infa.lt

Gyvename matriarchate ir toliau jau nebėra kur…

Gyvename matriarchate ir toliau jau nebėra kur…

rugsėjo 21
01:01 2017

Jevgenijs Golovinasiš Jevgenijaus Golovino paskaitos Maskvos Naujame Universitete, 2004m.

Jei apie postmodernizmą ir ginčijamasi, kaip ten tiksliai yra, prasidėjo jis ar baigiasi, bet vis tiek matome, jog menas baigėsi, poezijos nėra, tapyba išnyko… Jei kalbame apie Baltąją civilizaciją, tai ramiai galima vėl pradėti viską nuo nulio. Visiškai aišku kas įvykę: tiesiog išseko mitų kraujas. Todėl menui nebeliko į ką kreiptis ir nebėra kuo gyventi. Fenomenalus meninės veiklos sprogimas, buvęs XXa. pradžioje ir davęs mums daugybę didžių asmenybių, matomai, tai ir buvo Europinio meno agonija, t.y. Baltosios civilizacijos pabaiga.

Kultūros krizę tiksliau galima įvardinti kaip patriarchalinės kultūros krizę. O dar tiksliau, tai patriarchalinės kultūros, įsisavinusios moterišką orientaciją, krizė. Ta prasme, situacija sunki ir sudėtinga. Kaip aš šią problemą matau, – tai monoteistinė kultūra, į priekį, kaip svarbiausią dalyką iškelia absoliutą arba pirmąjį vienį – tai pagrindas. Monoteizmas.

Taigi, esame pripratę prie kultūros, kurioje vyriškas pirminis pradas faliniu tempu veržiasi pirmyn, į kultūrinius, mokslinius, idėjinius pasiekimus ir aukštumas. Tai štai, kai šio pirmojo prado falinė energija išsenka, gauname tai, ką dabar ir turime. Man buvo įdomi perskaityta XIXa. pabaigos šveicaro psichologo Bakufino mintis: „politika, ekonomika – tuštuma, niekas. Istorija gimsta kruvinoje lyčių kovoje“.

Kadangi kalba jo knygoje ėjo apie matriarchalinę teisę, tai toliau jis teigė, – „jei patriarchalinė kultūra remiasi skaičiumi – 1, tai matriarchatas yra skaičius 2: dualizmas, dviprasmiškumas, priešingybės“. Skaičius 2 nėra toks paprastas, kaip skaičius 1. Monoteizmas skaičiaus 2 nekenčia ir nori juo nusikratyti. Visada 1 ir 2 yra arba opozicijoje, arba vienas su kitu kovojantys. Jei turim dievą – tai skaičius 1 – tai vis tiek, kažkaip praslysta ir šėtonas.

Ne tai, kad pilnavertis numeris 2, bet vis tiek. Jį galim vadinti velniu, Genezės žalčiu, nesvarbu – rezultatas yra dualizmas, manicheizmas. Visos monoteistinės religijos yra sudarytos Rytų socialinio gyvenimo pagrindu: ten visada tironas arba karalius, arba šachas, arba guru… Ir visa likusi liaudis buriasi apie tą vienintelį polių. Mes puikiai žinome, jog gamtoje taip nėra. Planeta turi du polius. Su skaičiumi 2 susiję labai daug nepatogumų. jei kažkoks žmogus ilgą laiką laikysis kažkokio vieno požiūrio, jis taps fanatiku. Jei kas jam sakys, kad žinote, yra ir kitoks požiūris, kita doktrina, jis jos nepriims… Prieš toliau šnekant apie patriarchatą ir matriarchatą, pagalvokime, kas yra vyras ir kas yra moteris, kokie jų vaidmenys tarpusavio santykiuose.

Seniai pastebėjau, jog žmonės, nepriklausomai nuo to, kaip mąsto – filosofiškai ar buitiškai, peršoka pirminius laiptelius ir mielai skraido abstrakcijose. Vyras ir moteris yra du pagrindiniai pradai gamtoje. Kitų nėra. Grįžkime prie graikų filosofijos, prie židinio, namų problemos. Namų židinys yra būtinas civilizacijai, civilizacija nuo jo ir prasideda. Kaip jis sudarytas? – Centre yra dievas Hermis, kuris laiko ugnį; jį supa dieviškoji Hestija, kad jis neišsiplėstų ir nesudegintų visko. Čia jau yra dvi pirminės vyro ir moters funkcijos. Vyras dega iš centro į išorę, o moteris, šiuo atveju Hestija, yra jo riba – kad nedegtų per stipriai – ir nukreipia tą ugnį naudinga linkme. Iš čia, iš šio centro, kiti dievai ir deivės ateina sukurti demiurginiu būdu – pavyzdžiui, deivė Demetra, žemdirbių deivė – ima juos mokyti žemės ūkio.

Pažiūrėkim, kaip toliau aiškina graikų filosofija, – imkim Aristotelį – ir tuoj pat susiduriame su visišku savo nežinojimu – gyvename XXI amžiuje, o senosios graikų kalbos nežinome. Žiauri specializacija, kurioje gyvename, verčia mus domėtis tik tuo, kas tiesiogiai reikalinga dabar. Tokiu būdu kiekvienas, kam senosios graikų kalbos prisireikia, turi ją išmokti pats, savaip. Rezultatas – savas jos variantas ir, to pasekoje, ir savaip interpretuota graikų filosofija. Kiekvienas remiasi savo pseudo suvokimu. Nes originalų nėra ir nebuvo jau prieš 1000 metų, nei Platono, nei Aristotelio. Jau Aleksandrijos – Helenistinė kultūra naudojosi kopijomis nuo kopijų… Kas iš to išeina? – Europą pasiekė arabų vertimai, benediktinai irgi išvertė kažkiek svarbaus, savarankiškai, scholastai naudojosi jau tik corpus Platonikum, corpus Aristotelium… žodžiu, tai yra bendrinės sąvokos, nes apie tuos autorius nežinome iš viso nieko.

Plius, tais laikais, kai Platonas ir platonistai, Diogenas ar dar ten kas rašė, – jie rašė labai prastai (be taisyklių, nesunormintai), nes rašymas tada nebuvo nei svarbiausias mokėti, nei iš viso svarbus. Vieni mokėjo rašyti, kiti – ne, ir tai nebuvo nei pliusas, nei minusas. Tarp kitko, dėl tų pačių priežasčių visiškai nežinome ir kas yra Iliada ar Odisėja… yra tokia labai įdomi situacija: XIXa. pabaigoje XXa. pradžioje išleidžiama masė knygų apie tai, kas yra žmogus, žmogaus vieta Visatoje ir t.t. Staiga radosi daugybė knygų (ir susidomėjimas?) apie moterišką fiziologiją, psichologiją – toks įspūdis, kad 2000 metų gyvenom gyvenome ir nebežinome jokių pradmenų…

Taigi, bandyti atstatyti graikų filosofiją yra labai sunku. Reikia imti lotynų, arabų autorius, dar ką, kad bent kažkaip priartėti prie to prasminio centro. Naudojamasi netikslia kalba, iškreiptomis sąvokomis. Pavyzdžiui, kai sakoma „Platono idėjos“, tai reiškiamasi visiškai klaidingai, nes idėja yra moteriškos giminės žodis. O reikia sakyti Aidas Platonas, spermiškasis aidas, tada tai reiškia vyrišką Hermio pradą. Nes dangus yra absoliučiai vyriškas pradas, tenai nieko moteriško nėra. Tik sakydami „sperminis aidas“ „logas“ ir pan. kalbame tai, ką mūsų hipotetinis Platonas ir turėjo omeny. Todėl, kad aišku, jog besiremiančiame mitais graikų pasaulyje, erotika turi pirminę reikšmę.

