakoma. Kiekviena s kontaktas su oficialiais asmenimis pats savaime tampa kankinimo epizodu aukos atžvilgiu. Tuo tarpu apie vyrą sukasi ir klega marga minia žmonių, šventai tikinčių, kad „tikro vyro neatkalsi“, kad „moteris to nesugeba“, kad „muša tik vyrai“.

Kalbant apie seksualinį smurtą, visa tai galima drąsiai padauginti iš dešimties. Arba šimto. Drąsiai ir nesvarstant. Į mažesnę pusę čia labai sudėtinga suklysti. Vyrai nesikreipia į policiją. Be baimės būti išjuoktam ir pažemintam yra ir kita priežastis.

Nežinau nė vieno atvejo, kai moteris būtų nuteista už seksualinio pobūdžio prievartinius veiksmus prieš suaugusį vyrą. Auka taip pat tai supranta – šansų nėra. Byla nebus iškelta. Niekada.

Jis eina ieškoti palaikymo pas draugą, žmogų iš interneto, pas žurnalistą. Drovėdamasis nuleidęs akis ir prašydamas, kad „būtų be kameros ir mikrofono“.

Toliau, klumpančiu liežuviu, prarydamas žodžius, vyras dalinasi savo nelaimės detalėmis. Ir vėliau, jau papasakojęs, kelsi kartus tyliai prašo, kad tai ne publikai.

Bet kokia tai publika?. Negi iš publikos sulauksi ko nors daugiau išskyrus pajuoką? Vyras – tai juk ne moteris. Jam skirtų laidų pirmajame kanale niekad nedarys. Ir dideli tūzai neužstos, tyrimo nepradės.

Nebus jokių #asnebijau pasakyti, jokių #metoovyras socialiniuose tinkluose. Dešimtys MIP (masinės informacijos priemonės) nenušvies problemos užjausdamos auką ir smerkdamos nusikaltėlę. Vyrui neteiks pagalbos dykai garsūs psichoterapeutai. Jo nepatalpins į nemokamą krizių centrą. Jo daliai bus skirta tik pažeminimo, patyčių, pjudymo ir buko žvėriško pykčio lavina.

O kažkas dar pasakys: „Taip jam ir reikia“. Tik todėl, kad jis vyras, o ne moteris.

O kokie rezultatai? Tokie patys kaip su bet kurios kitos formos vyrų diskriminacija. Jokie. Juk moterų smurtas neegzistuoja. Juk smurto prieš vyrus nėra. Net ir akivaizdžioms to paties smurto aukoms. Ar norite tuo įsitikinti? Parodykite šį straipsnį pažįstamiems, geriau moteriai. Ir jūs viską suprasite patys.