infa.lt

Dabarties dienomis ypač neapleidžia jausmas, kad beprotiška skuba, informacinis triukšmas ir didėjantis politinis vakuumas jau tapo neatsiejama visuomenės gyvenimo realybe, kurioje daugumai darosi vis sunkiau suvokti, kas iš tiesų dedasi su mumis ir aplink mus.

Vienadienių politinių įspūdžių paveikta tauta tarsi nebando giliau suvokti, kur ritasi jos pasaulis, kuris yra čia – vienintelėje mūsų civilizacinėje tėvynėje – krikščioniškoje Europoje.

Politikų atsakomybė šia prasme yra nepaprastai svarbi, tačiau ji tarsi neegzistuoja. Politikos laukas tampa uždara zona, kurioje tautoms ir piliečiams tėra numatytas simbolinis vaidmuo. Globalizacija yra brėžiama kaip vienintelis tikslas, kuriam turi tarnauti ir besąlygiškai paklusti visi.

Šviesuomenė ir intelektualai, deja, dažnai nedrįsta imtis išskirtinio vaidmens ir atsakomybės padėti žmonėms susigaudyti dabarties iššūkių bei praradimų kontekste, iškelti politikos alternatyvas bei apibrėžti kultūrines ribas.

Kita vertus, kažin ar būtų galima teigti, jog mes jau esame išmokę praeities pamokas iš istorijos, kuri yra palikusi didžiulius randus europietiškos civilizacijos širdyje.

Vieno žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų ir mąstytojų Stefano Cveigo (Stefan Zweig) autobiografija „Vakarykštis pasaulis“, parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, tapo dvasiniu testamentu, tikru epochos dokumentu, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraščiu.

Tai tekstas apie Europos ir europietiškosios civilizacijos žlugimą, apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti.

„Tikrąją tėvynę, kurią išsirinko mano širdis, Europą, praradau, kai ji antrąkart pradėjo savižudiškai naikintis pražūtingame kare. Prieš savo valią tapau liudytoju paties siaubingiausio proto pralaimėjimo ir paties pasiučiausio brutalumo triumfo laiko tėkmėje; niekada – sakau tai be jokio pasididžiavimo, priešingai, labai gėdydamasis – viena žmonių karta neišgyveno tokio moralinio nuopuolio iš tokių dvasios aukštybių, kaip mūsoji.“

Šių skausmingų S.Cveigo įžvalgų paralelės vėl atgimsta mūsų dienomis ir netikėtais pavidalais reiškiasi šiandien, paliesdamos kiekvieną iš mūsų.

Visuomenės tarsi apakintos priima brutalumą, taikstosi su melo tikrove, pateisina moralinį abejingumą, visuotinį apsimetinėjimą ir susvetimėjimą.

Didžiosios Velykų savaitės pradžioje, vidury baltos dienos Švč.Dievo Motinos katedrą Paryžiuje niokojo didžiulis gaisras, kuris atrodė lyg liepsnojančios krikščioniškosios civilizacijos gyvasis fakelas.

Be jokios abejonės, šios tragedijos priežastys slypi kur kas platesniame dvasiniame ir kultūriniame kontekste, nei politikų buvo bandoma pateikti plačiosioms masėms, susiejant pasaulio miesto Paryžiaus gaisro liepsnas su architektūros šedevre vykdoma renovacija.

Perdėto aktyvizmo nestokojantis Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) šiai moralinei ir kultūrinei katastrofai pridengti tam, kad būtų išsklaidytas paryžiečių nerimas, galėjęs virsti visuotinėmis riaušėmis, išliejo net ašarą, pompastiškai įsipareigodamas atstatyti Dievo Motinos katedrą per penkerius metus.

Prancūzijos prezidento žodžius iliustravo gausūs žiniasklaidos pranešimai apie šimtus milijonų eurų, atstatymo darbams suaukotų turtingiausių Prancūzijos verslo žmonių.

Tačiau iš tiesų blogiausios baigties, priešingai nei tikino E.Makronas, nebuvo išvengta: Švč. Dievo Motinos katedrą nusiaubęs gaisras kelia daugiau klausimų nei yra atsakymų.

Kaip galėjo atsitikti, kad XXI amžiaus pasaulio kultūros šedevras tapo nuniokotas gaisro, o piliečiai tapo stebėtojais apokalipsės, kurią tiesiogiai transliuoja žiniasklaida?

Tarsi nesuvoktume, jog sunaikinta šventovė yra gėdos ženklas mūsų abejingumui ir netikėjimui, neatstatomai sugriautai mūsų dvasinei bažnyčiai, tikėjimui, tradicijoms ir vertybėms.

Europos tautos šiandien gyvena nuolatinės baimės ir negeros nuojautos apsuptyje. Gaisras krikščioniškosios kultūros simbolyje yra globalistų puoselėjamo politinio farso dalimi.

Kas dar giliau gali sukrėsti Europos ir viso pasaulio žmones, jeigu ne tokie įvykiai, kuriems užkardyti nebuvo imtasi savalaikių išankstinių pastangų? Lieka daugybė neatsakytų klausimų, į kuriuos niekas nė nesiruošia atsakinėti.

Reikėtų aiškiai pasakyti, jog dabartinė Europos Sąjunga yra pasiklydusi globalizacijos vandenyne, paveikta nevykusios migracijos politikos ir pagauta integracijos bangos viską stato ant likimo kortos.

Prezidento rinkimai Ukrainoje nepaliko akmens ant akmens iš buvusios Briuselio komisarų ir Europos Sąjungos politinės biurokratijos puoselėtos konfrontacinės politikos.

Deja, šia prasme niekas negali garantuoti, kad Ukraina sugebės atsilaikyti ir tapti tikrai nepriklausoma valstybe šiame didėjančio politinio chaoso apimtame geopolitiniame virsme.