Gėris, teisingumas, meilė ir kitos pagrindinės platonizmo idėjos yra grynai falinis pradas. Ir toliau tie aidai yra prievarta elementų – ugnies, oro, vandens, žemės – atžvilgiu, elementų, kuriuos mums davė Aristotelis… Ir tiktai tada, kai tas sperminis aidas ateina į materiją, tik tada įvyksta demiurgija, t.y. susikuria žmonių menama dievų erdvė. Ji vadinama fanu. Spermiškai tai nėra pradžia, bet, tai yra pradžia žmonių akimis žiūrint. Toliau Aristotelis įveda formos terminą – solo forma.

Vėlgi, ji yra visiškai ne tai, kuo mes ją laikome. Ji nėra jokia pamaina aidui, tai – visai kas kita. Aristotelio mokiniai ją aiškina taip: ji vadinama aidine forma. Europinėmis kalbomis naudojantis iššifruoti aidinės formos reikšmę yra sudėtinga. Tai yra tai, ką žydai vadina Šeikina, arba tai, ką indai vadina Šakti – aktyvus moteriškas pradmuo, propaguojantis aidą. Triadoje tai yra antrasis elementas. Ir trečiasis yra materija. Tai – pirminė triada, kurioje veikia Platonizmas ir graikų pasaulėžiūra bendrai. Kas toliau? – Apie sperminį aidą viskas aišku, tai falinis tonalumas, išmetantis į erdvę kažką tokio labai vertingo, amžinąsias vertybes tiesiogine to žodžio prasme.

Bet Šakti vaidmuo irgi labai svarbus – aidinė forma visa tai kaip tik ir paskleidžia. Ji būna dvejų rūšių: kaip scholastai sako, yra forma formanta ir forma informanta. Forma formanta yra žmoguje nuo pat pradžių, ji veikia ir kuria žmogų iš vidaus. Įsivaizduokite žmogų, labai kultūringą ir išsilavinusį, kuris niekada niekur nieko nesimokė, ir iš viso, kažkokioje dykumoje gyveno. Ir tada, kuo jis tapęs, yra formos formantos veikimas, iš centro į išorę. O forma informanta veikia iš periferijos į centrą. – tai yra tai, kuo visada naudojosi europinės civilizacijos – auklėjimas, mokymas, švietimas, dresiravimas. Pirštai, kurie lipdo plasteliną.

Auklėjimo ir švietimo vaidmuo yra labai abejotinas. Tai – moteriškas pradas, galima sakyti, jog mus bet kokiu atveju lipdo moteris – principas, tendencija. Ir ši forma informanta, jei ji labai stipri, gali mus sužaloti, – galime netgi žūti. Nes mūsų nebelieka kaip subjektų, o tampame tuo, kokių mūsų reikia visuomenėje.

Triada, kurią minėjome, kai ji yra subalansuota, rezultatai geri. Blogai, kai jinai verčiama formos per daug palinksta į materiją. Tokiu būdu šakti, arba Didžioji Motina įsivyrauja šiame pasaulyje. Klausimas, kaip pavadinsime aidinę formą, t.y. žmogaus esmę? Žmoguje yra vidinė moteris, (dama pas riterius) arba tiesiog pradas, kurį vyrai jaučia savyje kaip moterišką. Arba kaip sielą, kaip animą. Tai yra vyrus sulaikantis pradas. Jei vyrą suprastume kaip ekspansiją, kaip sprogimą, tai jame, pačiame centre, yra pradas, kuris jį sutraukia ir koncentruoja. Tokiu būdu moteris vyro viduje neleidžia jam susprogti, išsidalinti į daug dalių.

Scholastikoje tai vadinama „paslėpta moteriška forma substancijoje“. Moteryje situacija analogiška. Jos kompozicijoje yra tai, ką galima pavadinti „aidos latenta in substancia“, t.y. vidinis falas, – pačiame moters centre randasi ekspansyvus pradas, kuris atskiria ir išblaško. Nes pati moteris yra linkusi į koncentraciją, į save, į išsaugojimą, sutaupymą… Kai vyro pirminis pradas yra išmėtyti, išblaškyti ir sunaikinti. Tikiuosi, kad ši tema jums aiški. Važiuojame toliau.

Kas vyksta pažiūrėjus iš magiškosios anatomijos taško? – vyro kūne yra tai, ką galime pavadinti koncentruojančia deive, o moters kūne – falinis pradas, aidas. Tai galime vadinti (moters) klitoriu, bet tai yra daug rimčiau. Mistiniuose kultuose ši moters kūno dalis vadinosi Dzeus arcanum, arba puer Jupiter, arba „slaptų patarimų dievas“. Pasakose ir legendose tai – berniukas pirštukas, didžiosios lokės vadovas. Tai, kad senovėje buvo akcentuojamas šis nereikšmingas moters kūno organas, reiškia, jog tada apie tai buvo manoma kitaip. Europoje tai irgi nebuvo paslaptis: XVIa. Elžbietos I favoritas, Walter Raleigh plaukė laivais į Lotynų Ameriką ir apie tai parašė pora knygų. Amazonės yra moterys, kurios meldžiasi Mėnulio deivei, o ne tos, kurios atseit nusipjaudavo krūtį, kad lengviau galėtų šaudyti iš lanko.

W. Raleigh pora metų keliavo po Amazonės džiungles ir susipažino su griežtai matriarchaline tauta. Vyrai ten buvo vergai, gyvulių vietoje. Pavyko pabendrauti su karaliene ir pasiteirauti jį dominančiais klausimais. Jeigu vyrai ten iš karto kastruojami, tai kaip pratęsiama gyvybė? – Jį nuvedė Raleigh į šventvietę džiunglėse – kalnas su vaginos formos uola, o ant jos viršaus kažkoks akmuo. Staiga iš už uolos išlindo anakonda ir visi išsilakstė… Karalienė paskui paaiškino, jog „tai ir yra klitoris ir jis yra viso ko pradžia“.

Kai W. Raleigh grįžo į Angliją, mokslininkai į šiuos jo parvežtus duomenis nesureagavo niekaip. Ir tik vėlesniais laikais keliaujantys etnografai ir antropologai rado šio ritualo pėdsakus visame Žemės rutulyje. Apie tai rašė Rable, Swiftas, bet jų knygos buvo kelionių romanai ir rimtai į jas nepažiūrėta. Bet, dėmesingai studijuojant graikų mitologiją, visalaiminčio klitorio vaidmuo krenta į akis, pavyzdžiui, deivės Melitos kultas: autoimpregnacija, liežuvis prilyginamas falui, tokiu būdu ji pradėjo save pačią savyje ir save pagimdė. Ir tai nėra išimtinis atvejis…

Nuo XIXa. imta visai kitaip žiūrėti į patriarchatą ir matriarchatą. Hermetiniai autoriai daug ką apie tai suprato, – buvo suformuluotas teiginys, jog „moterys – jūra, o vyrai – žuvys joje.“ – Kodėl moterį ir vyrą būtinai reikia laikyti priklausančiais vienai ir tai pačiai žmonijai? – neaišku. Jei moteris tikrai jūra, tai jos iš viso, neįmanoma pažinti. Ji yra nepažini pradžia. Čia prasidėjo tai, kas dabar vadinama materializmu. Tai – ne šiaip sau filosofija ar, kaip filosofai idealistai rašė, kad tai – nesąmoningas požiūris į pasaulį. Niekada nebuvo tiesiai pasakyta, bet nėra jokio ateizmo, tiesiog yra viską sintetinantis Motinos įsiviešpatavimas.

