infa.lt

Rolandas Paksas. Baimės prezidentas

29 kovo
19:11 2019

Rolandas Paksas

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis, be adekvataus pagrindo atleisdamas Arvydą Vaitkų iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovo pareigų, labiau priminė patimpos arba, kitaip tariant, lėlės-marionetės judesius, kuriuos koordinuoja „politinė šeimininkė iš Daukanto aikštės“, nei atsakingo Vyriausybės nario veiksmus.

Valstybės reputacijai, jos politinei kultūrai buvo suduotas dar vienas šiurkštus smūgis.

Tariamų etinių standartų figos lapu pridengtas galios žaidimas yra akivaizdi provokacija prezidentinių rinkimų fone, turint tikslą išmušti iš vėžių ministrą pirmininką, nusprendusį siekti Respublikos Prezidento posto gegužę vyksiančiuose rinkimuose. Šį kartą siekis sukelti totalinę Vyriausybės krizę nepavyko.

Per dvi prezidentės Dalios Grybauskaitės „skaidraus valdymo“ kadencijas įdiegtas nuolatinio politikos nuodijimo ir drumstimo procesas tapo įprastine visuomeninio gyvenimo kasdienybe.

Tam pačiam veikimo stiliui būtų galima priskirti ir per dešimtmečius susikaupusios neapykantos tulžį viešajame diskurse liejančiam faktiniam valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui, kuris į aukštas valstybininko pareigas niekada taip ir nebuvo išrinktas tiesioginiuose demokratiniuose rinkimuose.

Kad ir kaip būtų apgailėtina, iki šiol taip vadinamas profesorius nuolat suka ratus sisteminės žiniasklaidos kanaluose ir bando suteikti savo žiūrą ar istorinę interpretaciją kiekvienam svarbesniam valstybės gyvenimo reiškiniui. Kažin ar teisininkų bendruomenė kaip nors sureaguos į naujausius jo teiginius apie užspaustas teisėjų smegenis.

Tokie konservatorių garbės pirmininko dažnai kontroversiški pasisakymai yra aktyviai brukami kaip autoritetinga politinė situacijos ekspertizė ir solidi nuomonė.

Dabartinė Lietuvos situacija vos ne identiškai atitinka čekų intelektualo ir politiko Vaclavo Havelo įžvalgoms, kurios buvo skirtos totalitarinio režimo paveiktai visuomenei: „visuomeninė sistema, pastaraisiais metais kaip retai kada leido visiškai atvirai reikštis žmonėms, pasirengusiems bet kam, kad tik turėtų naudos, žmonėms be principų ir be stuburo, geidžiantiems valdžios ir karjeros, liokajų sąrangos žmonėms, nevengiantiems jokių pažeminimų, galintiems paaukoti artimuosius ir savo garbę, kad tik įsiteiktų galingiesiems.“

Būsimųjų Prezidento rinkimų politinė kampanija jau kuris laikas modeliuojama pagal vienos partijos, kuriai vadovauja vadinamojo neprilygstamo politikos autoriteto anūkas, interesų skalę.

Lietuvos visuomenė nėra konsoliduota. Ji skaldoma, priešinama, provokuojama ir krenta vis į gilesnę krizę, kuri yra labai pavojinga. Šioje nuolatos besitęsiančioje politinėje krizėje tauta yra nuolat kvailinama ir kaltinama, jog „vėl ne tuos išrinko“.

Demokratiją turėtume suvokti kaip vertybinį pamatą nesavanaudiškai dirbti visuomenei krikščioniškos meilės ir teisingumo dvasioje. Tačiau dabartinė Lietuvos visuomenė vis labiau bandoma atitolinti nuo tokio supratimo. Mūsų demokratija verčiama fasadine, paviršutiniška ir totaliai procedūrine.

Piliečiai suvokia, jog bet koks angažuotai politinei biurokratijai nepalankus sprendimas nebus įgyvendintas.

Šia prasme politinė lietuvių tauta gyvena nuolatinės baimės būsenoje, tokios baimės, kuri sukausto, neleidžia daryti laisvų sprendimų, turėti politines pažiūras, dalyvauti visuomeninėje veikloje.

