infa.lt

Miguel de Unamuno. Su juo kartu mirė ir Ispanijos siela…

14 gruodžio
01:10 2017

pagal Robert Lemm sudarytą M.de Unamuno knygą

Miguel de UnamunoŽmogus, savo laiku buvęs vienoje gretoje su Trockiu ar Rilke, Zweigu, Hesse ar Spengleriu… Klasikos žinovas, tremtinys, katalikų mistikas – filosofas, Salamankos universiteto profesorius, poetas… Gerbiamas autoritetas ir mylimas pavyzdys savo epochos žmonėms, nenuilstamai ieškojęs sielos nemirtingumo ir gyvenimo prasmės sparčiai modernėjančiame, racionalėjančiame pozityvistinio mokslo ir pragmatiškos politikos persmelktame pasaulyje.

Būtent tokie kosmopolitai ir rėmė vieningos krikščioniškos Europos idėją, sąjungą. Gimęs Baskų krašte, Ispanija jam būtų buvusi maža, jei jis iš jos ir nebūtų ištremtas – jis buvo žymiai didesnio pasaulio asmenybė. E.M.Cioranas, in memoria M.de Unamuno, rašė: “Susiliejimas su istorija man rodosi kaip didžiausias didvyriškumas. Nes tas, kas vieną kartą amžinybės paragavo, tam kasdienybė, su jos žmonėmis ir reikalais, tampa tokiu žingsniu atgal, kad žemėje pasitenkinimo jis jau neberas…“(1936)

Europos Sąjunga tokia sukurta ir buvo, krikščionybės pagrindu, o kai multikultūralistai ją perėmė iš vidaus, tokios asmenybės ir jų idealai tapo nebereikalingi. O dabar jau ir nežinomi. Unamuno romanus ar eiles, o taip pat žymųjį filosofinį veikalą „Tragiškas gyvenimo pojūtis“, jei kas susidomės, tai susiras pats vienoj ar kitoj formoj. Labiausiai priimtina kalbėti apie aforizmų žanrą, kuriuo šis autorius irgi rimtai naudojosi, vertai pratęsdamas savo pirmtakių iš ikirevoliucinės Prancūzijos (Ancient Regime) tradiciją.

Mes dabar to jau nebesuvokiame, bet tradicija pasidomėjus, gana gražiai išryškėja, jog meno prasmė ir paskirtis, dėl ko jis radosi, buvo šnekėti apie amžinąsias idėjas – gėrį, grožį, tiesą – apie tai, kas danguje, apie tai, į kur turėtų būti nukreiptas žmogaus žvilgsnis, kol jis šios žemės kasdienybės purvą klampoja… Kai ryšys su dangumi buvo prarastas – prasidėjo nuo prancūzų revoliucijos, bažnyčią atskyrusios į antrą planą ir pagrindinį valdymo svertą atidavusios valstybei – nesuklyskit, bažnyčia irgi buvo žmonių valdymo organizacija, bet dar remiantis hierarchiniu, vertikalės principu; valstybė gi jau remiasi horizontale, visi prieš ją lygūs, demokratija – ir į priekį išėjo žmogus, jo gyvenimas.

Nustota lygiuotis į mitinius herojus ir istorinius didvyrius, pradėta kapstytis savyje, pavyzdžiais imant kitų – tokių pat kaip tu – žmonių gyvenimus, imta psichologiją knysle rausti… Išaukštino tokiu būdu menas žmogų, dabartį, ėmė kovoti už pasaulio pataisymą, viskas įgijo socialines charakteristikas… Gal ir būtų nieko, bet procesas vyko toliau, į soc. neteisybes žiūrėdami, kasdienybėje ydų ieškodami, o vėliau jos beprasmybę ir bjaurumus vaizduodami, dailininkai savo menais… išaukštino ir tai! Nes menas negali neišaukštinti, nerodyti pavyzdžiu, jo tokia funkcija, kuo sumaniai ir manipuliuojama. Bet grįžkime prie tradicijos.

Aforizmai yra posakiais išreiškiantys esmę. Iki Revoliucijos Prancūzijoje tai buvo visa literatūros atšaka, mes iki šiol sutinkame cituojamus Voltero, Didro, Ruso, La Rošfuko, Montesque trumpas mintis – aforizmus. Literatas Chamfort buvo tuo metu ir revoliucijos skeptikas, ir aristokratus kaltino, jog ekciklopedistų idėjas priimdami sau galą užsitraukė – logiška, kad jis turėjo būti giljotinuotas ir išvakarėse nusižudė pats… Kitas tuo metu žinomas jo kolega, Rivarol, pritaręs, jog visuomenės pakeisti neįmanoma, pasikeisti gali tik individas, ir tai, dėdamas daug pastangų – jam giljotinos pavyko išvengti pabėgant į Angliją. Šie paskutinieji, dar gyvoje aforizmų tradicijoje, kalbą naudojo griežtai, aiškiai, trumpai, pagal klasikų pavyzdį – kad pasakytų, ką nori pasakyti, o ne kad girdėtų save šnekant ar grožėtųsi kalbos čiurlenimu. Po jų atėjo Romantikai, t.y. emocijos ir ego.

Iš parašyto meno kūrinio, geriausia – romano, imta tikėtis sujaudinančio, sudominančio, nuošaly nepaliekančio pergyvenimo, atsitikusio tikram ar išgalvotam personažui… Ir to iš literatūros tikimasi iki šių dienų – mastelis susmulkėjęs negrįžtamai? Aišku, objektyvus kalbos naudojimas tada irgi išėjo iš mados. Balzakas apie Chamfort ir Rivarol rašė:“į esminius posakius jie sugebėdavo sudėti tai, iš ko dabar surašome visą knygą. Ir tose knygose esminių posakių jau neberasime irgi…“ M.de Unamuno yra paskutinė išimtis. Jei anksčiau minėtieji autoriai matė Prancūziją žūvant jų akyse, Unamundo savą šalį rado per amžius jau dvasiškai pervargusią. Stebėtina, jog ji dar iš viso sugebėjo kažką pasakyti. O, kad pasakė, ir pasakė tai, ką visam pasauliui verta buvo išgirsti, tai tik Unamuno dėka.

XIX a. bėgyje, Švietimo epochos atnešta filosofija jau suirusi, matosi jos pabaiga, nes etika, kaip visaapjungiantis faktorius jau nebegalioja. Nyčės ar Kierkegaard‘o pasisakymai jau yra fragmentiški ta prasme, jog visaapimančio filosofijos sistemos vaizdo jau nebesukuria, remiamasi tuo, kas dar likę iš senesnio periodo.

XX a. aforizmai jau visai atsiskiria nuo religinių ar filosofinių sistemų, jų vaizduojamas pasaulis susiskaldo dar labiau, „aš“ išeina į pirmą planą, apibendrinantys postulatai išvyksta. Asmeninė perspektyva, dialektizmas, estetinis efektas tampa svarbiausi. Jei skaitytume Džoiso, Kafkos, Prusto, Canetti citatas ir lygintume su XVIII a. pvz, La Rošefuko ar Džonsonu, tai išvada viena – dvasios degradacija. Net ir bandant naudotis psichologija, kaip naujai atsiradusiu literatūros praturtinimo šaltiniu. Šia prasme M.de Unamuno priklauso daugiau XIX nei XX amžiui.

Miguel de Unamuno gimė 1864 metais ir rašė nuo 1880 metų iki pat mirties 1936 m. Savo šalyje jis unikalus. Ispanija, kažkada tėvynė tokių šventųjų mistikų, kaip Terese de Avila, Johan de la Cruz, Cervantes ir Calderon genijų, nuo XVIII amžiaus ji suprancūzėjo, gyveno vertimais ir pamėgdžiojimais – ispanų filosofija po XVI a. visiškai sustojo – Unamuno, iš filosofijos taško žiūrint, gyveno dykumoje. Jis Ispanijai pristatė XIX a Europos filosofiją, ją apmąstydamas, todėl buvo toks aktualus ir patrauklus naujų, XX amžiuje atsiradusių šalių rašytojams, kurie irgi, toli nuo senųjų kultūrinių centrų, kaip Adomas turėjo visa ką įvardinti pirmą kartą. Unamundo poziciją galima palyginti su Waldo Emersono XIX a. pradžios Amerikoje.

Kai Unamuno generacija bėgo iš paskos europietiškam modernizmui, arba priešingai, skendo folklore, jis, būdamas klasiku – dėstė graikų kalbą Salamankos universitete – savo žiniomis ir populiarumu stovėjo vienoje eilėje su Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ar Italijos korifėjais. Jis susirašinėjo su daugybe Lotynų Amerikos rašytojų ir jau tada neslėpė, jog „Ispanijos siela galės išgyventi tik kitoje okeano pusėje“- savą šalį jis įvertino tiksliau, nei bet kas kitas tuo momentu…

Kad įvertintų Kierkegaard filosofiją, kol ji dar neišplito ant kiekvieno kampo, jis išmoko danų kalbą; Ibseną ir Dostojevskį laikė giminingomis sau dvasiomis ir, kur Ortega y Gasset verkė, jog „asmuo suformuojamas aplinkybių, ir kad rašytojas turi skaitytis su publika“, Unamuno buvo įsitikinęs, jog „aš“ turi susikurti aplinkybes sau pats, parodyti charakterį ir kad rašytojas visą laiką turi eiti skaitytojų priekyje, o ne tarnauti jiems veidrodžiu… Jį domino ne tiek žmonės, kiek „kančios priežastys, jos pagrindai“. Unamuno romanuose specialiai nėra aprašomųjų dalių, tiktai veiksmas ir dialogai, jis specialiai rašė antirealistiškai: priešingai Dostojevskiui, bet pasiekdamas tą patį rezultatą.

Būdamas filosofu mistiku, Ispanijos bažnyčiai jis netiko, kaip visada pagal tradiciją, kiekvienas, kas ieško gyvo tikėjimo ir išeina už bažnyčios oficiozų nubrėžtų ribų, dalis jo knygų buvo uždraustųjų sąraše. O marksistiniai jo oponentai, kurių tada buvo pilna Europa, jį laikė egoistu, (savo) asmenybės vystymą iškėlusiu aukščiau už masių kėlimą. Čia jis primena Tolstojų: pavyzdinis individualizmas, pranašo žvilgsnis ir neabejingumas pasauliui (šiuolaikinė paralelė būtų su A.Solženycinu). Ne veltui juo žavėjosi Achmatova, I.Berlinas, M.Eliade – kai 1924m. ištremtas, Unamuno apsigyveno Paryžiuje, M.Eliade jį matė kaip „kataliką ir mistiką tarp jakobinų demokratų klikos, kur visi kalbėjo tik apie Marksą, kai jis tuo tarpu – apie Teresą iš Avilos ir Ignacijų Lojolą; ir kaip Don Kichotas, smerkė futuristus ir viduramžiškus modernistus…“ Unamundo buvo pagarsėjęs ne mažiau už L.Trockį, bet tremtyje nesileido išnaudojamas politinių partijų ar ideologinių grupuočių.

Miesčionys mėgo jam priekaištauti, jog jis savo raštuose prieštarauja sau pačiam – ką jis darė sąmoningai… Jis buvo vadinamas vitalistu, agnostiku, pragmatiku, egzistencialistu, iracionalistu, irealistu – Unamuno buvo paradoksų meistras. Kas jį vadina skeptiku, tas pats jau nebežino senosios graikų filosofijos esmės, o kartoja tik postmodernistų pasisakymus; tiems, kas Dievą, pagal to meto madą, skelbė mirusiu, jis atsakė: „jei jo nebūtų, jūs visi neegzistuotumėt irgi“.

Kad jis nesijungė prie jokios ideologinės partijos ar filosofinės mokyklos, tai labai erzino daugybę jo tėvynainių, ypač vidutinybes, nesugebančias pažvelgti toliau savo parapijos. Draugai laikė jį nepaklusniu, antiklerikalai – religingu. Unamuno pakęsti negalėjo tų, kurie tiki pagal komandą, tuo, į ką pasakyta tikėti, o iš kitos pusės, jog ispanų intelektualai niekuo nebetiki, jam rodėsi tragiška. Gyvenime jis matė krikščionybės silpimą, naujos pagonybės kilimą – ateinantį prietaringų ir nesąžiningų žmonių masių laikotarpį, su iš jo sekusiais genocidais, skerdynėmis ir totalitarizmais.

Numatė galutinę dvasios mirtį ir pinigų Imperiją… Don Kichotas jam buvo šventasis, ispanų Kristus, su Sanča Panča kaip ispanų Petru.

„Gyvenimo tragizmo šaknys slypi diskrepancijoje tarp to, kuo mes žinome, kad galėtume būti, ir ką mes apie būti galvojame, kai esame pažaboti fizinių parametrų ir mūsų vaizduotės ribotumo“. Unamundo yra simbolis kovos, tuo laiku vykusios vakarų Europoje tarp prancūzų racionalumo ir ispanų mistikos, tarp proto ir tikėjimo. Pagal Dostojevskio dvasią: „tragiškos žmogaus pastangos palikti pėdsaką rūke, kurį mes vadiname realybe…“ Jis visada maksimaliai konkretina abstrakcijas, pagal galimybes savo raštuose dvasią verčia substancija, rašo „visom savo kūno ląstelėmis ir krauju“.

Nuasmeninta nirvana, amžinasis Nyčės ratas, ironizavimo nuobodulys buvo ne jam. Naujos kartos rašytojų socialinį angažementą jis teisingai vadino keliaklupsčiavimu prieš ideologiją – jis buvo vienas iš nedaugelio Europos rašytojų nenusileidusių 1914m. nacionalinio patriotizmo kvaituliui, ir 1917m. internacionalinio socializmo entuziazmui. Nepavargdamas kartojo, jog tik individuali kiekvieno evoliucija, tik asmeninė atsakomybė gali pakeisti pasaulį į gera.

Nedidelis rinkinys M.de Unamuno minčių – aforizmų:

Regionalumas ir internacionalizmas rodosi priešingybėmis, o iš tikro vienas kitą papildo (ir yra prieš valstybių sienas)

Baskas Ignacijus Lojola Ispanijos sielą primetė visai XVIIa. Europai ir privertė ją priimti… Kastilijoje būdamas, ilgiuosi Biskajos, Biskajoje – Kastilijos…

Baskų šalies peizažas yra lengvai apžvelgiamas, pritaikytas žmogaus masteliui, žmogų jis apkabina. Tai – naminis peizažas, jaukus, matai daugiau žemės, nei dangaus. Jis – kaip koks lizdas… Kuo žmonės labiausiai žavisi Bilbao mieste? – tais, kurie susikrovė didžiausius turtus.

Net baskų nacionalizmo tėvas ir pradininkas rašė savo veikalus ispaniškai – kalba, kuri ir buvo jo gimtoji kalba. Dialektas yra kalba be literatūrinio išsivystymo, kasdieniniam naudojimui. Ji netinka kultūriniams mainams – tokia yra ir mano gimtoji baskų kalba… Senasis Bilbao, Baskų krašto sostinė, su jo verslo kontoromis, prekeiviais, pardavinėtojais, buvo liberalus smulkių miestiečių ir vidutinės klasės miestas.

Tauta egzistuoja, kol egzistuoja jos natūrali ekonominė bazė ir ji suvokia savo misiją… Nacija yra ne tiek vienybė, padalinta į regionus, kiek susivieniję regionai. Nacija nėra pradžia, ji yra to proceso pabaiga.

Teisingumas ir tvarka atėjo į pasaulį, kad palaikytų jame prievartą ir betvarkę… Apie laisvę dainuoja tik vergas.

Civilizacija prasidėjo, kai vienas kažkas kitą padarė vergu ir vertė dirbti už juos abu, kad tas pirmasis neturėtų vargintis, duoną uždirbdamas, ir turėtų laiko žvalgytis į žvaigždes.

Universitetai yra doktorantų fabrikai. Amžinos problemos ir filosofiniai klausimai jų nedomina.

„Nugalėti yra kas kita, nei įtikinti. Ir užkariauti – kas kita, nei padaryti savais“- rašė Unamuno laiške generolui Franco prieš pat savo mirtį, 1936m. gruodį.

Jei gyvenimas yra sapnas, tai kodėl taip atkakliai teigiame, jog sapnuoti – tai nereiškia gyventi?… Vidinis gyvenimas turtingas proporcingai, kiek ramesnis tampa žmogaus išorinis gyvenimas.

Gyvenimas nėra atodūsis, kuris praeina ir dingsta, bet sapnas, kuris lieka su tavimi ir tave praturtina.

Gera daryti nepakanka. Geru reikia būti… Jei poetai kalba apie laisvę šiais laikais, tai dažniausiai turi omeny laisvai naudotis kitų vyrų moterimis. Didesnę ar šviesesnę idėją įkūnyti jie jau nepajėgūs.

Bendrai imant, mieliausiai žmogus girdi savo paties idėjų aidą… Demonai, faktiškai, yra pavydūs angelai – velniškumas yra pavyde. Paprastoms vulgarioms sielom nepavyksta išsiskirti iš kitų, todėl jie negali pakęsti, kai tai pavyksta kitiems – iš čia ir kyla jų noras visiems mums užvilkti dogmos uniformą. Ortodoksiškumo kilmė, tiek religijoje, tiek mene yra iš pavydo…

Be moralinio stuburo mūsų intelekto galios susmunka kaip pudingas… Visos filosofinės išminties ieškančios sielos jaučia savyje gilų liūdesį.

Yra rašytojų, kurie manosi turį rašyti, o yra rašytojų, kurie rašo, ką yra apgalvoję… Kaip žmogus gali neaiškiai įžiūrėti tai, kas savaime yra skaidru ir aišku, taip yra ir įmanoma aiškiai permatyti, kas yra nepermatoma ir sudrumsta.

Apsaugok viešpatie nuo sveiko proto, kurio sveikumas yra tolygus nežinojimui…. Gyvenimas yra vienas dalykas, žinojimas – kita. Visa, kas gyva, yra antiracionalu, o visa, kas racionalu – negyva. Iš čia gyvenimo tragizmas…

Kam tau žinoti, kas yra laimė, jei tai tavęs nepadarys laimingu?… Grynas protas yra savižudybių egzistavimo priežastis.

Mąstymo laisvė nebetenka prasmės, kai niekas vis tiek nemąsto.

Istorija idealizuoja realybę, rašydama apie idealus, o tvirtindama, jog taip buvo realybėje…. Istorijos filosofija yra menas nuspėti, kas yra buvę.

Jei kas ir progresuoja, tai socialinė sfera, bet ne individas… Minia nežino, nei iš kur jos baimės ar troškimai, nei kur jos nelaimių priežastys. Politika kaip tik ir yra kolektyvinio pojūčio sukūrimas ir visuomenės nuomonės formavimas… Minia sąžinės neturi.

Žmonija galiausiai susmuks bibliotekų prieangyje – miškai iškirsti, popieriaus fabrikai išstatyti, sandėliavimo erdvės sukurtos… muziejai, mašinos, fabrikai, laboratorijos… Ir jas paliksim kam? Dievui jų nereikia.

