infa.lt

tęsinys, kitos dalys čia

Iš prisiminimų apie L. Ron Hubbart: pereito amžiaus 5 dešimtmetyje jis buvo didelis raudonplaukis vyriškis, labai šviesus, stiprus visom prasmėm – per penkias minutes eilinį žmogų, proceso, vadinamo „eksternalizacija“, pagalba, galėdavo pakelti į aukštesnių dvasinių patirčių lygį, ir efektas buvo išliekantis. Jis pasakodavo, jog dar visai neseniai mūsų žemėje buvo „planetinė katastrofa“, žmonija yra okupuota ir mes sėdime konclageryje, kurio prižiūrėtojai – grupė bankininkų šeimų, tarnaujančių infernalinėm jėgom.

O aštuntam dešimtmetyje, tie keli žmonės, kuriems dar pavyko Hubbartą pamatyti, teigia jį iš esmės jau buvusį visai kitu – demonišku ir siaubą keliančiu. Kaip pinigai – tie patys infernaliniai bankininkai – jo teoretinį palikimą perėmė ir melžia, jau rašiau. Bankininkams aukso niekada nebus gana, kaip ir mokslininkams – žinių. Ir tie, ir tie yra to paties alkio vedami. Nesvarbu, kad tai pasaulį į pražūtį veda… O gal kaip tik todėl?

Kai Hubbarto bendražygiai iš pradinio Dianetikos etapo ėmė dalintis ta medžiaga internete, daryti ją prieinamą kiekvienam, praktiškai visiems jiems baigėsi labai blogai. Tos internetinės svetainės buvo naikinamos, paskaitos ar praktikos draudžiamos, teismo sprendimais ir apdedant baudom. Ir tik Scientologiją perėmus jos dabartiniams šeimininkams, ji staiga buvo pripažinta pilnaverte religija, ir ne tik kad nebe persekiojama, bet ir atleista nuo mokesčių mokėjimo valstybei.

Aišku, kai medžiagos dalys buvo išverstos į rusų ar kitas Rytų Europos kalbas, jų plitimą jau sunku buvo sustabdyti. Rusijoje yra toksai psichoanalitikas Olegas Matvejevas, jis ne tik gerai susipažinęs su ta medžiaga, bet ir išvystęs ją toliau, jo medžiagos internete yra daug. Ir temą apie tai, jog „žmogus yra trijų intelektų kovos laukas“ jis aiškina gana išsamiai.

Kalba eina apie intelektą, skirtą išgyventi; emocinį intelektą ir protą (IQ). O visų jų gero sugyvenimo tarpusavyje, pastovaus konkuravimo ar kurio nors vieno įsigalėjimo rezultatas, ir yra žmogus, kuris dauginasi, vaidina kokį nors aplinkos jam priskirtą vaidmenį ir tenkina smalsumą nepabaigiamu naujumo ieškojimu. ..

Bet yra dar keturi „intelektiniai kontūrai“, siekiantys vis aukščiau – ne visiems pasiekiami, atsakingi už stebuklus ir antgamtinius sugebėjimus – ir tai yra žmonijos viltis ateičiai. Pvz. penktasis – psichosomatinis/holistinis, kai mintis jau yra pirminė ir tikrai, jau ima įtakoti kūną, o ne atvirkščiai, kai parazitų kolonijos kūne manipuliuoja net jo smegenų cheminiais procesais.

Šeštasis – kai pasijuntama visos žmonijos, kaip vieningo spiečiaus, dalimi. Šeldreiko morfinių laukų efektas vadinamasis. Septintame gyvena archetipai ir dievai, kai visas sąmonės laukas tampa sąmoningas, jame nėra šešėlio – žmogus save valdo, mato, nėra jame jokių dalinimų. Ir aštuntas, kaip visų šitų rezultatas, atspindi kosminį žmogų, keliaujantį per realybes, sapnus, kitas dimensija, valdant laiką, erdvę ir energijas.

Įdomu, jog dabartiniai proto bokštai visa tai pateikia kaip perspektyvą ateičiai ir teigia, kad „žmonijai labai pasisektų, jei jai tai pavyktų pasiekti“. Evoliucijos teorija, kaip visada, iš nieko į progresyvią ateitį surašyta. Kai realiai žiūrint, tikimybė didesnė, kad ta šviesi ateitis jau buvo, ir dabartinė mūsų būsena yra degradacijos rezultatas.

Kad kokie nors ten šamanai buvo dar paskutiniai likę rimti psichosomatiniai healeriai, o kažkada yra buvęs laikas, kai tai su savimi sugebėjo daryti visi. Jėzus ir visi šventieji, kodėl jie pagarsėję? – kad visus ir kiekvieną stebuklingai gydė…

Senoji bendruomenė, kurios sėkmingo funkcionavimo niekaip negalim įsivaizduoti – kaip reikia tvarkytis, kad nesusipyktų visi, būtų sąžiningi, nesiektų įsigalėti, ar individualios sau naudos kitų darbo sąskaita? Kaip tie žmonės buvo patenkinti savo kasdienybėje, kaip jie neturėjo savo individualių norų, nenorėjo nuo bendruomenės atsiskirti ar išsiskirti? – atsakymas yra Šeldreiko morfiniam lauke, kai žmogus aiškiai suvokia esantis visumos dalis, ir tą visumą reguliuoja ne koks nors seniūnas, karalius ar žynys, bet morfinio lauko energija, visi toj energijoj maudosi laimingi ir jaučiasi gyveną rojuje.

