infa.lt

wsws.org

Šį kartą ažiotažas net viršija tą, kuris buvo 2008-ųjų krizės metu, ir jis neapsiriboja Amerikos ekonomika. Globalus įmonių susiliejimo ir prarijimo lygmuo pirmajame 2015-ųjų pusmetyje išaugo 38% lyginant su su praėjusiais metais, ir jų apimtis pasiekė 2,18 trilijono dolerių, tai yra aukščiausios žymos nuo 2007 metų.

Pasak antradienį „Financial Times” paskelbtos ataskaitos, „neįsivaizduojamai  mažų finansavimo kaštų dėka” JAV įmonių suliejimo ir prarijimų veikla pasiekė beveik trilijoną dolerių per pirmuosius šešis šių metų mėnesius, o tai yra 60 procentų daugiau nei tą patį laikotarpis 2014 ir aukščiausias lygis nuo įrašų pradžios laikomais 1980 metais, kai bendroves įsigijimo-pardavimo kainos santykis pasiekė naujas aukštumas, vidutiniškai 16 kartų pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją.

Šie skaičiai yra eilinis rodmuo į tą faktą, kad parazitinė veikla – kompanijų įsigijimas, neretai už skolintus pinigus, gautus už labai mažus procentus ir toliau sekantis jų aktyvų išgrobstymas – vis dažniau keičia produktyvias investicijas kaip pelno šaltinį.

Tačiau net pas pačius tokios veiklos dalyvius jau atsirado pojūtis, jog ši orgija negali tęstis be pabaigos. Vienas „stambus bankininkas“ pareiškė „Financial Times“, jog šie metai „panašūs į paskutinę Pompėjos dieną: visi spėlioja, kada gi išsiverš ugnikalnis“.

Perspėjimai apie eilinį finansinį sprogimą ir apie centrinių bankų bei finansinių institucijų neįgalumą su visu tuo susitvarkyti, tapo centrine tema, kasmetinėje Tarptautinių atsiskaitymų Banko (TAB – BIS angl) ataskaitoje, paskelbtoje sekmadienį.

TAB, kuris kartais vadinamas „centrinių bankų banku“, labai kritiškai žvelgia į super-žemus procentus už kreditus ir pinigų injekcijas vykdomas centrinių bankų į finansų rinkas. Jis buvo viena iš nedaugelio finansinių įstaigų, perspėjančių apie sąlygų krizei sudarymą metais, buvusiais iki 2008-ųjų, ir labai kritiškai nusiteikusių į vykdomą nuo to meto monetarinę politiką.

Sekant TAB ataskaita „kai kuriose jurisdikcijose monetarinė politika jau tiek priartėjo prie savo išorinių ribų, kad pradeda plėsti neįmanomo ribas“. Ataskaitoje pabrėžiama, jog krizės šaknų derėtų ieškoti stabiliame realių procentų už kreditus mažėjime, prasidėjusiame dar 1980-aisiais.

Procentų už kreditus griūtis pasitarnavo postūmiu įsiskolinimo didėjimui, tuo pačiu tapo vis sunkiau padidinti procentus, kad sustabdyti artėjančią krizę. O kada ji įvyko, monetarinės valdžios reakcija buvo tolimesnis procentų už kreditus mažinimas.

Savo komentaruose prie ataskaitos, TAB vadovas Claudio Borio pasakė, jog realūs procentai už kreditus stambiausiose pasaulio ekonomikose niekada dar nebuvo tokiame žemame lygmenyje tokio ilgo laikotarpio eigoje. „Maži procentai ne tik atspindi ekonomikos silpnumą, bet taip pat iš dalies yra to silpnumo priežastimi, palaikydami brangiai kainuojančius finansinius bumus ir nuosmukius, o taip pat trukdydami sureguliavimo procesui. Pasekmė – pernelyg didelis įsiskolinimas, per daug mažas ekonominio augimo lygmuo ir dar žemesni procentai už kreditus.

Paneigdamas mitus apie tai, jog centriniai bankai ir monetarinė valdžia kažkokiu būdu kontroliuoja globalią finansinę sistemą ir turi aiškų suvokimą to, ką jie daro, TAB savo ataskaitoje pažymi, jog „egzistuoja labai didelis požiūrių neapibrėžtumas pasaulinės ekonomikos veikimo principų atžvilgiu“. Taip pat dokumente sakoma, jog „azartiniai žaidimai finansų rinkose vyko pernelyg ilgai“, o „iliuzija, kad rinkos išsaugos savo likvidumą streso sąlygomis, yra per daug paplitusi“.

Dėl „iliuzijos“ likvidumo atžvilgiu turima omenyje situacija, kai visi investuotojai ir spekuliantai užsimanys tik pardavinėti, ir rinkoje staiga neliks nė vieno pirkėjo.

TAB įspėja, jog rinkų perpildymas, vedantis link rekordiškai žemų procentų, sukuria sąlygas krizei, kurios centriniai bankai nesugebės kontroliuoti, savo prieš tai buvusios politikos pasekoje. „Kuo stipriau tempsime elastingą gumą, tuo skaudžiau ji smogs mums galų gale“, sakoma ataskaitoje.