Labiausiai efektingas jo pasirodymas pasaulinėje scenoje XIXa. pradžioje buvo anglų chemiko Humpry Davy atradimas, leidęs jam pareikšti, jog ametistas ir anglis yra vienas ir tas pats. Tiktai patikėti tuo niekaip nepavyksta. Atseit, reiktų tik truputį pakeisti sudėtį…

Aišku, buvo daryta daugybė bandymų ta linkme, tik nieko iš to neišėjo, ir lauktų rezultatų, turėjusių patvirtinti minėtą teiginį, – negauta. Nepaisant to, ši metafora pasirodė labai gyvybinga, įsišaknijus mūsų sąmonėje ir nesiruošia pasiduoti. Nes romane „Mėnulio akmuo“, kur kalba eina apie rečiausią indišką deimantą, o atsiranda, kas tvirtina, jog tai – tiesiog anglis. Ko gera iki pat XVIIIa. pažinimas vyko pagal formą, t.y. buvo aidinis, iš viršaus į apačią žiūrint, o ne kaip dabar, materialistiniais laikais esame įpratę, – iš apačios į viršų.

Įsivaizduokite, kaip Triadoje akcentuojamas būtų nebe sperminis aidas, bet pirmine taptų materija… Taip, žiūrint iš molekulių ar atomų taško, gal deimantas ir anglis ir yra tas pats. Bet, juk visiškai akivaizdu, jog per deimantą ir per anglį pereina visiškai skirtingi sperminiai aidai – dangus anglį ir deimantą paženklino absoliučiai skirtingai. Patriarchalinėje civilizacijoje svarbu tai, kas ateina iš dangaus, ir ką dangus pažymi, todėl deimantas su anglimi negali turėti nieko bendra. Gal dar koks nors kalnų kristalas galėtų būti nesusiformavusi anglis… Bet, visuomenės sąmonėje posūkis jau pradėtas, įvyko, ir kelio atgal, į vyrišką patriarchalinę civilizaciją nėra.

Jau nuo XIXa. vidurio, buvo aiškinami tokie dalykai, kaip meilė, gėris, grožis iš apačios, o ne iš viršaus: jei kažkoks riteris kažkada įsimylėjo damą ar princesę, niekada jos realiai nematęs, tai ir yra tikroji aidinė, platoniška meilė… O XIXa. pradeda apie fiziologinius procesus. Hoferis sakė, jog „civilizacija yra vyriška, ta prasme, jog moterys yra paliktos pačios sau, civilizacijos sukūrimo darbo padaryti negali“.

Bet vyrai skirstomi į tėvų sūnus ir motinų sūnus. Ir kaip tik tarp jų vyksta kova. Pavyzdžiui, ramiai galime teigti, jog antikinė ar viduramžių riterių kultūra yra sukurtos tėvų sūnų, spermatinio aido. O tai, kas vyksta materializmo laikmečiu – yra daroma motinų sūnų. Pavyzdžiui, mitas apie Heraklį ir jo kovą su Antėjum, kuris buvo motinos sūnus, ir ji pastoviai palaikė Antėjaus jėgas. Heraklis yra vienas tragiškiausių herojų, nes Didžioji Motina jį vis tiek pribaigė. Nepaisant to, kad jis turėjo Hesperidės obuolius. Finale Heraklis tragiškai miršta, išduotas savo žmonos.

Todėl labai keista skaityti graikų mitus krikščioniškoje interpretacijoje, – juose dingsta visa prasmė. Arba mitas apie Jasoną ir Aukso vilną – na ir kas, kad jis nugalėjęs daugybę kliūčių tą Aukso vilną parsivežė? Jo mirtis irgi liūdna… kai parsivežti Aukso vilną ar pasiekti Hesperidės obuolius yra žmogiškųjų sugebėjimų viršūnė. Vadinasi jokie pasiekimai žmogui nieko neduoda ir nieko nepakeičia jo tragiškame likime? – Tada materialistai lyg ir teisūs, – kam stengtis, gyvename vieną kartą ir t.t.

Kaip visa tai sujungti? Bet čia krikščioniška kultūra įvedė tokias sąvokas, kaip pradžia ar pabaiga – pagonybėje jų niekada nebuvo. Čia iš krikščionybės taip seka, kad viskas vyksta tik vieną kartą ir eilės tvarka, ir tada pasibaigia. Kai pagonybėje nei pradžios, nei pabaigos nėra, patys dievai irgi jų neturi: labai sunku pasakyti ar nustatyti, – kada atsirado vienas ar kitas dievas.

