infa.lt

tęsinys, kitos dalys čia

Bandykim pereiti prie mitologijos, toliau kalba A.Piatigorskis. Ir vėl keletas bendrų pastabų. Labai sunku paaiškinti, kas tai yra mitas. Nors, kai mitas ir mitologija tampa filosofijos refleksijos objektais, jie tampa neprieinami – tas pats galioja bet kuriai kitai disciplinai – etnografijai, antropologijai, religijotyrai. Nes mitologas, aprašinėdamas bet kokius mitus, aprašo juos neišvengiamai savo paties mito minčių kontekste.

Noriu pasakyti pavyzdį. Edmund Huserl, tikras filosofas, ne nesąmonių ir vulgarybių kalbėtojas, jau būdamas pagyvenusio amžiaus, parašė labai netinkamą knygą „Europos mokslo nuopuolis“, kuri dalinai jau regresyvi vien savo pavadinimu. Prie ko čia Europa? Dar vienas supriešinimo mitas, Europa priešpastatoma kam? Azijai? Nuopuolis, ką reiškia nuopuolis?

Pasak Hegelio, mokslo nuosmukis yra teorijos nuosmukis. Teorijos senovės graikų naudotos teorijos prasme. Teorijos kaip mastymo pačia plačiausia prasme, ašies, aplink kurią išsistato viskas… Jei mokslas nežino savo genezės, nesuvokia savo kilmės, tai nors tai kalba eitų ir apie Kvantinę teoriją, ji nėra tikras mokslas Huserlio prasme, ir ritasi į skylę, grubiai vadinamą bendravisuomeniniu švietimu. E.Huserl buvo pesimistas. Ir, kas įdomu, jo mastymo būdas, nors ir regresyvus (šioje knygoje), jis yra mitologiniu.

Kalba eina ne apie kokį nors iliuzinį žmogaus mastymo progresą, kuris, jei kiekvienu savo judėjimo momentu neatsigręžinės ir savęs neklaus, kur aš prasidėjau, niekada nesugebės tapti realiu evoliucionuojančiu mąstymu. Čia įdomus dar vienas momentas, mums žymiai lengviau išsivaduoti nuo vulgaraus konteksto (aš rusas, aš žydas), negu nuo žymiai mažiau pastebimų, subtilesnių mitologinių struktūrų. Kas yra mitas?

Mitas yra kažkokia bendra neatrefleksuota bazė, ir jinai tikrai veda mus labai toli atgal. Ši bazė mums reikalinga pažinimui ir pažinimui savęs, bet, kadangi ir kol neatrefleksuota, yra mūsų sąmonės ir mūsų pažinimo stabdis kiekvieną akimirką mūsų gyvenime. Todėl mitas prieina arčiausiai prie kažko bendro, genetinio, pradmens (E.Huserl). Bet įdomiausia užklupti save šiame momente, šiandien ir čia, ir pažiūrėti į mitą, kurį išreiškiu aš, kaip tai, kas jau tapo privataus ir, netgi mano asmeninio mastymo dalimi.

Todėl Lewi Shtrausas, prieštaraudamas mitologams, klausė: ar aš galiu paklausti žmogaus, ar tikrai jo protėvis yra šitas medis? Ir jie antropologui atsakys: čia ne mitas, tai – aš. Totemas. Bendri terminai, kai tik jie įsigalės, nustojama apie juos daugiau galvoti, ką jie reiškia. Juk mitas t.y. tai, apie ką mes jau ir nenorime galvoti. Galėtume, bet negalvojam. Totemai, archaiškumas, inovacija… Jie buvo mitais jau nuo pat pradžių. Ąžuolas jau atsako už save, paklausus indėną ir sąmonėje to, kuris klausinėja. Lewi Shtrausas ir kiti – irgi tokie pat mitų kūrėjai, kaip ir papuasai, su kuriais jie šnekasi.

