infa.lt

Europa nori sumažinti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro, tačiau nors ji vis dar labai priklauso nuo naftos, ypač dyzelino, infrastruktūros, kuri perdirba šią naftą, perdirbimo pajėgumų mažinimas padidino pažeidžiamumą „žaliosios pertvarkos“ metu, jau nesislėpdamas rašo „Euronews“ leidinys.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen antradienį paskelbė apie naują „strateginį dialogą“ dėl Europos naftos perdirbimo gamyklų, atkreipdama dėmesį į didėjantį ES pažeidžiamumą: mažėjančius naftos perdirbimo pajėgumus, kurie mažėja nuo 2009 m.

Europos naftos perdirbimo gamyklos, kurios perdirba žaliavinę naftą į rafinuotus produktus, tokius kaip dyzelinas ar reaktyvinis kuras, jau daugelį metų uždarinėja arba mažina perdirbimo pajėgumus, nes senstančios gamyklos tapo mažiau pelningos, o paklausos modeliai keičiasi.

Dėl to Europos Sąjunga vis labiau priklauso nuo gatavų degalų importo iš tokių šalių kaip dabar liepsnojantys Artimieji Rytai, mažiau nuspėjamos Jungtinės Valstijos ir Indija, kuri savo degalus importuoja iš Rusijos.

Pagal bloko žaliuosius siekius, perėjimas nuo iškastinio kuro prie „žaliosios“ emergetikos pastaraisiais metais lėmė, kad ES liko mažiau tradicinių degalų pasiūlos o pasauliniai konfliktai apsunkina patikimo energijos tiekimo užtikrinimą.

„Tikslas – sumažinti išlaidas ir užtikrinti, kad turėtume reikiamų atsargų dar ir gynybai“, – spalio 15 d. Europos Sąjungos įstatymų leidėjams sakė Ursula von der Leyen.

Politinių derybų pirmininkaus energetikos komisaras Danas Jørgensenas ir gynybos komisaras Andrius Kubilius.

Naujausias G7 paskelbtas rezervinių naftos atsargų išleidimas turėjo suteikti trumpalaikę pagalbą nuo kylančių energijos kainų.

Naftos tiekimas iš pasaulinių rinkų tapo brangesnis: rugsėjį „Brent“ rūšies nafta kainavo vidutiniškai 101 USD už barelį, o įtampa Artimuosiuose Rytuose didėja.

Nuo tada, kai JAV ir Izraelis vasario 28 d. subombardavo Iraną, ES sumokėjo daugiau nei 100 mlrd. eurų papildomų išlaidų už iškastinio kuro importą, nors importuojamas kiekis nepadidėjo, teigia komisaras Jørgensenas.

Ukrainos išpuoliai prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas ir Kinijos sustabdytas kuro eksportas dar labiau pablogina ir taip nestabilią padėtį, didindami riziką, kad ES gali išeikvoti savo avarines naftos atsargas greičiau nei tikėtasi.

„Saudi Aramco“ vadovas Aminas Nasseras neseniai įspėjo, kad pasaulinės naftos atsargos yra „gąsdinančiai mažos“.

Europa gali gana lengvai importuoti žaliavinę naftą, nepaisant didelių trikdžių svarbiuose transportavimo mazguose, tačiau mažėjantys naftos perdirbimo pajėgumai neleidžia užtikrinti pakankamo dyzelino, reaktyvinio kuro ir benzino gamybos kiekio.

Nuo 2009 m. prarasta 20% naftos perdirbimo pajėgumų

Remiantis pramonės organizacijos „FuelsEurope“ (atstovaujančios beveik 100% Europos naftos perdirbimo pajėgumų) mokslinio padalinio „Concawe“ duomenimis, 2025 m. pabaigoje ES 27-iose valstybėse, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje ir Šveicarijoje veikė 72 pagrindinės naftos perdirbimo gamyklos, kurių bendri pirminio perdirbimo pajėgumai siekė 625,4 mln. tonų per metus. Tai – 167,6 mln. tonų mažiau nei 2009 metais.

Vien ES 27 valstybėms 2025 m. teko 567,4 mln. tonų pajėgumų.

Iki 2025 m. buvo uždarytos dar dvi naftos perdirbimo gamyklos. Bent penkios iš uždarytų gamyklų buvo pertvarkytos – visiškai atsisakyta žaliavinės naftos perdirbimo ir jos paverstos biodegalų perdirbimo gamyklomis.