O dievų pavyzdžiu buvo sutvarkytas ir žmonių gyvenimas. Vadinasi laiką įvedė dievai. Tiktai kurie? – Čia mes grįžtame prie matriarchato, nes laikas, be abejonės, sankcionuotas Mėnulio. Neturint laikrodžio ar dar ten ko, labai ramiai galima stebėti, kaip mėnulis savo keturiose fazėse išauga ir sudyla. Ir tai atnešė krizę, nes iki tol egzistavo tik diena ir naktis, pagal Saulę. Saulė dingsta, dėl jos kaunamasi, ir ji grįžta. Kai Mėnulio mitologija yra visai kitokia. Jis gimsta ir miršta, žmogus irgi, ir jo gyvenimas irgi eina per keturias fazes. – Mėnulis grįžta, bet ne taip greitai ir ne taip paprastai. Iš čia ir randasi ciklų filosofija. Ir toliau pastebimas palaipsniškas smegenų pirmenybės didėjimas prieš širdį.

Smegenys yra tai, kas skiria moterį nuo vyro ir motinos sūnų nuo vyro sūnaus. Labai aišku, jog prasibrovęs į pirminę, smegenų vaidmuo vyrui neša baisias pasekmes. Smegenys privedė mus prie interneto ir prie taip vadinamos virtualios realybės. Virtuali realybė buvo visada, nes, jei viską priimtume smegenimis, racionaliai, – tai gyvenimo, koks jis iš tikro yra, nelieka ir nebesimato. Galvoti nereiškia gyventi, o gyventi nereiškia galvoti, tai yra du skirtingi procesai.

Grįžtant prie matriarchato ir patriarchato temų, šnekant apie tai kaip jie sudaryti, kokia juose žmogui skirta vieta, – tai šnekėsime apie absoliučias abstrakcijas. Smegenys yra bet kurių įsivaizduojamų pasaulių branduolys, plazma ir sudarančioji medžiaga. Smegenys gali įsivaizduoti bet ką. Ir, kaip sakė Platonas bei kiti antikiniai autoriai, smegenys yra tiesiogiai susijusios su genitalijomis (nuo jų priklauso žmogaus libido). Širdies reikšmė sudėtingesnė.

Jei smegenys išeina į pirmą vietą, tai tiesioginis ryšys smegenys – genitalijos irgi tampa svarbiausias, – meilei vietos pasaulyje nebelieka. Smegenys – Mėnulio organas, ten jų pradžia. Smegenimis suvokiame ir laiką, ateinantį irgi iš ten. Norint paaiškinti patriarchalizmo tragediją, reikėtų susivokti schemoje: absoliutas, iš jo ateina intelektas (sperminio aido pradas), tada – pasaulio siela (Animus mundi), tada šakti – šachmatų karalienė – moteris, bet veikia kaip aktyvus vyriškas pradas. Tada seka subtilūs sielos kūnai. Toliau – elementų karalystė, materija – Mėnulio įtakoje. Sekantis yra pasaulis, kuriame gyvename, paskui kurį toliau seka jausminė materija be jokių aidų – grynas moteriškumas.

Dar toliau – sapnų materija ir vieno sapno virtimas, perėjimas į kitą – Įtariu, jog kaip tik čia mes ir randamės, nusmukę iš ten, kur turėtume būti ir gyventi… Kai Losevo paklausė, ką jis galvoja apie mūsų gyvenimą, tai jis taip ir pasakė: neaiškios kilmės minčiai nepasiekiamas egzistavimas, padarytas nežinia iš ko. Tai rezultatas, kai patriarchalinis požiūris į pasaulį pasibaigęs.