XX a. labai talentingų žmonių laikas, kai buitiniai mitai buvo naikinami, keičiant juos moksliniais ir tokiu būdu vos ne sunaikinant Žemės rutulio (nors gal ir nebūtų tame didelės bėdos). Apie katastrofas kalbėti nereikia, čia ne filosofija. Ir vis tik, jie padirbėjo kaip reikiant, pradedant materijos anihiliacija – fizikų protuose jau tada buvo suformuota labai tanki mitologinė struktūra. Jos dvi pusės buvo iš Švietimo epochos atėję galingi mitai, – normaliai refleksuojantis žmogus jų jau nebesugebėjo atrefleksuoti: marksizmas ir dar labiau bukinantis, kaip mitologinis efektas, Z.Froido mitas.

Ir jie abu puikiai gulė ant visų šalių susižavėjusių inteligentų neišvystytos mastymo materijos. Kas yra inteligentas? – tai tas, kas profesionaliai dirba su mastymu. Pradėkim nuo Markso: istorija tai klasių kova, pirminis žmonijos stovis – kova. Tai absoliutus mitas. Pasidalinimas į klases nuo pat istorijos pradžios. Juokinga. Antimarksizmas toks pat nerefleksuojantis.

Kitą mitologiją pasiūlė Z.Froidas. Labai nepaprastas atvejis Europoje, kai išrašoma mitologinė sistema, kuri 50 metų visiškai nekritikuojama (antifroidizmas siūlė kitus mitus). Žmogus – neurotikas. Ir tik psichoanalizė ant sofos duos jam savęs suvokimo minimumą. Nes išsigydyti nuo neurozės taip pat neįmanoma, kaip ir nuo klasinės padėties. Marksas rašė, jog visi priklausom klasei, o jei kas teigia esąs nepriklausomas, tai tik patvirtina jo priklausomumą. O kai žmogus sako nesąs neurotikas, tai pagal Froidą tai skandalas, nes jis tai žino tikrai, jog neurotikais yra visi.

Ir keisčiausia, jog šie mitai buvo priimti tuoj pat, ir giliai pozityviai. Tiek Europoje, tiek Rusijoje – kultūroje, ne mąstyme, nes mąstymo nebuvo. Nei Marksas, nei Froidas jokiais filosofais nebuvo, ir nebuvo verti netgi, pvz, Spinozos mažojo pirštelio. Bet jiems Spinozos nereikėjo. Froidas sakė „aš gyvenu dabar, šitame kontekste, šitame pasaulyje, minioms reikia mano pagalbos“. O Marksas: pasauliui reikia mano ideologinio vadovavimo… Aišku viena, nei marksizmas, nei froidizmas savęs atrefleksuoti negali.

Iš čia naujas mitas, stipresnis už juos abu kartu: yra kažkokia speciali žmonių rūšis, apie kuriuos Majakovskis rašė, jog jie „savo plikom galvom apšvies Europą“, o barzdoti ir ūsuoti sėdėjo bibliotekų užkampiuose arba rikiavosi į eiles, kad įsigytų paskutinę Markso, o paskui ir Froido knygą. T.y., pasirodo, jog vidutinis intelektas nori gulėti ant sofos pas Froidą, ar sėdėti konclageryje ar kameroje už Marksą. Nori.

Kalti ne tik Marksas ar Froidas, bet ta intelektualinė masė, kuri manėsi esanti pasyvi materija ir ją reikėjo formuoti. Iki absurdo prieidavo, kas turėjo būti aišku vaikui. Čia prasideda Huserl teisybė: šitie žmonės nematė savo mąstymo genezės. Ir jiems ją sugalvojo – tikros kilmės, tapimo mitus – Marksas ir Froidas, ir paaiškino. Ir Europos bei Rusijos inteligentai buvo kraštutinai refleksiškai neišsivystę. Ir skirtumas tarp Plechanovo ir Jungo nedidelis (genialūs irgi gali būti neišsivystę, Merabas Mamardašvili apie genijų sakė, jog tai dar ne filosofas), ir ima žaisti mitais. Vėlyvas Froidas sako: susidomėjimas, užsiėmimas revoliucija iš tikro yra latentinės psichozės pasireiškimas. Ir tada kita inteligentų grupė ima alpti iš susižavėjimo. Tokioje mąstymo neišartoje teritorijoje viskas ir sutilpo.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji