infa.lt

„Rusijos revoliucijos šimtmetis sukanka keistu metu. Putino Rusijoje jis oficialiai nepažymimas ir tuo labiau nešvenčiamas. Matomai, kaip ironiška tas bebūtų, komunizmo krachas 1991 metais pasmerkė ją tam, ką Trockis pavadino „istorijos šiukšlių dėže“, rašoma portale Independent.

„Apie Rusijos revoliuciją Vakarų spauda visada atsiliepdavo blogai – švelniai tariant. Jos lyderius – Leniną, o vėliau Staliną – dažnai prilygindavo Hitleriui kaip masinius žudikus, vadovaujančius totalitariniams režimams. Kairieji galų gale buvo priversti pripažinti, jog revoliucija mutavo į autokratinį režimą, įsikūnijusį valymuose ir GULAGE prie Stalino. Istorijos vadovėlius rašo nugalėtojai“, – rašoma straipsnyje.

„Ir vis dėl to, svarbu atskirti stalinizmo paveldą nuo pradinio revoliucijos momento. Vienu mostu 1917 metais nutrūko carizmo šimtmečiai milijonams Rusijos baudžiauninkų (taip originale; baudžiava Rusijos imperijoje buvo panaikinta 1861 metais – red past). Jeigu Britanija ir Prancūzija išgyveno buržuazines ir pramonines kapitalistines revoliucijas XVII ir XVIII amžiais, – tai Rusija buvo miegančiu agrarinio feodalizmo milžinu“, “ pastebi straipsnio autorius.

„Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje bolševikų revoliucija jau atvedė vieną šeštąją Žemės rutulio komunizmo valdžion. Po Antrojo pasaulinio karo Mao Dzedongo revoliucija Kinijoje privedė prie to, jog raudona spalva nusidažė trečdalis pasaulio. Planuotojai Jungtinėse Valstijose priėmė šį katastrofišką įvykį kaip „Kinijos praradimą“. Iš to galima daryti išvadą, jog Kinijos vieta globalioje ekonominėje sistemoje buvo numatyta vadovaujant Jungtinėms Valstijoms. Nenutrūkstamas komunizmo pakilimas atrodė nesustabdomu“, – rašoma straipsnyje.

„Pilnai gali būti, jog egzistencinė grėsmė iš komunizmo pusės buvo kritiniu faktoriumi, privertusiu kapitalizmą padaryti nuolaidas, atsižvelgiant į paprastų žmonių poreikius“, – daroma prielaida straipsnyje.

„[Knygos „Lenino dilemos“ autorius] Tarik Ali nurodo, jog Rusijos revoliucija „pagreitino dekolonizaciją ir įkvėpė revoliuciją Kinijoje, Vietname ir Kuboje“. Reikėtų prisiminti, jog nemažą XX amžiaus dalį vakarų progreso šalininkai žvalgydavosi į TSRS pavyzdį. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys dalyvavo kovose su kolonizatoriais“, – rašoma Independent portale.

Pasak Tariko Ali, „Rusijos revoliucija buvo labai naudinga Vakarų socialinei demokratijai. Kapitalizmas buvo priverstas daryti realias nuolaidas. Tarybų Sąjungos žlugimas privedė prie blogiausio plėšraus kapitalizmo tipo (globalizacijos), kurį be galo ir be jokios kritikos giria The Economist ir Financial Times. Tačiau, kol kapitalizmui nėra alternatyvos, jis išgyvena. Kalbos apie jo spontanišką savaiminį kolapsą ir krachą yra pritemptos už…“.

„Po nesėkmingų XX amžiaus eksperimentų socializmas nebegalėjo būti rimta alternatyva kapitalizmui, kadangi buvo diskredituotas. Sekė refrakcijos periodas, tačiau socializmas šiuo metu neatrodo esantis tema tabu. 2015 metais šis terminas buvo dažniausiai sutinkamas paieškos užklausose. Stebina atskirtis tarp skirtingų kartų: jauni žmonės priima eilę idėjų, kuriose jie nemato jokio istorinio bagažo“, – rašoma straipsnyje.

Neil Faulkner’is, knygos „Rusijos revoliucijos žmonių istorija“ autorius mano: „Pasaulinis kapitalizmas randasi gilioje krizėje, ilgoje krizėje, krizėje, kurios sprendimo pasaulinė valdančioji klasė neturi. Turimas milžiniškas masyvas pasaulio problemų, kurios viską sužlugdys, jei mes nesukursime radikalių judėjimų už pasikeitimus. Aš nesistebiu, kad žmonės internete ieško žodžio „socializmas“: žmonės žino, jog mums reikalinga alternatyva. Žmonės ieško alternatyvos“.

Pasak Faulkner’io, Rusijos revoliucija pati iš savęs parodė „revoliucinį procesą stumiamą sąlyginai nedidelio žmonių skaičiaus, keleto milijonų žmonių“. „O ką, jei šimtai milijonų iš mūsų prisiims sau šiuolaikinės pasaulio ekonomikos kontrolę, ekonomikos, kuri kupina potencialo patenkinti poreikiams, ir valdys ją iš apačios demokratiškai, atitinkamai žmonių poreikiams? – užduoda klausimą Faulkner’is. – Tai didžiausia 1917 metų pamoka: potencialas, kurį turi eiliniai žmonės“. Tačiau čia jis papildė: „Aš neturiu jokių iliuzijų tarptautinės darbo revoliucijos atžvilgiu, kuri transformuotų šią sistemą. Kažkuria prasme, tai didingiausia užduotis per visą žmonijos istoriją“.