infa.lt

Ursula von derl Leyen ir Roberta Metsola
Foto: Yves Herman, Reuters

Ursula von der Leyen – gydytoja, kuri netapo savo srities specialiste, nors įgijo daktarės mokslinį laipsnį, ir ilgametė Angelos Merkel kabineto ministrė, kuri 2019 m. liepą Europos Vadovų Tarybos susitarimu tapo Europos Komisijos pirmininke. Šiame tekste – jos karjera, skandalai ir paketinis susitarimas, kuriuo E.Macronas pasiūlė ją, o Christine Lagarde gavo Europos Centrinio Banko (ECB) vadovės postą.

Kilmė ir karjera Vokietijoje

Ursula von der Leyen (mergautinė Albrecht) gimė 1958 m. spalio 8 d. Briuselyje. Jos tėvas Ernstas Albrechtas buvo Žemutinės Saksonijos ministras pirmininkas (1976–1990) ir anksčiau vienas iš aukštų Europos Komisijos pareigūnų. 1971 m. šeima persikėlė į Hanoverio regioną.

Ji studijavo mediciną Hanoverio medicinos mokykloje (1980–1987 m.), 1987 m. išlaikė valstybinį egzaminą ir gavo gydytojos licenciją (Approbation), 1988–1992 m. dirbo ten Moterų klinikoje gydytoja asistente (vok. Assistenzärztin, t. y. gydytoja rezidentė),

Į CDU įstojo 1990 m., o 1991 m. apgynė medicinos daktaro disertaciją. Gydytojos specializacijos (Facharzt) ji neįgijo. Hanoverio regiono politikoje aktyvi nuo 1996 m.

Nuo 2005 m. iki 2019 m. ji be pertraukos ėjo ministrės pareigas kanclerės Angelos Merkel kabinete, ir kurį laiką spauda ją laikė galima A. Merkel įpėdine:

• 2003–2005 m. Žemutinės Saksonijos socialinių reikalų, moterų, šeimos ir sveikatos ministrė (Christiano Wulffo vyriausybėje), Landtago narė.
• 2005–2009 m. federalinė šeimos, pagyvenusių žmonių, moterų ir jaunimo ministrė.
• 2009–2013 m. federalinė darbo ir socialinių reikalų ministrė, Bundestago narė nuo 2009 m.
• 2013–2019 m. federalinė gynybos ministrė (nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. liepos 17 d.), pirma moteris šiose pareigose.
• 2010–2018 m. CDU pirmininkės Angelos Merkel pavaduotoja.
• 2019 m. CDU pirmininkės Annegret Kramp-Karrenbauer pavaduotoja. Kramp-Karrenbauer CDU pirmininke tapo 2018 m. gruodį, perėmusi partiją iš A. Merkel,

Skandalai Vokietijoje

Vokietijoje ją lydėjo du išsamiai aprašyti skandalingi epizodai, – abu baigėsi neapkaltinus jos asmeniškai.

Disertacija. 2015 m. „VroniPlag Wiki” nurodė plagiato požymių 27 iš 62 disertacijos puslapių. Hanoverio medicinos mokykla 2016 m. kovo 9 d. pripažino, kad dalis ištraukų panaudota be tinkamo nurodymo į autorystę, necituojant tikrųjų autorių, bet tai „klaidos, ne nesąžiningumas”, pareiškė Hanoverio medicinos mokyklos prezidentas Christopher Baum,  ir senatas 7:1 balsų persvara nusprendė laipsnio nepanaikinti. Ji pripažino, kad dalis darbo neatitinka reikalavimų standartų.

Istorija tapo politine audra: du ankstesni konservatorių ministrai, Karl-Theodor zu Guttenbergas ir Annette Schavan, dėl plagiato buvo atsistatydinę, o prieš senato sprendimą kanclerė Angela Merkel per vyriausybės atstovą pareiškė, kad gynybos ministrė, „savaime suprantama“, jos pasitikėjimą išlaiko. Pasak „The Peninsula“, sprendimas išgelbėjo kanclerės konservatorius nuo gėdos prieš tris žemių rinkimus.”

A. Merkel pasitikėjimo pareiškimas, per vyriausybės atstovą, buvo paskelbtas „tiesiog prieš“ senato sprendimą.

Kritika. „VroniPlag“ narys Dannemannas sakė, kad toks sprendimas „erzinantis“, nes Vokietijos teismai plagiatą laiko nusižengimu nepriklausomai nuo tyčios.

Konsultantų byla. Federalinė audito tarnyba nurodė, kad gynybos ministerija sudarė pelningas sutartis su išorės konsultantais be konkurso ir ekonominės vertės vertinimo, sumos siekė šimtus milijonų eurų.

Bundestago tyrimo komitetas (apie 40 liudytojų, daugiau nei 4 000 dokumentų) 2020 m. vasario 13 d. apklausė ją: ji pripažino „klaidų”, bet neigė asmeninę atsakomybę. Valdančiųjų partijų parengta komiteto ataskaita nustatė, kad ji asmeniškai neatsakinga, tačiau SPD narys sakė, kad ji „nešasi politinę atsakomybę”.

Išvalyti telefonai. Du jos tarnybiniai telefonai buvo išvalyti 2019 m. po jos išvykimo į Briuselį, nors Bundestagas buvo prašęs juos laikyti kaip įrodymus. Žaliųjų atstovas Tobias Lindner pateikė baudžiamąjį skundą prieš nenurodytus asmenis. Ji teigė telefonus grąžinusi ir apie duomenų ištrynimą nežinojusi, o šaltiniuose nėra išvados, kas ir kodėl tai padarė.

2019 m.: Komisijos pirmininke ji tapo valstybių vadovų susitarimu

Ursula von der Leyen nebuvo nei viena iš pagrindinių kandidatų, nei 2019 m. Europos Parlamento rinkimų kandidatė. Nuo 2014 m. veikė neformali pagrindinių kandidatų (Spitzenkandidat) sistema, pagal kurią pirmininku turėjo tapti daugiausia vietų gavusios frakcijos kandidatas, minimu atveju EPP atstovas Manfredas Weberis.

Tačiau Europos Vadovų Taryba ja nesivadovavo.

Osakos susitarimas žlugo. Per G20 susitikimą Osakoje, A. Merkel, E. Macronas, Pedro Sánchezas ir Markas Rutte sutarė, kad Komisijos pirmininku taps Nyderlandų socialdemokratas Fransas Timmermansas, o EPP kandidatas gaus kitas aukštas pareigas. Planą atmetė Italija, rytų Europos šalys ir EPP lyderiai, o trijų dienų viršūnių susitikimas atsidūrė aklavietėje.

Tada Emmanuelis Macronas pasiūlė kitą vardą. Pasak „Financial Times“ ir „Guardian“ leidinių, pasiūlymą EK vadove skirti Ursulą von der Leyen pateikė Emmanuelis Macronas per sumaištį, kai keli vardų deriniai nesurinko palaikymo.

Jos kandidatūrą palaikė E.Macronas ir Višegrado keturių šalių (Vengrijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos) vadovai, kurie ką tik buvo atmetę Timmermanso kandidatūrą. Angela Merkel dėl vidinio SPD partijos priešinimosi, Vadovų Taryboje susilaikė, nors viešai pasveikino pirmą moterį šiose pareigose.

Europos Vadovų Taryba šią kandidatūrą pasiūlė 2019 m. liepos 2 d.

Christine Lagarde ir pilnas  paketas. „Financial Times“ šaltiniai teigė, kad Christine Lagarde vardas buvo susietas su Ursula von der Leyen kaip Paryžiaus ir Berlyno susitarimo dalis: Vokietijai atiteko Europos Komisija, Prancūzijai – Europos Centrinis Bankas.

Tame pačiame pakete Charles Michel tapo Europos Vadovų Tarybos pirmininku, Josep Borrell vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams, o Europos Parlamento pirmininku jau buvo išrinktas italų socialdemokratas David Sassoli.

Europos Parlamentas patvirtina. 2019 m. liepos 16 d. Parlamentas patvirtino Ursulą von der Leyen EK pirmininke 383 balsais prieš 327 (22 susilaikė, 1 negaliojantis), kai reikėjo 374, taigi devyniais balsais virš būtinos ribos.

Kitų kandidatų jam pateikta nebuvo. Gynybos ministrės pareigas ji paliko kitą dieną, liepos 17 d.; iš Bundestago pasitraukė liepos 31 d.,; Komisijos pirmininke pradėjo dirbti 2019 m. gruodžio 1 d.