Vokietija išlieka didžiausiu naftos perdirbimo centru (98,7 mln. tonų pajėgumų); toliau rikiuojasi Italija (78,6 mln. tonų), Ispanija (70,6 mln. tonų), Nyderlandai (59,7 mln. tonų) ir Prancūzija (57,4 mln. tonų). Belgijos pajėgumai siekia 32 mln. tonų.

Diskusijos apie naftos perdirbimą – praeitis

„FuelsEurope“ atstovas spaudai „Euronews“ sakė, kad diskusijos apie naftos perdirbimą dažnai laikomos praeities klausimu, pažymėdamas, kad tai yra Europos atsparumo ateityje klausimas.

„Tikrasis klausimas yra tas, ar Europa ir toliau gamins didelę dalį naftos vidaus rinkoje, transformuodama savo pramonę, ar taps vis labiau priklausoma nuo importo iš regionų, kuriuose yra kitokios reguliavimo, aplinkos ir geopolitinės sąlygos“, – pridūrė „FuelsEurope“ atstovas spaudai.

Prekybos organizacijų asociacija teigė, kad naujausi G7 išreikšti nerimo signalai atkreipė dėmesį į Europos naftos perdirbimo sektorių. Ji pažymėjo, kad 20% naftos perdirbimo pajėgumų sumažėjimas dėl 35 naftos perdirbimo gamyklų uždarymo nuo 2009 m. grįžta prie savo ištakų.

Benas McWilliamsas, analitinio centro „Bruegel“ narys, teigė, kad avarinės atsargos nepakeičia vidaus naftos perdirbimo pajėgumų, ir pabrėžė, kad ES gebėjimas perdirbti naftą yra „didelės strateginės reikšmės“ veiksnys.

„Europa turi užtikrinti, kad kruopščiai išlaikytų vidaus naftos perdirbimo pajėgumų išteklius, ypač siekdama patenkinti unikalius kiekvieno kuro (įskaitant dyzeliną, benziną, žibalą ir chemijos pramonės naftą) poreikius“, – „Euronews“ sakė McWilliamsas.

Pakeisti paklausą, o ne pajėgumus, sako žaliųjų europarlamentaras

ES įstatymų leidėjas Michaelas Blossas (Vokietija / Žalieji) teigė, kad ES yra „pavojingai“ verčiama išeikvoti savo avarines atsargas prieš pat žiemą.

„Esame šantažuojami ir nekontroliuojame savo energijos. Šiuo metu JAV daro mums spaudimą dėl mūsų pačių dyzelino atsargų, Rusija stabdo dyzeliną kaip svertą sankcijoms, o Kinija sustabdė eksportą“, – „Euronews“ sakė Blossas.

Blossas teigia, kad naftos perdirbimo gamyklos buvo uždarytos dėl mažėjančios naftos paklausos ir mažėjančių pelno maržų.

„Tai buvo verslo sprendimai, o naftos paklausa ir toliau mažės, todėl tikriausiai jie buvo teisūs“, – pridūrė Vokietijos įstatymų leidėjas.

Tačiau jis atkreipė dėmesį į „tikrąją klaidą“ – rafinuotų produktų trūkumą bloko avarinėse atsargose.

„Mes laikome savo avarines atsargas daugiausia kaip žaliavinę naftą, o mūsų tikroji silpnoji vieta yra dyzelinas ir reaktyvinis kuras. Kaltinant klimato politiką dėl naftos perdirbimo gamyklų uždarymo, istorija nukrypsta į praeitį“, – pridūrė Blossas.

Pasak Blosso, ekologiškesnis būdas spręsti šią krizę – ne didinti naftos perdirbimo pajėgumus, o mažinti paklausą; jis pažymi, kad naujos naftos perdirbimo gamyklos statyba nuo nulio arba esamos pritaikymas kitiems tikslams užtruktų daugelį metų, be to, blokas vis tiek liktų priklausomas nuo žaliavinės naftos.

„Europa turėtų investuoti į kelių transporto, logistikos ir krovinių gabenimo geležinkeliais elektrifikavimą. Tai taip pat reiškia, kad negalima dar labiau švelninti automobiliams ir sunkvežimiams taikomų CO2 reikalavimų standartų: bet koks reikalavimų sušvelninimas šioje srityje reiškia, kad pasisakoma už tolesnę priklausomybę nuo dyzelino“, – teigė Blossas.