infa.lt

Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (III dalis)

14 spalio
11:30 2015

Gaiva PaprastojiTęsinys, pirma dalis čia, antra čia

Šiais laikais labai daug praktikų, pragmatikų, aktyvių, sąžiningų žmonių iš visų jėgų ieško, kaip pagerinti dabartinę pasaulio padėtį ir pastoviai prieina iki nevilties, nes išeities neranda ir nemato… O Einšteino teiginį prisimenat:“ problemos sprendimas tame pačiame lygyje, kaip ir problema, neįmanomas. Spręsti ją visada reikia iš aukščiau“

Metafizika nebūtinai yra aukščiau fizikos…Ji yra gal visa kita, nei fizika, bet, kadangi ji yra kokybiškai aukštesnė būtis, kadangi joje slypi fizinės realybės valdymo mechanizmai, tai gal ir esame teisūs, intuityviai metafiziką linkdami matyti aukščiau.

Praktikams ir pragmatikams ji tuo tarpu jau tiek nebe egzistuoja, jog jiems ne tik neaišku, kur tas Einšteino „aukščiau“, iš kur kažką būtų galima spręsti, bet jiems netgi idėja juokinga, kad bent kažkokius pasaulio vystymosi ar gamtinius procesus būtų galima valdyti – juk ateis tsunami ir viską nuplaus, pvz. – ir kad juos galėtų valdyti žmogus. Nes jie jį mato tiktai fizinėje jo išraiškoje, mažą, silpną, nuo gamtos stichijų niekuo neuždengtą…

Taip, metafizinė erdvė palikta neapgyventa, todėl ir gamtinės energijos blaškosi, kaip joms išeina – procesai palikti nevaldomi, žmonės dvasioje užmigę. Užmigdyti?

Atsimenat įžymųjį Merabo Mamardašvili paskaitos fragmentą: Kristus paskutinę naktį prieš suimamas, meldėsi ir mokinių paprašė pabudėti su juo kartu, o jie užmigo… Yra horizontaliai tekantis laikas (nuo pradžios į pabaigą) ir yra vertikalus laiko vektorius iš bet kurio – kiekvieno – tos linijos taško, juo pakyla nemiegantieji. Į šią metafizinę erdvę pasikėlus, viskas vyksta vienu metu – Kristus vis dar kryžiuojamas ( Pilėnai vis dar dega, prancūzų armija vis dar traukiasi žiemos šaltyje, Stalingrado mūšis dar nelaimėtas, Berlynas – nepaimtas…).

Toje erdvėje esant nesenstama. Sąmoningai dalyvaujama pasaulio tapimo virsme ir koreguojamas jo kursas…Viskas vyksta čia ir dabar tiems, kurie nemiega. Ir miegoti negalima!

Psichoterapeutas S.V.Kovaliovas, kalbėdamas apie problemą, jog vis daugiau žmonių pragyvena gyvenimą, likdami taip ir neužaugusiais vaikais, įvardino seką, kuriuo augimo amžiaus tarpsniu kas vaikui yra aktualiausia, siekiant, vis tik, tapti suaugusiu žmogumi: 5-8 metai įsisavinamas nuoširdumas, noras dalintis, padėti kitiems , 8-12 metai turėtų atnešti savos nuomonės formavimąsi ir procesų vykimo esmės supratimą ( funkcinį raštingumą), 12-15 metai – savęs kaip asmenybės suvokimą, savo gyvenimo kelio pradžią ir tolimesnį mokymąsi jau iš praktinės patirties…

Manau, kiekvienas, skaitydami paskutines eilutes, nejučiom pasitikrinot, kuriame suaugimo etape esate – didžiuokitės tuo bet kuriuo atveju, nes šiandieninio pasaulio gyventojų padėtis tokia, jog jie dar netgi laisvės jausmo neįsisavinę, (ką turėjo atnešti pirmi ir antri jų gyvenimo metai…).

Įsivaizduokite, jei mums visiems mokykloje, iki šeštos klasės jau būtų išaiškinę mechanizmus, kurie suka pasaulį? Parodę, kaip veikia visuomenė, žmonių tarpusavio santykiai? Iš kur ateina ar gimsta ateitis, ką daryti su praeitimi?… Žodžiu, jei mokykloje dėstytų metafiziką vietoj fizikų chemijų ir literatūros, vadinamos istorijos mokslu?