Žmogaus dėmesį nuo minėto vienybės pajautimo ims į save traukti įvairios „traumos dvasios“, įsitaisę žmoguje vienokio ar kitokio traumatiškai pergyvento įvykio pasekoje, ir kuo žmogus daugiau apie jį galvoja, pergyvena, skaudinasi, tuo didesnė ir galingesnė ta energija jame darosi – gali nukonkuruoti ir įgimtą žmogaus energetiką, primesti savą – traumuotą – pasaulio supratimą ir matymą… Jei taip kiekvienas, istorijos bėgyje, karų, marų ir kitokių nelaimių pergyvenimo pasekoje, daugiausia mato savą skriaudą, neteisybę ar skausmą netektį, tai jokios bendrystės nebelieka.

Visuomenė tampa sudaryta iš „atšokusių“ nuo realybės individų, kuriems ant sprando sėdi daugybė didžiulių traumų dvasių ir kėravoja juos pagal savo norėjimą, o tie individai gyvena psichiniame skausme ir miršta nuo visokių psichosomatinių pasekmių. Tik traumos dvasios nemiršta – jos išlieka, keliauja giminių linijomis, iš kartos į kartą, iš vieno žmogaus gyvenimo į sekantį…

Scientologijoje „traumos dvasias“ žmoguje bandoma aptikti ir išgyvendinti, naudojamas net melo detektorius: jei tiriamasis pereina visą L. Ron Hubbart sudarytą klausimyną, ir jame neaptinkamas emocinis sureagavimas, vadinasi, tas žmogus jau laisvas (ir gauna diplomą)… Bet tai, kas valdo mus, per tą patį kanalą mes galime valdyti ir „tai“. Nes įtakoti, pakeisti ar panaikinti gali tik tai, su kuo jauti stiprią jungtį.

Ir žodis „jausti“ yra dar svarbesnis, jei atsiminti, jog atskiri nuo pasaulio nesame, net oda mūsų nuo aplinkos neizoliuoja… Tik tos jungties nebejaučiame. Vadinasi, tos emocinės reakcijos – dažnai skausmas ar depresijos – ir yra ne tik dar paskutinis gyvybės pasireiškimas mumyse, bet ir vienintelis kelias atgal į gyvenimą.

Visa, kas nugalėta, toliau mums ištikimai tarnauja. Kas mus atveda prie dievų ir deivių, mitų ir archetipų – sistema, kažkada buvusi, kurioje visi, įskaitant žmones, buvo lygūs arba siekė tapti lygiais per vystymąsi… O dabartiniai dievai parazituoja per agregorus, archetipus, naudoja žmonių energiją sau, kad išgyventū, o mirusius ir suvartoja galutinai – suvalgo jų patirtį, pergyvenimus – visa, ko patys negali nei patirti, nei pergyventi…

Nepraleidžia žmonių nei tolyn, nei aukštyn, ir, jei mirštama nepasiruošus, tai atsiduri visiškai jų valioj… Jei seniau dievai buvo kaip tėvai ar motinos, vyresni broliai, mokytojai, mylimieji, galiausiai, tai dabartiniai parazitiniai demiurgai pasakę aiškiai – žmonės yra jų vergai.

Jei kažkada žmogui, nuėjusiam pas tėvus ir protėvius dvasioje, iki kosminio žmogaus buvo tik žingsnis, tai koks mūsų atstumas iki sąmoningo gyvenimo kosmose dabar? Kiek milijonų kartų padidėjęs atstumas?… O mums nenutrūkstamai apie progresą dainuoja. C. G. Jungo pasekėjai ir aiškintojai teigia, jog „sekantis eonas suvienys žmoguje išsivysčiusią dualybę – zodiako žvaigždyne žuvys vaizduojamos dvi – Kristua ir Liuciferis, t.y. šešėlį – ir bus Vandenio era.“

Arba tai reiškia, jog tada žmonių net ir smegenys bus jau tiek išskydę nuo per daug vandens, kad ten gyvenančios parazitų kolonijos žmogų be jokio vargo užvaldys, ir jis nebeturės nei jokių šansų pasipriešinti… Kaip dabar visiems vis liepiama kuo daugiau vandens gerti! Bet tai yra ne todėl, kad žmogui vanduo į sveikatą. Tai yra dėl dabartinio žmonių toksiškumo, stagnacijos jų vidinėse sistemose, kur niekas neprateka, nesivalo, nesiregeneruoja… Kuo žmogus sveikesnis ir švaresnis iš vidaus fiziologiškai, tuo mažiau skysčio jam reikia.

Geriausiu atveju, manau, Vandenio era reiškia, jog žmogus išpils iš savęs lauk visą tą velnio vandenį – hidrą- tiesiogine ir perkeltine prasme, visas tas ligas ir mirtį – ir bus vėl žmogus, koks jis ir turėtų būti – atitinkantis savą hologramą anapus, vėl su ja, t.y. su dvasia sava, susirišęs ir iš jos operuojantis, stabilus ir be visokių permainingų virsmų. Pažaista ir užtenka.

Ir dievai sunyks kaip nebuvę, kai žmonės jų rūšies energija nebesigundys, jos nevartos – ir tada jie patys dievams irgi nebetieks.

Vanduo yra negyvas, jei jo neatgyvina informacija. Materijos materialumą jeigu pakeis dvasios tvirtumas – tvirtumas dvasioje, tada tikrai bus įvykęs progresas į atgal, ir dabartinę situaciją žmonės prisimins kaip labai blogą sapną. Jonas Gervė yra kalbėjęs, jog „buvome oro žmonės, dabar esame sudaryti iš vandens. O tikslas yra tapti iš materijos. Ne iš šitos, daiktinės, bet iš sąmonės materijos, kuri pervirsta, kuo panorėjus, kuria akimirksniu, ką panorėjus… Ir visame kosmose tik žmonėms yra prieinama“.

Gaiva Paprastoji