Tokių būdu, būtina imtis priemonių monetarinės politikos normalizavimui, kad garantuoti jos kontrolės galimybę, sekančios recesijos kilimo momentu, „kuri, be abejonės, anksčiau ar vėliau įvyks “.

Centriniai bankai pasirodys nepajėgūs reaguoti į pasikeitimus ekonomikoje mažindami procentus už kreditus, kadangi jie ir be to jau artimi nuliui. „Kokia nauda iš šautuvo, jei neliko nė vieno šovinio?“, klausia ataskaitos autoriai.

Pagrindinė TAB ataskaitos idėja slypi tame, jog, nors finansiniai burbulai, provokuojantys atgalinį nuvertėjusių akcijų išpirkimą ir įmonių suliejimo bei prarijimo sandorius, galbūt, yra trumpalaikiai ekonomikos problemų sprendimai, ilgalaikėje perspektyvoje jie tiesiog formuoja sąlygas naujai krizei.

Nors apie tai ir nesakoma tiesiai, TAB ekspertų kritika dabartinės monetarinės politikos atžvilgiu yra pateikimas to fakto, jog, galutiniu atveju bet kurios pelno formos šaltinis – tai pridėtinė vertė, atsirandanti kaip darbo klasės veiklos rezultatas.

Atitinkamai, vienintelis būdas, kurio pagalba kapitalas gali nugalėti krizę ir atkurti stabilumą, yra žymus darbuotojų eksploatacijos padidinimas.

Taigi, pagrindinė rekomendacija, esanti pranešime, yra atsisakymas nuo dominuojančio vaidmens piniginėje politikoje ir „struktūrinių požymių turinčių iniciatyvų“ įvedimas.

Kart pastarojo dešimtmečio patirtis aiškiai parodo, ką būtent reiškia šios priemonės – darbo sąlygų pablogėjimas, pagrindinių socialinių garantijų, o taip pat kitų valstybės išlaidų sumažinimas, kartu su darbo rinkos „lankstumo“ taikymu. TAB ataskaitos autorių nuomone, būtina sukurti sąlygas „inovacijai ir verslumui“, suteikiant didesnę laisvę rinkai.

Pranešimas taip pat kviečia imtis priemonių, nukreiptų „didinti dalyvavimo darbo jėgoje rodiklius“. Tai reiškia naujos pigios darbo jėgos šaltinių atsiradimą, priverčiant invalidus ir pensininkus sugrįžti į savo darbo vietas, panaikinant jų teises į atitinkamas išmokas.

Pranešime TAB nesiūlo konkrečių rekomendacijų apie tai, kokiu būtent būdu tas priemones, kurios jau yra taikomos visose didesnėse šalyse, galima intensyvinti, apsiribodamas įspėjimu, jog tai bus susiję su „politiniais sunkumais“. Po žodžiu „sunkumais“ slypi tas faktas, kad tų priemonių įvedimas visiškai nesuderinamas su demokratiškos valdymo sistemos išsaugojimu.

TAB nutarė nutylėti apie tai, ką reiškia jo rekomendacijos politiniu požiūriu. Tačiau kitas pranešimas, paskelbtas JPMorgan Chase, amerikiečių giganto bankų veikloje ir investicijų srityje prieš du metus, siūlė konkrečias formuluotes atsižvelgiant į egzistuojančias politinėse sistemose problemas daugelyje Europos šalių, tokių kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ir Italija.

Šių šalių konstitucijos, buvo sakoma pranešime, buvo parašytos po fašizmo žlugimo ir prisilaiko normų, nepadedančių problemų, kylančių finansinių krizių metu, sprendimui. Tarp jų įvardintos „silpna vykdomojo valdžia, nepakankami centrinių organų įgaliojimai valdant regionus, darbo teisių konstitucinė apsauga, konsensuso formavimo sistema vedanti link politinių išlaikytinių statuso, o taip pat teisė protestuoti nepalankių socialinės padėties pokyčių atveju“ .

Kitaip tariant, turi būti atstatytas politinių, ekonominių ir socialinių sąlygų tipas, kuris vyravo fašistiniuose režimuose, kai kapitalas turėjo pilną ir neribotą veiksmų laisvę.

Pastarųjų dviejų metų eigoje šie planai įgyvendinami Graikijoje, diktato būtu iš Europos Sąjungos, Tarptautinio Valiutos Fondo ir Europos Centrinio Banko pusės, kurie spaudžia į tai, jog bet kurios liaudies masių interesų išraiškos teisės, netgi siauruose buržuazinės demokratijos rėmuose , turi būti peržiūrėtos ir sutryptos pelno politikos interesų vardan. Tai liečia ne tik Graikiją.

Ekonominė ir socialinė katastrofa Graikijoje įvyko ne dėl ypatingų sąlygų, būdingų tik šiai šaliai, o globalios kapitalistinės sistemos kracho pasekoje. Graikija – bandymų poligonas toms priemonėms, kurios ateityje gali būti pritaikytos bet kurioje šalyje, kuri, kaip leidžia suprasti TAB ataskaita, iššauks ypatingą nerimą finansinio ir verslo elito sluoksniuose.