infa.lt

1815 metų birželio 18-osios vakare, kai mūšis prie Vaterlo pasibaigė prancūzų pralaimėjimu, po mūšio lauką ėmė slankioti marodieriai, pasakoja El Mundo. Ant žemės gulėjo sužeistųjų ir užmuštųjų kūnai – viso apie 50 tūkstančių žmonių, pažymi žurnalistas Gonzalo Uhidos .

Marodieriai nesibjaurėjo raustis suplėšytų mundurų kišenėse, pasiimdami viską kas turėjo nors mažiausią vertę. „Bet svarbiausiu dalyku šie maitvanagiai laikė (ir ieškojo) sveikus žmonių dantis – žaliavą dantų protezams, kuriuos noriai įsigydavo turtingi žmonės”, – rašo autorius.

Po kruvinųjų įvykių prie Vaterlo dantų pasiūla tiek išaugo, jog „naudotus“ dantis, nepriklausomai nuo jų realios kilmės, ėmė vadinti „Vaterlo dantimis“, dėsto Uhidos. Tai buvo lyg kokybės ženklas: geriau jauno stipraus žmogaus, kritusio mūšio lauke dantys, nei tie, kurie išraunami pas pakartą nusikaltėlį ar nežinomą numirėlį lavoninėje, jei ne pas pusiau supuvusi lavoną. XVIII amžiuje pagrindiniais dantų tiekėjais buvo tie, kurie vogdavo lavonus iš kapų ir pardavinėjo medicinos mokykloms.

Dantų protezus tuo metu sudarė plokštelės iš medžio, porceliano ar dramblio kaulo, į kurias būdavo įstatomi gyvulių, mirties bausme nubaustų nusikaltėlių ar numirėlių iš išniekintų kapų dantys. „Estetiniu požiūriu jie atrodė pakenčiamai, bet grynai praktiniu – mažai kam tiko: prieš valgant žmonės dažniausiai juos apskritai išsiimdavo“, – rašoma straipsnyje.

1774 metais atsirado dantys iš porceliano, tačiau jie buvo laikomi „ekonominės klasės“ preke. Geriausiu variantu buvo laikoma plokštelė iš jūrų vėplio ar dramblio kaulo, į kurią buvo įstatomi žmogaus dantys. Pilna eilė žmogaus dantų kainavo virš 30 svarų sterlingų.

Mūšis prie Vaterlo ilgam aprūpino žaliava Europos ir Šiaurės Amerikos stomatologus. Krymo kare, Šiaurės ir Pietų kare JAV, dantų rovėjai ir toliau nuoširdžiai triūsė, aprūpindami dantistus preke, kuri ir po pusės amžiaus kataloguose buvo įvardinama kaip „Vaterlo dantys“, rašo autorius.