Kaip tai atrodo praktiškai. ES Sutartis numato Parlamento balsavimą „renkant“ EK pirmininkę, tačiau iš ko rinktis jis neturėjo: kandidatę parinko ES valstybių vadovai, o Parlamentas galėjo tik pritarti arba atmesti. Faktų visuma rodo politinį paketinį susitarimą, kuriame lemiamas buvo E.Macrono pasiūlymas, Višegrado šalių ir Italijos pozicija bei sutartis dėl Ch.Lagarde ir kitų postų.

Procedūra atitiko ES sutartį, bet ES rinkėjai nė viename etape nebalsavo nei už ją, nei už alternatyvą.

2024 m.: antroji kadencija be vardo biuletenyje

2024 m. vasario 19 d. CDU pasiūlė ją pagrindine kandidate nuo EPP (Europos Liaudies Partija parlamente), o EPP kongresas Bukarešte kovo 7 d. patvirtino jos kandidatūrą 400 balsų prieš 89. Į Europos Parlamentą savo šalyje ji nekandidatavo: Vokietijos biuletenyje jos pavardės nebuvo, todėl rinkėjai tiesiogiai už ją balsuoti negalėjo. Žaliųjų EP narys Danielis Freundas tai vadino žala Europos demokratijai.

2024 m. liepos 18 d. Europos Parlamentas slaptu popieriniu balsavimu patvirtino ją antrai kadencijai: 401 už, 284 prieš, 15 susilaikė, 7 negaliojantys, kai reikėjo 361. Ir šį kartą Parlamentui buvo pateiktas vienas kandidatas, o balsavimas vyko popieriniais biuleteniais, todėl įprasto elektroninio balsavimo, kuriame užfiksuojamas kiekvieno nario balsas, nebuvo.

Skandalai Briuselyje

„Pfizergate“. 2021 m. ji pati NYT interviu paminėjo, kad vakcinų sutarties su „Pfizer“ derybas vedė ir žinutėmis su bendrovės vadovu Albertu Bourla. NYT paprašė žinučių nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 11 d. Europos Komisija atsisakė, tvirtindama, kad jų neranda ir kad tokios žinutės dėl savo „trumpalaikio ir laikino“ pobūdžio nėra dokumentai.

Ji rėmėsi 2020 m. liepos 6 d. savo priimtu dokumentų valdymo sprendimu (Oficialiajame leidinyje paskelbtu tik 2021 m. gruodžio 2 d.), pagal kurį registruojami dokumentai su svarbia, ne trumpalaike informacija. Neradome nuo kada EK potvarkis įsigalioja – ar nuo jo priėmimo, ar nuo viešo paskelbimo dienos.

2025 m. gegužės 14 d. ES Bendrasis Teismas (byla T-36/23) panaikino Komisijos atsisakymą, nes Komisija nepaaiškino patikimai, kaip ieškojo žinučių ir ar jos ištrintos, ir ar tyčia, ar automatiškai. Teismas nenustatė, kad padarytas nusikaltimas, o tik tai, kad sprendimas nebuvo pakankamai pagrįstas. Atskirą baudžiamąjį skundą Belgijoje 2023 m. pateikė lobistas Frédéric Baldan, jį perėmė Europos prokuratūra (EPPO), tačiau jos tyrimo eigos būklės šaltiniuose DI nerado.

2025 m. rugpjūčio 1 d. NYT ir „Follow the Money“ pranešė, kad Komisija, reaguodama į teismo sprendimą, pripažino žinučių neišsaugojusi. Jos pateiktame dokumente numanoma, kad žinutės buvo prarastos ar sunaikintos po to, kai Ursula von der Leyen kabineto vadovas Björn Seibert 2021 m. vasarą nusprendė, kad jos nesvarbios.

infa.lt vertinimu, kabineto vadovas tokio sprendimo vienasmeniškai, be pačios Ursulos von der Leyen žinios, priimti negalėjo, nes pavaldinys negali savarankiškai spręsti dėl vadovės derybų žinučių svarbos, tačiau tokio patvirtinimo šaltiniuose nėra.

Pirmą prašymą dėl žinučių 2021 m. gegužę buvo pateikęs žurnalistas Alexanderis Fanta, ir Europos  Komisija jį atmetė „trumpalaikių“ žinučių nesvarbos motyvu. AP rašė, kad sprendimą dėl žinučių svarbos turėjo priimti pati Ursula von der Leyen. Šaltiniai nenurodo, ar žinutės buvo ištrintos ranka (jos pačios ar žmogaus, turėjusio prieigą prie jos asmeninio telefono), ar automatiškai programėlės nustatymu, ar ištrintos pakeitus telefoną (Niekur neminima, kad tuo laikotarpiu U. von der Leyen būtų keitusi telefoną).

