infa.lt

tęsinys, ankstesnės dalys čia

Todėl dabartinė Lietuva jau nestato nieko, išskyrus privačius kotedžiukus ir stiklinius kubus, kurie laikys iki pirmos krušos, metaforiškai tariant. O kas pastatyta tvirtai ar dar negriūva, tas eksplotuojama pilnomis apsukomis ir pelnas sukasi į privačią naudą. O kaip gi kitaip?… išaugo jau karta, kuri kitaip nežino: globalistai, amerikonizuoti visais atžvilgiais, jiems nebus gaila nieko, net jei Lietuvą ir visai nuvarys. Tada jie iš Australijos į Paryžių skraidys, pakeliui į čia visai ir nebeužsukdami… Bet pakalbėkim apie tai, kas visam šitam priešinga.

Aš pati iš netolimos istorijos tapatinuosi tik su labai konkrečiais dalykais, kurie yra mano patirtyje, mano praeityje – miestietiška (smetoniška) kultūra, labai turtingų asmenybių kurti kultūriniai faktai. Aš mažesnį ryšį jaučiu su kaimu, su ekonomika, religija… Ir aš jau saugosiu ir ginsiu tik tiek, kiek istorija, tradicija, tauta, valstybė pasireiškia toje mano patirtyje, kuri yra mano ir man brangi. Visą kitą jų dalį, kuri man nėra asmeniška, aš saugosiu ir ginsiu tik tada ir tiek, kiek suvoksiu, jog tai – kito, šalia esančio, kitokio žmogaus kitokia patirtis. Ir su juo solidarizuosiuosi.

Toks šalimais esantis tautietis – gal iš to pat miesto, gatvės, iš to paties laiko, jis gi turi būti toks pats kaip aš, jei ideologais tikėtume? Ir turi jausti, mylėti ar nekęsti, branginti tą patį, ką ir aš? Tuos pačius poreikius turėti? – Bet jis neturi, ir jis nėra toks pat kaip aš – nesvarbu net, jog dalijamės didelę dalį lokalumo! Aš ginsiu, saugosiu ir mylėsiu kitą, šalia esantį tiek, kiek suprasiu, jog jis kitoks, nei aš… Ir kitaip su juo prapuls visa tai, kas rodosi gal nesvarbu man, bet svarbu jam. Sudaro jo gyvenimą ne mažiau svarbų, reikalingą – iš to juk pasaulio įvairovė ir sudaryta.

Gal čia ir slypi gyvenimo didumas ir tragizmas – gali būti tik savimi, kito net pažinti negali iš tikro – bet turi vis tiek suvokti jo svarbą ir teisę būti, nes tik šitas begalinis individualumas sudaro pasaulio mozaikos pilnumą… Jei esame tokie patys ir vienodi, tai kam mūsų reikia? Užtenka vieno egzemplioriaus. – Išmirkit kaip musės socialiniuose eksperimentuose, reformose, revoliucijose, karuose – jūsų nereikia ir negaila. Liks pusė auksinio milijardo ir bus tik geriau – pagaunat link kur esate vedami ir nesipriešinate?

Labai svarbu žinoti, kas esi, net jei ir esi niekas. Tik tada galėsi būti toliau, savo vietoje ir savą vaidmenį atlikdamas, bent kažkuo. Kad ir mažu, bet patenkintu. Tik kodėl taip sunku suprasti, suvokti, kad, kaip taisyklė, esi labai mažas – iš karto šokama į kompensacinį mechanizmą – už tai aš išgelbėsiu pasaulį, išgelbėsiu gyvūnus, moteris, pabėgėlius, skriaudžiamus vaikus… Už tai aš tapsiu labai dvasišku ar labai gryno kūno vegetaru ar labai geros sveikatos sportuotoju… Pačiu originaliausiu, labiausiai į akis krintančiu, žymiausiu, turtingiausiu – visuomenė siūlo kiek tik nori būdų ir kelių, kad tik nesustingtum iš siaubo, suvokus, jog esi niekas. Ir tais melagingais keliais nuėjus, tais būdais susigundžius, ir nueinama galutinai niekais.

Nes, kaip J.Golovinas sakė, turime formuojančią mus jėgą savyje, tik reikia ją ginti, kad ji galėtų ramiai reikštis ir auginti, statyti mus tokius, kokie esame gimę ir kokių mūsų pasaulyje reikia – kad ir visai maži ir beveik nematomi, bet būsime tokiu atveju savo vietoj, o tai jau teikia didžiulę ramybę ir dvasinį pasitenkinimą. Ir būsime realūs – savimi užsipildę, nuo savęs nepabėgę, nelikę tuščia vieta – iliuzija, miražu virpančiame ore.

O kitas variantas, galime leistis save formuoti iš išorės, visuomenės poreikių ir reikalavimų rankai – kaip visi, daryti, ko iš mūsų tikimasi… Yra skirtumas, ar save žinai, matai savo akimis, ar matai save išskirtinai taip, kaip tave mato kaimynai, tėvai, mokytojai, bendradarbiai, viršininkas, atitinki naujausius ideologinius ir politkorektiškumo reikalavimus.

Kitas tavęs niekada nemato koks tu esi, jis mato tik tai tavyje, ko jam reikia, ką sugeba atpažinti, ko jam norėtųsi, kas atitinka jo iliuzijas – žvilgsniu supjausto tave jam tinkamais gabalais ir iš jų sumontuoja atgal, pagal savo suvokimą, kažką, kas nepanašu į nieką, bet pavadina tavimi ir bendrauja toliau kaip su tavimi – visuomenės akimis pasitikėdami, niekada nežinosime, nei kas esame, nei kam gimėme, nei kokia mūsų prasmė ar paskirtis… Savo akimis save vertindami gal irgi nežinosime, bet to ir nereikės – jausimės savimi, jausimės prasmingais, turinčiais savo vietą pasaulyje – labai labai specifiškai lokaliais. Nes niekas kitas negali būti tavimi ir užimti tavo specifinės vietos. O dabar grįžkime į realybę, kokią ją turime: visi suformuoti mokyklos ir visuomenės, niekas nežino savęs, visi randamės kažkur kitur ir esame kažkokiais labai iškraipytai kitokiais – ar ne keista, kad niekas pasaulyje nefunkcionuoja taip, kaip turėtų? Ir pasaulis nėra, koks turėtų būti? Ir kad jis vis mažiau realus, nes niekas ar beveik niekas jame yra lokalu, yra savimi ar savo vietoj?

Dar daugiau, niekas savo vietoj būti ir nenori. Dauguma norėtų būti dar kažkur kitur ir dar kažkuo kitu, arba, vis iš naujo kuo nors kitu.

Reiktų skirti paprastus dalykus: pasaulis mūsų mintyse, filmų, knygų herojai, istorija, svetimi kraštai, jų kultūra – mokydamiesi, vėliau gyvenime iš visų kitų šaltinių, prisikišam galvas įvairių vaizdų, žinių, svajonių, fantazijų – o paskui kaip durneliai blaškomės po pasaulį, gal kur nors rasim visa tai… Pasaulis tavo galvoj yra pasaulis tavo galvoj – savas, labai individualus, bet jis iliuzinis. o tave supantis pasaulis yra realus, iš realių dalykų sudarytas, realiais žmonėmis apgyvendintas. Ir reiktų nepamiršti, jog tas realus pasaulis, mus supanti visuomenė, visokiais būdais daro mus nerealiais, projektuodami į mus ir mums visokias iliuzijas įvairiausiais tikslais. O mūsų vidinis pasaulis, suprastas kaip po toks, teisingai išstatytas ir apgintas, daro mus realiais ir mus supantį pasaulį išsaugo realų – tai kursas, kurio reiktų laikytis.

Nes taip, kaip yra dabar, nerealiais paversti mus supančios aplinkos įtakos, mes projektuojame savo iliuzijas iš vidaus į išorę, į pasaulį, ir darome juos nebe realiais savo ruožtu.

Ir taip ir prapuolam visi kartu, ir neišsigelbės niekas, jei toliau taip eisis.

Gaiva Paprastoji