Ir nereiktų sugaišti mažiausiai pusę gyvenimo, išsiaiškinat visą šitai patiems – kur dabar būtume išsivystymo prasme? Kaip atrodytų visuomenė ir pasaulis?

Paprasčiausi principai, kurie metafizikui aiškūs kaip du kart du, mums nebebūtų atradimais, pribloškiančiais savo naujumu: pvz. tai, jog dabar viso ko matas pasaulyje tampa individas ir visi kiti, bent kiek stambesni dariniai – valstybės, tautos, religijos griūva, yra absoliučiai nekeista, bet logiškai seka iš materialistinės pasaulėžiūros ir joje glūdinčios smulkėjimo, dalinimosi tendencijos… Jau ir žmogaus kaip visumos, pvz, medicina, aprėpti nesugeba, apie atskirus organus šneka… Ateis laikas, kai molekulės ar atomai įgaus konstitucines teises – sulauksim ir tokio, jei niekas nesikeis.

„Tiesa dabar yra vadinama tiesiog tai, kas tinka praktiniam panaudojimui. Ar tiesa, didesne už šitokią, dar bent kas nors domisi? – klausia Rene Guenon. – Filosofas ar mokslininkas labiau išgarsėja, sukūręs kokią nors naują, nors ir klaidingą versiją, nei pakartojęs iš anksčiau žinomą tiesą… Mokslinę tiesą visi pasiruošę mesti į šiukšlių kibirą, kai tik atsiranda sekanti, naujesnė… Protas save laiko viso ko matu, kai yra tinkamas tik žinoti kaip batų raištelius susirišti…“

Kvailumas šių dienų pasaulyje maskuojasi technika ir žinojimu, kaip ją naudoti, t.y. kaip užsirišti batų raištelius.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 275

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Tomas K.    -  2015-10-15, 23:54

    Labai vertingos ir įdomios įžvalgos. Bet. Kai kuriais aspektais jos lyg ir prieštarauja pačios sau. Nors ir kalbama apie šį – anti metafizikos laikmetį, vis tik nėra vaisai teisinga traktuoti, jog pastarasis esantis atskaitos tašku. Tokiu atveju prieštaraujama savo išsakytai minčiai, kritikuojančiai naujųjų mokslinių versijų mados dominavimą prieš patikrintąsias. Tai reiškia, kad būtų teisinga apžvelgti metafizinės minties genezę bei jos vystymąsi. Tada pasitvirtintų, jog ši mintis, per visą egzistencijos (ne vien tik žmogaus) laikotarpį, be paliovos vystėsi. Kadangi individas nėra laikytinas tikruoju viso ko matu, tai kodėl gi jam turėtų būti priskirtini metafizikos teigimo ar neigimo dėsningumai. Tai reikštų, jog metafizikos dėsningumai veikia visai nepaisydami individo, o tai veda prie išvados, jog jie, be abejo,, nepaiso ir individų grupės teigimo ar neigimo, metafizikos atžvilgiu, dėsningumų. Gali būti (čia jūs, o ne aš, galėtumėte žymiai tiksliau išplėtoti šią versiją), jog žmogiškasis metafizikos dėsningumų raidos suvokimas pasiekė decentralizacijos etapą, kai kiekvienas individas, o ne individų grupės (žmogiškoji kultūra), turi galimybę, teisę ir tikėtina – pareigą asmeniškai svarstyti metafiziką, ir greičiausiai, iš kiekvieno bus išieškota asmeninės atsakomybės skola. Tačiau ar netrukdo nusistovėjusios, metafiziką suvokiančių išminčių, žemesnio lygio normos, pakilti ir teigiamai svarstyti decentralizacijos – individualistinės minties raidos tikimybės? Nes, jeigu metafizikos dėsnių determinantės autonomiškos, tai pastarųjų dėsningumų suvokimo raida kinta priklausomai nuo jų. Ar nėra taip, jog metafiziką mintijantys mąstytojai, patys tapę pastarosios dėsningumų suvokimo stabdžiais?

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...