Šnekame apie vyriško pasaulio pabaigą, bet fizine prasme pasaulis, žinoma, nesibaigia. Ta pabaiga ne tokia, kokią galvojo ar pranašavo senieji astrologai. Jis baigiasi ta prasme, jog iš gyvenimo ima išeiti tėvų sūnūs: Don Kichotas, Heraklis… kai jie galutinai išnyks ir išmirs, tai dangaus ir Žemės ryšys galutinai nutrūks. Gyvybei tai neatsiliepia, ji buvo ir lieka, nes lieka motinos su savo galinga magija, ir lieka jų sūnūs, kurie gyvenimui nutrūkti neleis. Tik vienas bet. Šis gyvenimas, diktuojamas matriarchato ir įgyvendinamas motinų sūnų, jis yra vienarūšis, jame nebėra vertikalės.

>Nebelieka tų, kas pasakytų tiesą apie tokį gyvenimą – kad jis visiškai nieko nevertas ir geriausiu atveju – provincialus. Egzistuoja keturios struktūros ir žemė tarp jų paskutinioji, ji pati sunkiausia ir niūriausia. Bet, jei žinote magiją, alchemiją, jūs su gyvenimu problemų neturėsite. Ir jums neturės įtakos tai, kad baigėsi kultūra ir nebėra kuriamosios jėgos. Pasaulių yra labai daug, reikia tik kurį laiką dirbti su savimi, ir žmogus gali ramiai, išplėtęs akis ir ausis, girdėti ir matyti visai kitus pasaulius, neturinčius nieko bendro su šituo ir jo laukiniu progresu. Nes tai, ką mums davė matriarchatas – materijos viršenybės laikas – kuriame iš principo ir gyvename? – galime suprasti, jog vyriška orientacija pilnai pakeista moteriškąja.

Ir dabar jau labai sunku rasti vyrą, žinantį, pagal kokius dėsnius jis gyvena. Ir iš viso, kas toks vyras yra, kas jis per pradmuo? – Ėmę apie tai galvoti prieisime išvados, jog vyrui nėra nei praeities, nei ateities, nei laiko irgi iš viso nėra. Yra tik sekundė, kurioje jis gyvena širdimi. Širdis jam suteikia skrydį. jis nežino baimės, nes baimės nežino širdis. Kokios pasekmės, kai vyrai cerebruojasi, t.y. persiima smegų vadovaujamu požiūriu į pasaulį? – Smegenys teisingai vadinami prostitute, muse, kuri nesišlykšti niekuo, jai viskas įdomu ir ji ant visko nutupia. Taigi, šiuolaikinio gyvenimo ideologinis leitmotyvas tampa visiškai aiškus.

Smegenys yra pirmiausia ciniškos ir skeptiškos, pavyzdžiui, jei pasiūlysite puikiausiai išmąstytą ir išplėtotą šalies vystymo planą, klausytojai ir pašnekovai tuok pat ištrauks savus, jų požiūriu nė kiek ne blogesnius planus; prasidės diskusija, pasekoje – „šimtas protingų žmonių pavirsta vienu dideliu idiotu“ (C.G.Jung). Žodžiu, diskriminatyviai racionali smegenų veikla atveda tik į viso ko mirtį ir daugiau į nieką. Egzistuoja, žinoma, pakraipos ir akademinės mokyklos, teigiančios, jog, „jei smegenys yra prostitutė, tai reikia iš jos padaryti nekaltą mergelę, kuri tada ir tik tada atneš vaisių, kai jos nėštumas prasidės nuo širdies.“ Ir tada gims naujas variantas, naujas požiūris į pasaulį.

