infa.lt

nuotraukos autorius: Arvydas Daunys / infa.lt

Mūsų tauta nuo seno buvo drąsi, tvirta ir vieninga.

Nuo nepriklausomybės pradžios kažkaip niekas nesikeičia į gerąją pusę. Sakysit tapome laisvi, nevaržomi, bet ar vien tik to mums reikėjo?

Baisu pagalvojus, kad beveik pusė tautiečių taip „džiaugiasi” atkurta nepriklausomybe ir „gerėjančiu” gyvenimu, jog pabėgo iš Tėvynės ieškoti geresnio, kad išlaikytų savo šeimą, tėvus, senelius.

Dabar pas mus yra tarsi valstybė valstybėje – viena tai tie, kurie sėdi Seime, ir nepajudinami primeta įstatymus, draudimus, – kita tai tie, kurie turi be prieštaravimų visa tai vykdyti.

Mūsų valstybė man tarsi ąžuolas, kurį turime visi prižiūrėti, kad augtų ir žaliuotų, bet dabar, atrodo, kad valdžia lipa į tą ąžuolą ir jai visai jo negaila. Lipa,į draskydama jį, laužydama šakas ir negalvodama apie pasekmes.

Ąžuolui, kad jis būtų tvirtas ir žaliuotų – reikia meilės, priežiūros ir pagarbos. Jūs, ten, valdžioje, lipate į tą ąžuolą laužydami šakas, be pagarbos, be meiles (šakos-tai mūsų tauta) lenktyniaujat, kas greičiau pasieks viršūnę, bet nepagalvojat, kad žudot medį (Tėvynę) jis skursta, džiūsta, jam skauda. Nulaužtos šakos neatauga, jos retėja ir medis nebežaliuoja kaip anksčiau.

Nežinau kodėl taip palyginau, bet norėčiau patarti valdžioje esantiems, nedraskykite, nes laužant šakas pasiekta viršūnė – dar ne pergale. Ąžuolo šakos retės nuo laužymo, medis džius ir viršūnė neatlaikys jūsų – lūš, o jūs krisite žemyn – ir skaudžiai.

Gitana Steponavičienė