Visų pirma, baimės aspektu reikėtų įvertinti ir ministro Roko Masiulio įvykdytą išpuolį prieš strateginės valstybės įmonės Klaipėdos jūrų uosto vadovą, kuris išdrįso dalyvauti Klaipėdos mero rinkimuose ir atstovauti dabartinės valdančiosios daugumos politinei krypčiai.

Prisidengiant mistiniu skaidrumu, kurio niekas negalėtų nė su žiburiu rasti paties susisiekimo ministro Roko Masiulio vadovaujamos ministerijos atsakomybės srityse: Lietuvos geležinkeliuose, Kelių direkcijos ir kitose, ir buvo atleistas Arvydas Vaitkus.

Po tokios ministro viešai įvykdytos egzekucijos galima nujausti, ką mano eiliniai valstybės tarnautojai, kurie it kiškiai tupi suskliaudę ausis, kad tik nepatektų į Masiulio tipo „skaidrių“ ministrų akiratį.

Tariamo skaidrumo paieška ne tik neleidžia laisvai funkcionuoti visai valstybės tarnybai, bet ir skleidžia baimę, kuri siekia gilius praeities laikotarpius, kuomet komunistų partinėje mokykloje savo karjerą pradėjo dabartinė šalies vadovė.

Kaip rašė Vaclavas Havelas, „iš baimės prarasti darbo vietą mokytojas moko vaikus tokių dalykų, kuriais pats netiki, baimindamasis ateities mokinys jį pakartoja. (…) Bijodami galimų pasekmių žmonės dalyvauja rinkimuose, balsuoja už pasiūlytus kandidatus ir apsimeta, kad šį ritualą laiko tikrais rinkimais; baimindamiesi dėl savo egzistencijos, tarnybos ir karjeros, vaikšto į susirinkimus, balsuoja tenai už tai, už ką reikia, arba bent tyli. Iš baimės žemindamiesi kritikuoja patys save ir atgailauja, neteisingai pildo daugybę žeminančių anketų. Bijodami skundikų, viešai, dažnai net ir privačiai nereiškia tikrųjų savo pažiūrų.“

Nėra jokia paslaptis, kad vis mažiau žmonių Lietuvoje prisipažįsta turį politines pažiūras.

Žinoma, baimė – ne vienintelė šiuolaikinės visuomenės struktūros statybinė medžiaga. Ir vis dėlto ji yra esminė ir pagrindinė medžiaga.

Šiandien Lietuvos visuomeniniuose procesuose vyrauja ir kitos spaudimo formos, kurias nėra taip paprasta atpažinti, tačiau jas patiria bene kiekvienas, kuris nėra lojalus vadinamajai konservatorių partijos patriarchų politinei krypčiai.

„Visas svoris sutelktas į egzistencinį spaudimą. Tai, beje, iš esmės nieko nekeičia: žinome, kad niekada nėra toks svarbus absoliutus grėsmės dydis, svarbesnė reliatyvi grėsmė, – įsivaizduojama ne tai, ką žmogus objektyviai praranda, o subjektyvi – jo vertybių skalėje, jo pasaulio akiratyje – praradimo reikšmė.

Kitaip sakant, jeigu šiandien žmogus baiminasi prarasti darbą pagal specialybę, tai toji baimė gali būti ne mažesnė ir privesti prie panašios laikysenos, nei kitomis istorinėmis aplinkybėmis baimė prarasti visą turtą. Egzistencinio spaudimo metodas tam tikra prasme yra universalus. Nėra piliečio, kurio egzistencija (plačiausia šio žodžio prasme) negalėtų būti paliesta.“ (V.Havelas)

Esu įsitikinęs, jog tokioje visuomenės atmosferoje vargu ar gali vykti laisvi piliečių apsisprendimai dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose.

Esu įsitikinęs, jog šiandien tikslingai yra siekiama prastumti vienintelį geriausią isteblišmento kandidatą – baimės prezidentą.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 230

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....