infa.lt

Vytautas Sinica

Žiūrint galima apsiverkti. Sadistinio normalių šeimų terorizavimo norvegiško barnevernet pavyzdžiu praktikos visu gražumu skleidžiasi ir Lietuvoje. Kaune abu vaikai iš normalios (socialios, išlaikančios, mylinčios, ne alkoholikų ir t.t.) šeimos atimti tuo pagrindu, kad kažkokie pavlikai morozovai pamatė mamą pliaukštelint per ranką vaikui, kuris neatsišaukdamas į kvietimą bėgo į gatvę (ar į dviračių tako posūkį, ne esmė).

Žinoma, niekas nesako, kad gerai vaikams pliaukšėti, tai nėra pavyzdinis auklėjimas. Bet tik fanatikai gali sakyti, kad dėl to verta atimti vaikus. Mažiausiai dėl penkių priežasčių, būtina kuo skubiau gelbėti Lietuvą nuo tokių fanatikų siautėjimo.

1) vaikui visada didžiausia trauma yra būti atskirtam nuo mylimų ir mylinčių tėvų. Tai didžiausia trauma ir tėvams, nors fanatikams, tėvų jausmai ir nerūpi. Tokie atėmimai vaikams kenkia labiau nei pliukštelėjimai per ranką ar per striukę.

2) fanatikams siekiant išnaikinti ‘visas smurto formas’ viskas buvo suniveliuota. Tai absurdiškiausias rezultatas. Nebėra aiškios skirties tarp tėvų, kurie iš tiesų muša vaikus ir sukuria Matuko istorijas ir tėvų, kurie pasidavę silpnumui ir emocijai kartais pliaušteli, stipriai timpteli už rankos, duoda sprigtą ar dar ką nors panašaus.

Tarp šių atvejų yra praraja – praraja tarp mylinčių tėvų ir smurtautojų. Prisidengdama kova prieš smurtautojus valstybė ėmėsi ardyti mylinčių tėvų šeimas.

3) valstybė nežino geriau už tėvus ir neturi teisės kištis į normalių tėvų auklėjimą. Visais laikais žmonės mokėjo auginti vaikus be valstybės priežiūros. Staiga nebemoka. Tarnybų babcės ateina ir aiškina, kad auginti reikia taip ar taip, tarsi žinotų geriau už tėvus. Jos nežino ir negali žinoti. Būtinai pažiūrėkite į buką žvilgsnį reportaže kalbančios specialistės, kuri sako, kad vaikai pagrįstai atimti, nes užfiksuoti pliaukštelėjimai.

Šitas žmogus ne tik neturi širdies. Jis ir analitinio proto neturi, nes normas taiko kaip bezdžionė – aklai ir neatsižvelgdamas į jokias sudėtingo gyvenimo aplinkybes. Jos akyse pliaukštelėjusi mama ir Matuką sudaužę tėvai yra tas pats. Tokių tarnautojų daugybė – jie kas mėnesį atima šimtus vaikų. Ir mes tą pasyviai stebim ir leidžiam.

4) būtinai atsiras sakančių, kad dėl gero tikslo, kad tėvai visai nebesmurtautų prieš vaikus, kad suprastų, kad negalima kelti nei balso, nei rankos, kažkam teks pakentėti, bet tikslas vertas aukos. Tai patys baisiausi žmonės. Saugokitės jų. Jie pasiruošę dėl savo utopinio tėvų išauklėjimo paaukoti tiek konkrečių klykiančių vaikų, kurie bus atskirti nuo savo verkiančių tėvų, kiek reikės jų svajonei išpildyti. Tikrovė jiems nerūpi, jiems rūpi jų sapnas.

5) nors nesu emocingas, turiu užtektinai empatijos suvokti, kad absoliuti dauguma žmonių pasaulyje yra emocinės būtybės, pasiduodančios pykčiui, aistrai, baimei, panikai ir taip toliau. Neįmanoma ir nereikalinga, kad tėvai su vaikais elgtųsi kaip metodiški robotai, visada atitinkantys tėvystės vadovėlį, niekada nesuklystantys.

Pliaukštėlėjimai, balso pakėlimas ir bjaurūs žodžiais, išsprūstantys iš kantrybės išvestiems tėvams, nėra pavyzdinės tėvystės atributai ir geriau, kad jų būtų kuo mažiau. Bet niekada, būtent niekada, negalima su tokiais normalių tėvų normaliais paslydimais kovoti atiminėjant iš tėvų vaikus. Šeimų ardymas yra nusikaltimas, o ne geras darbas.

Kviečiu dalintis – jei ne įrašu, tai pačiu TV reportažu.