O kol kas aišku, jog postmodernizmas tai tas lygis, kai vyrauja jausminga materija be jokių ją formuojančių sperminių aidų. Ji priima viską, viskas jai tinka ir patinka (nes įdomu ar nauja) – kokios tai neįtikėtinos parodijos laikai atėję. Šiame fone feminizmas ir moterų emancipavimas irgi atrodo kaip išsigimimai. Tai yra moterys visiškai nežinančios savęs, savo galių, savo magijos, reikalauja sau dar dievai žino ko. Jos stengiasi, kaip Chruščiovo laikais, pasivyti ir aplenkti Ameriką – pasivyti ir pralenkti vyrus ten, kur stiprūs yra jie. Kai remiamasi Prancūzų revoliucijos šūkiais, tai irgi nieko nepraaiškėja: kažkuria Linėjaus prasme mes visi esame žinduoliai, taip; bet kalbėti, kad moterys ir vyrai yra tokie patys, kad skirtumas yra tik akių spalvoje ar nosies formoje, tai jau visai nesuprantama. – Mūsų epochos tragedija, kad vadovaujamasi smegenimis, o joms viskas yra vienodai, vyras ar moteris, deimantas ar anglis, Don Kichotas ar vergas…

Kai įsigalioja realiatyvumo teorija,… bet ji dar buvo tik pirmoji kregždė. Tada tai, ant ko laikėsi patriarchalinė kultūra – hierarchijos idėja – dingsta visai. Galima sakyti, jog hierarchija yra formali, bet kas yra forma, jei ne vidinio turinio išraiška? – Dievas pirmas, tada serafimai ir cherubinai, Homeras, Šekspyras… Pavyzdžiui, Čechovas ar Dostojevskis tada jau yra tik pažemintos savimeilės rauda ir skaityti juos yra sunku.

Pasakyti, kad moteris yra protingesnė už vyrą yra labai normalu, nes smegenys yra Mėnulio pradas. Bet kokį skandalą sukėlė Liudvikas XIV, kai viešai pabučiavo ranką madam Pompadur, baliuje, visiems matant! Ypač pasipiktino trečiasis sluoksnis – buržua, nes ką, dabar ir jiems reikės jų moterims rankas bučiuoti? – tai galėjo būti labai rimtas faktorius, prisidėjęs prie revoliucijos kilimo priežasčių. O šiais laikais turime pavyzdį – Ameriką – visišką matriarchatą, t.y. visiškai materialinę visuomenę, be jokios dvasios prošvaistės, ir tokia ji buvo įkurta nuo pat pradžių. Manau, kad jie taip išplėtė savo įtaką ir suklestėjo, ir praturtėjo, mat atidavė Motinai tai, kas jai priklauso (nesivargino su tėvo sūnų civilizacijos ar kultūros kūrimu), – visiškas racionalumas, naudojimasis tik smegenimis (arba instinktais – genitalijomis). Juos galima pralenkti tik savą kultūrą, civilizaciją ir dvasią išgujus ar užmušus, ir tai – jie jau kiek atsiplėšę į priekį, – sekantį šimtą metų jiems konkurentų nebus?… O vyriškumo klausimas tuo tarpu yra pralaimėjęs visiškai.

Skaičius 2 yra ne tik moters, – jis yra visų nuosavybė. Kai monoteizmas ir juo besiremianti psichologija teigia, jog šizofreniškas žmogus turi susivienyti, tai neteisinga, nes dualumas gamtoje yra normalu. Prisiminkime, pavyzdžiui H.Hesės “Kelionę į Niurbergą“: „mėgstu, kai mano amžinasis aš stebi mano mirtingąjį mane“. Vyrai gyvena ugnyje ir ore, moterys – vandenyje ir žemėje. Taigi, vyras randasi tarp dvejų Didžiųjų Motinų – Žemės ir Mėnulio – kaip jis gali būti apkaltintas kažkokiu viešpatavimu ir kokias jis tam turi galimybes?… Mus visus gali išgelbėti tik širdies akis.

vertė: Gaiva Paprastoji

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu

1 Atsiliepimas

  1. Rasa    -  2017-09-24, 11:25

    Aciu,Gaiva.net labai idomus ir reikalingas straipsnis.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Gyvename matriarchate ir toliau jau nebėra kur...* - nuoroda: https://infa.lt/17714/gyvename-matriarchate-ir-toliau-jau-nebera-kur/