infa.lt

Šių informacingų laikų gerumas, manau, yra tame, jog (vėl) yra žmonių, suvokiančių, jog fizinės realybės ir mokslinės pasaulėžiūros paradigma, kurioje esame, kurioje užauginti ir suformuoti, nėra vienintelė egzistuojanti, vienintelė įmanoma ir kad jos vienos pakanka…

Žinoma, joje stovint ir iš jos žiūrint, metafizika – tai, kas yra virš fizikos: siela, mitai, dvasinis augimas, žmogaus energetika ar kvantinė fizika, galų gale… Žodžiu, tai, ko nepačiupinėsi ir ko egzistavimas kažkada buvo tiek aiškus, kad įrodinėti nereikėjo, o dabar tiek nebe aiškus, kad net įrodymai nebepadeda – atrodo atgyvena ir juokingi prietarai.

Bet tiems, kurie žiūri iš kitų, metafizika besiremiančių paradigmų – o tokių žmonių XXa dar buvo, rimtų teoretikų, šnekančių apie nematomą daugumai pasaulį – fizinio pasaulio kaip vienintelio galimo, besilaikantys atrodo juokingais durneliais: ir tie, kurie materialines vertybes, kaip vieninteles vertas, apsikabinę, instinktais(godumo ir gudrumo) gyvenantys ir proto nenaudojantys, ir tie, kurie vien tik protu remiasi ir viską mokslu grindžia – kuo labiau stengiasi pajungti materiją, tuo giliau joje grimzta…

Kad metafizikos realumas yra neginčijamas, rašiau jau prieš pora metų, be visa kitą, ir apie P.Kiuri Simetrijos nesugriaunamumo dėsnį kalbėdama.

Priminsiu: jei mūsų pasaulį laikysim materialiniu, tvirtu, pastoviu, tai visada kažkur netoliese bus kitas, ne iš materijos, visada judėjime, vis naujomis minčių sekomis ar sapnų vaizdais išvirstantis… Jei sakysim, kad mūsiškis, kuriame gyvename, yra pastoviame virsme ir vystymesi, ir mūsų pačių kūnai yra pagrinde tik erdvės tarp molekulių, tai jo atsvara visada bus amžinų idėjų (Plato), amžinų tiesų, archetipų, mitų ir dievybių apgyventa erdvė – priklauso, kaip pažiūrėti, pamatysi arba dalelę, arba bangą, judesį… Arba tašką, arba vektorių – antrasis visada bus netoliese, kaip nematoma simetriška dalis, kaip galimybė, į kurią lygiai taip pat galima įžengti ( ir iš jos pamatyti pirmosios reliatyvumą).

Šiuo įrašu norisi paaiškinti, kodėl mums metafizikos nebe trūksta citatomis iš paskutinių žymių metafizikų, nes „mieliau skaitau knygas, rašytas tų, kurie kultūrą kūrė, o ne tų, kurie ją griauna…“

C.G.Jung: „problema yra ne įrodyti šviesos egzistavimą, bet kad žmonės yra akli ir negali jos matyti… Ir reiktų ne šviesą šlovinti, bet žmones mokyti žiūrėti (iš naujo)… Jeigu ne faktas, kad pačios aukščiausios vertybės egzistuoja dvasioje, tai psichologija manęs nedomintų nei trupučio.“(iš „Psichologija ir Alchemija“)

Atsimenat teiginį, jog tikrą tiesą norintis suvokti protas turi sugebėti talpinti savyje visiškai priešingų teiginių poras vienu metu? – tuo pačiu ir pasirodo tavo dvasios tvirtumas, o ir jos talpa: kiek gali tų priešybių suvokti ir nuo to proceso tau (dar) nevažiuos stogas… Priešingai, jausiesi stipresniu ir (vis) pajėgesniu – čia prieiname prie gebėjimo suvokti paradoksus ir, dar daugiau, sugebėti jais naudotis, nes vienareikšmiškumas, neprieštaravimas sau yra lygūs mąstymo nepajėgumui ( ir apie dvasios dalykus kalbėti tada galima iš viso pamiršti).

Žymusis Tertuliano paradoksas skamba taip: „Dievo sūnus mirė. Tuo galima tikėti, nes tai yra visiškas absurdas. Jis buvo palaidotas ir prisikėlė, kas yra visiškai tikra, nes yra neįmanoma…“ – retas kuris dar tokiu būdu semiamės tikrumo!

Nors, gal kas irgi esate susidūrę su situacija, kai, pvz. naujos istorijos chronologijos tvirtinimai po truputį, bet įtikinamai perrašinėja mums žinomą istoriją… Ir staiga paskaitai kokią nors visiškai kitokią, drąstiškai iš naujo istoriją piešiančią teoriją, kuri tiek sprogdina smegenis kaip neįmanoma, dėl kurios reiktų visą rašytinę istoriją, kiek jos yra, išmesti į šiukšlių dėžę – nesinori nei tikėti, nei su ja prasidėti… Bet pagalvoji, kad, ko gera, vis tik jinai yra teisinga. O ne tos lengviau protui priimtinos nedidelės melo korektūros – melo dalis tiesa būti negali.

Jinai yra radikaliai kas kita – kitas pasaulis. Virš šito, kurį žinome, kuriame esame – metafizika.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji