infa.lt

Kai Žano-Polio Marato žudikė Šarlotė Korde (Charlotte Corday), buvo 1793 metais pasiųsta į giljotiną, budelio padėjėjas Legrosas pakėlė jos galvą už plaukų ir pliaukštelėjo per veidą. (Vėliau už šį veiksmą Legrosas buvo nuteistas tris mėnesius kalėti)

Amžininkai tvirtino, jog Korde veide pasirodė pykčio grimasa, o skruostai paraudo.

Kitas pavyzdys – kai karaliaus Henriko VIII žmona Anne Boleyn buvo nubausta mirties bausme, nukertant galvą, jos galva bandė kažką pasakyti pabalusiomis lūpomis.

Kaip vertinti tokias istorijas – kaip išsigalvojimus ar vis tik kaip fiziologinius faktus?

Smegenys naudoja apie 20% deguonies, esančio žmogaus kraujyje. Jeigu perpjautume į smegenis vedančias arterijas, – kraujo srautas tuojau pat nutrūktų. Smegenys gali egzistuoti kurį laiką iš kraujo atsargų, patekusių prieš tai.

Tik tie audiniai, kurie dar sujungti nervinėmis skaidulomis su smegenimis, tam momentui išsaugo savo galimybę judėti – pavyzdžiui burna, akių vokai.

Kaip žinoma, kai kurių gyvūnų nukirstos galvos aktyvumas išlieka kažkiek ilgiau. Pavyzdžiui, žinoma kinų vyriausio vyrėjo istorija, kurioje pasakojama kaip jis žuvo nuo nuodingos gyvatės nukirstos galvos įkandimo. Galva esą buvo nukirsta prieš 20 minučių iki įvykio.

Yra duomenų apie tai, kad galvos smegenų aktyvumas tęsiasi iki 30 minučių po širdies sustojimo. Taip vadinamos smegenų aktyvumo delta-bangos užgęsta pamažu, o tai tos pačios, miegą ir poilsį lydinčios bangos, kurios fiksuojamos encefalogramoje.

Tyrimai su laboratoriniais gyvūnais parodė, jog net po 48-96 valandų po mirties, organizme tęsiasi genetinės ekspresijos procesas.

Originalų straipsnį galima paskaityti Conversation tinklapyje.