Visuotinė rinkimų teisė yra joks laisvės garantas. Dar daugiau, ji gali išsigimti į baisų žmogaus asmenybės uždusinimo mechanizmą. Jau dabar matome, jog ne žmonės eina balsuoti, balsuoti einam kaip daiktai.

Tėvynė yra ne tikslas, ji yra priemonė… Istorija yra amžina šiandiena; joje praeitis gyvuoja kartu su ateitimi. Istorija yra dvasia, o dvasia, kaip taisyklė, kuria…

Tiek anglo- amerikonų kapitalizmas, tiek rusų bolševizmas meldžiasi Aukso veršiui.

Kol tėvynės egzistavimas nėra atsidūręs pavojuje, tai meilė jai yra daugiau prietaras.. Nieko nėra baisiau už tikėjimą kažkuo pagal komandą, masiškai, kaip miesčionys daro… Aklas sekimas padeda rastis budeliams, bet vertų būti teisėjais į priekį neiškelia.

Koks periodas nėra pereinamasis periodas? Kuri šiandiena nepereina į rytdieną, iš vakar į rytoj? Istorija savo esme yra perėjimas… Tikroji istorija yra politinė. Kalba eina apie nacijų formavimąsi. Visa kita – archeologija…

Klausimas yra labiau apie tai, kiek istorija yra teisybė, negu kiek ji yra reali. Dažnai yra sumaišoma tikrovė su idėjomis, bet ar idėjos nėra tokios pat realios, kaip tai, ką vadiname daiktais?

Reikia skirti realijas ir personalijas, kaip istorijos subjektą. Kas yra svarbu ir lemia, daiktai („rea“ – daiktas) ar asmenys? – Pagal žydą sedukėjų Marksą, žmonės daro daiktus, ir tas procesas juos veda, motyvuoja, vysto… Iš čia materialistinis požiūris į istoriją, jo istorinis materializmas, kurį galima vadinti ir realizmu. Mes gi, priešingai, mieliau tikime, jog žmonės, kurie daiktus padaro, padaro ir istorijos virsmą – palaikau personalistinį ir dvasinį istorijos pobūdį.

Jei jėzuitams prirašomą principą, jog tikslas pateisina priemones, apverstume, tai būtų – „priemonės pateisina tikslą“. Jei priemonėmis tikslo pateisinti nepavyksta, tada sakoma: Revoliucija! Ir ji veda ne prie nežmoniškumo, bet prie nužmogėjimo.

Tai, ką man davė pasaulis, numirs kartu su mano smegenų mirtini… Principus išvesti iš faktų yra joks mokslas. Faktus reikia išvesti iš principų, faktai yra galinė mokslo proceso stotelė.

Žymusis Hegelio aforizmas, jog „racionalumas yra realus ir visa, kas realu – racionalu“. Bet yra daug Hegeliu netikinčių, ir todėl toliau tikinčių, jog tikra Realybė yra iracionali, kad pasaulio pamatas yra iracionalumas. Hegelis buvo didelis definicijų meistras, bandė iš jų sukonstruoti visą Visatą, kaip artilerijos seržantas, kuris teigė, jog patranka yra padaryta, paimant skylę ir apgaubiant ją metalu.

Mokslas, nors jis mus labai domina, ir yra tapęs neatskiriama gyvenimo dalimi, mums yra labiau svetimas, nei filosofija. Mokslas tarnauja objektyvumui, tai yra mūsų išorei (išoriniam pasauliui). Naujas teoretinis mokslo išradimas, pvz, garo mašinos, telegrafo, fonografo, aeoroplano – tai vis daiktai, kurie kažkam naudingi išoriškai. Telegrafas yra naudingas bendrauti per atstumą su mylima moterimi, bet ar dėl to jis mums labiau naudingas?… Žmogus važiuoja į Operą elektriniu tramvajumi ir klausia savęs, kas yra naudingiau, tramvajus ar opera?

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 353

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Okupacijos laikų kolaborantas su daugiau kaip 30 m. narystės TSKP stažu man ne autoritetas. Kandidatas...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...