Nepasitikėjimo pareiškimai. Europos Parlamentas atmetė keturis pareiškimus per septynis mėnesius: 2025 m. liepą (360 prieš 175, 18 susilaikė; pradėjo rumunų EP narys Gheorghe Piperea dėl žinučių skaidrumo), 2025 m. spalį (du pareiškimai) ir 2026 m. sausio 22 d. (165 už, 390 prieš, 10 susilaikė, priežastis – ginčas dėl Mercosur susitarimo).

Parlamentas dar niekada nėra nuvertęs Europos Komisijos vadovo nepasitikėjimo pareiškimu.

Bendri bruožai. Du kartus, Vokietijoje ir „Pfizergate“ byloje, ginčai siejami su dingusiomis žinutėmis ar duomenimis, ir abiem atvejais atsakomybė liko institucinė, o ne asmeninė. Nė vienas šaltinis, kurį rado DI, nenurodo, kad ji pati ką nors ištrynė, tačiau 2025 m. Komisija pripažino žinučių neišsaugojusi.

Ko „Pfizergate“ dokumentai nerodo, bet logika leidžia manyti

Šios prielaidos nėra įrodytos šaltiniuose, tačiau seka iš pavaldumo vertikalės ir bylos aplinkybių. Tai autoriaus loginės prielaidos, o ne dokumentuoti faktai.

• Ursulos von der Leyen Kabineto vadovas vienas nuspręsti ištrinti žinučių. Pavaldinys nepriima savarankiško sprendimo vadovo telefono turinio atžvilgiu, ypač, kad vadovės derybų su „Pfizer“ žinutės yra „nesvarbios“. Jei jis sprendė, tai žinodamas jų turinį ir turėdamas leidimą, arba remdamasis jos pačios aprašymu, todėl sprendimas eina per ją.
• Telefonas visada prie žmogaus. Jos žinučių, milijardinio sandorio klausimais niekas iš aplinkos negalėjo perskaityti ir ištrinti be jos žinios ir leidimo.
• Komanda kaip priedanga. Kai atsakomybė išsisklaido tarp jos pačios pasirinktų žmonių komandos, bet kuris iš jų gali būti pateiktas kaip atsakingas išsklaidant atsakomybę ir atskaitomybę.
• Galimas ryšys su sutartimis. Žinutėse galėjo būti aptariamos nuostatos, kurias Komisija sutartyse vėliau užtamsino ir kurias teismas 2024 m. pripažino per plačiai paslėptomis. Dabar to palyginti neįmanoma.
• Politinė atsakomybė. Jos aplinka įrodinėja, kad ji su nurodymu trinti nesusijusi, bet tuo pačiu pripažįsta, kad sprendimas priimtas jos aplinkoje. Tai reiškia, kad žinučių dingimas įvyko jos aplinkoje, o patikimo paaiškinimo (teismo žodžiais) nepateikta.

Straipsnis parengtas pagal Dirbtinio intelekto internete surinktus duomenis ir jo pasiūlytą struktūrą bei šaltinius:

Šaltiniai

• Britannica: Ursula von der Leyen
• Wikipedia: Ursula von der Leyen
• AP/KSL: disertacijos sprendimas
• The Local: Hanoverio medicinos mokyklos senato sprendimas
• Irish Times: liudijimas Bundestage dėl konsultantų
• The Week: tyrimo komiteto ataskaita ir telefonai
• Business Day (FT): idėja kilo iš Macrono, Lagarde paketas
• Guardian per Yahoo: Macronas pasiūlė, Višegrado šalys atmetė Timmermansą
• Bloomberg: Merkel susilaikė
• RTE: „Osakos susitarimas“
• Parlamento procedūra: 2019 m. balsavimas
• Parlamento procedūra: 2024 m. balsavimas
• Daniel Freund: von der Leyen nėra biuletenyje
• Teismo sprendimas T-36/23 (EUR-Lex)
• Sprendimas (ES) 2021/2121 dėl dokumentų valdymo
• Follow the Money: baudžiamoji byla
• AP/Washington Times: 2025 m. liepos balsavimas
• Euronews: 2026 m. sausio balsavimas
• The Peninsula: sprendimas prieš tris žemių rinkimus
• News4teachers: Merkel pasitikėjimas prieš sprendimą
• The Local: „political storm“