infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Vienas labiausiai skaitomų mano įrašų „Psichologinis smurtas prieš… suaugusiuosius“ privertė susimąstyti, kad visgi kalbant apie bet kokią su vaikų „teisėmis“ susijusią situaciją esminis naratyvas yra… nepatikėsite – „galima„!

Taip, taip, lygiai kaip LGBT teises „ginančios“ institucijos nori matyti tik galimybes (ir jokių pareigų bei atsakomybių), lygiai kaip įvairūs verslininkai nori tik lengvatų ir jokio indėlio į bendruomenę, lygiai taip vaikų teises ginančios institucijos ar asmenys mano, kad vaiko teises geriausiai užtikrina kuo daugiau „galima“ – galima rėkti, nedaryti namų darbų, neklausyti tėvų, negerbti mokytojų, nepaisyti taisyklių ir t.t. ir pan.

Kuo daugiau „galima“ – tuo labiau užtikrintos vaiko teisės! Tokia primityviai paprasta koncepcija, kuri, labiau pasigilinus, ima kelti daug abejonių.

Pirmiausia, tikslas nėra užauginti vaiką. Tikslas yra užauginti… suaugusįjį, t.y. atsakingą, protingą, brandų, gebantį priimti sprendimus, susilaikyti, netgi pasiaukoti žmogų.

Bet… Kaip gi tapti tokiu žmogumi, jei iki 18 – os gyvenimas buvo vienas didelis „galima“? Jei pareigos, atsakomybė, galų gale sankcijos už netinkamą elgesį yra terra incognita?

Patinka mums tai ar ne, bet „galima“ paremtas auklėjimo modelis veda ne kur kitur kaip į amžiną vaikystę, dar kitaip vadinamą infantilumu.

Kas yra infantilas, galima paskaityti arba pasidairyti pažįstamų tarpe. Neabejotinai rasite kokį 30 – ies ar 40 – ies metų „jaunuolį“, kurio darbo stažas sieks galbūt porą metų (ar dar mažiau), kuris nuolat turės finansinių problemų, nepalaikys jokių pastovių socialinių ryšių, glausis pas tėvus ar kitus gimines ir dar… jausis auka, kad kas nors jam ko nors neduoda, pvz. kambarys per mažas, pinigų nepaskolina ir t.t.

Pasidomėjus daugiau, dažnu atveju sužinosite, kad vidutinio amžiaus „jaunuolis“ nebuvo durnas, tiesiog… per daug mylimas. Jo gyvenimas buvo vienas didelis „galima“ – taip ir liko. Galima nedirbti, išnaudoti kitus, būti nebrandžiu, neatsakingu, švaistyti gyvenimą vėjais ir t.t. ir pan.

Per „galima“ suvokiamas auklėjimas iš esmės net ne auklėjimas, o tiesiog užsitęsusios vaikystės skatinimas.

Nes tas pokytis nuo „aš esu pasaulio bamba ir man viskas galima“ iki „aš esu atsakingas žmogus ir stengiuosi dėl savęs bei savo artimųjų“ neįvyksta užpūtus aštuonuoliką žvakučių ant torto. Visi tie draudimai, apribojimai, elgesio taisyklės skirtos būtent tam, kad palaipsniui vaikas taptų brandžia asmenybe.

Bet biurokratai, kuriems nereikia su tais vaikais gyventi, kurie nejaučia už juos jokios atsakomybės, nutarė, kad geriausia tiesiog… viską leisti. Esą tai užtikrins laimingą vaikystę.

Taip, vaikystė gal ir bus laiminga (nors ir tai abejotina), bet… Kuo galų gale taps tas mažasis princas ar princesė? Ar biurokratai pasiruošę prisiimti atsakomybę? Žinoma, ne, nes jų atsakomybė baigiasi sulyg aštuonioliktuoju gimtadieniu. O toliau jau tėveliai turės galvoti, kaip spręsti jau suaugusio vaiko problemas, kai šis taip ir nesupras, kodėl gi jam kažkas nebegalima.

šaltinis: lidzita.lt

Daugiau šios autorės straipsnių