infa.lt

Donaldui Trampui (Donald Trump) stojus į Vladimiro Putino pusę, europiečiai vis labiau linksta į tiesiogines derybas su Rusija – tai, ką iki šiol jie  atkakliai atsisakydavo daryti.

Po ilgai trukusių dvejonių ir nesutarimų Europa siunčia iki šiol aiškiausius signalus, kad yra pasirengusi tiesiogiai kalbėtis su Rusija, siekiant užbaigti karinę invaziją į Ukrainą ir apsispręsti dėl žemyno saugumo architektūros ateities, praneša „Euronews“ leidinys.

Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas ir Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre’ė ėmėsi iniciatyvos ir telefonu pasikalbėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, aptardami galimą taikos proceso atnaujinimą.

Nors A. Stubbas ir J. G. Støre neturėjo įgaliojimų kalbėti visos Europos vardu – jie tai darė veikdami kaip „savo šalių lyderiai“, – antradienį žengtas žingsnis iškart iškėlė šį Šiaurės šalių duetą į pagrindinių derybininkų poziciją.

Kremlius savo pranešime nurodė, kad visi trys lyderiai „susitarė ateityje palaikyti tiesioginį ryšį telefonu“.

Tuo tarpu Europos Komisija ir Europos Vadovų Taryba formuoja bendrą aukšto rango pareigūnų grupę, kuri dalyvaus kitame derybų etape; tikimasi, kad jis įvyks lapkričio pradžioje Abu Dabyje. Tiksli data dar nepaskelbta.

Manoma, kad delegacijai vadovaus Bjornas Seibertas – įtakingas Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen kabineto vadovas.

„Esame tvirtai pasiryžę ne tik užbaigti karą, bet ir pasiekti teisingą bei tvarų taikos susitarimą. Tai yra mūsų tikslas, ir būtent šios pozicijos laikysimės vykstančiose derybose“, – teigė Europos Komisijos atstovas.

Svarbu tai, kad Briuselis dabar atvirai deklaruoja siekį būsimas derybas rengti daugiašaliu formatu – tai reikštų, kad prie vieno stalo vienu metu sėstų europiečiai, ukrainiečiai, amerikiečiai ir rusai.

Šiame taikos procese to dar niekada nėra buvę. Iki šiol su Rusija daugiausia kalbėjosi JAV, o Ukraina dalyvaudavo tik retkarčiais rengiamuose trišaliuose susitikimuose. (Kijevas ir Maskva turi atskirą kanalą karo belaisviams išlaisvinti.)

Dar labiau stebina tai, kad Rusija kategoriškai neatmetė Europos dalyvavimo – priešingai nei darydavo anksčiau. Šįkart atrodo, kad ji pati to siekia.

„Nepakanka kalbėtis vien su Kijevu. Turime kalbėtis su visa Europa, kuri pilnai remia Kijevą“, – praėjusią savaitę pareiškė artimas V. Putino patarėjas Jurijus Ušakovas.

Sunku rasti sutarimą

Klausimas, ar verta nutraukti 2022 m. vasarį įvestą diplomatinę izoliaciją ir tiesiogiai kalbėtis su Rusija, tarp Europos lyderių jau seniai kelia nesutarimus.

Šios diskusijos ypač suaktyvėjo šių metų pradžioje, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni vienas po kito pasisakė už tokį žingsnį.

Pasiūlymas paskirti specialųjį Europos pasiuntinį paskatino svarstyti daugybę galimų kandidatūrų.

Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Liuksemburgas ir Slovakija pamažu pritarė šiai strategijai, argumentuodamos, kad rizika pernelyg didelė, kad Europa galėtų likti nuošalyje.

Tuo tarpu Vokietija, Lenkija, Švedija, Danija ir Baltijos šalys tam priešinosi, įspėdamos, kad Rusijos pozicija išlieka tokia pat maksimalistinė, kokia buvo ir pirmąją karo dieną.

Sutarimo stoka tapo akivaizdi birželį, kai Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa netikėtai užmezgė ryšį su Kremliumi. Šis A. Costos sprendimas sulaukė politinės kritikos, todėl buvo tyliai sustabdytas.

Stubbo ir Støre’ pokalbis su Putinu kai kuriems sukėlė nuostabą.

„Labai skeptiškai vertinu šią savarankišką Norvegijos ir Suomijos iniciatyvą“, – pareiškė Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen; tai buvo retas atvejis, kai Šiaurės šalys išsiskyrė nuomonėmis.

„Atvirai pasakius, nežinau, ko, jų manymu, šiuo žingsniu galima pasiekti.“

Lenkijos atstovas Donaldas Tuskas patarė Stubbui ir Støre būti „budriems“ ir elgtis atsargiai, atnaujinus bendravimą su Putinu.

„Rusijos darbotvarkė ir interesai yra gana tiksliai apibrėžti, todėl nereikėtų puoselėti jokių iliuzijų, kad pavyks pasiekti susitarimą“, – aiškino D. Tuskas.

Šiuose įspėjimuose būta akivaizdaus pagrindo. Kremliaus pranešime apie pokalbį – kuriame, kaip įprasta, užsiminta apie „tikrąsias karo priežastis“ ir „konfrontacinę“ Europos politiką – aiškiai leista suprasti, kad maksimalistiniai Rusijos reikalavimai niekur nedingo.

Padėtis blogėja

Tačiau situacija nebėra tokia, kokia buvo birželį, kai buvo kritikuojamas Antonio Costa.

Tuomet Europos sąjungininkai ką tik buvo grįžę iš sėkmingo G7 viršūnių susitikimo Prancūzijoje. Jo metu JAV prezidentas Donaldas Trampas pažadėjo atnaujinti sankcijas rusiškai naftai, o su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu aptarė galimybę suteikti leidimus „Patriot“ raketų gamybai Ukrainoje.

Dabar jie ištikti šoko: D. Trampas sudaro susitarimą su Putinu dėl dyzelino, panaikina ilgą laiką galiojusias sankcijas Rusijai, aštriai kritikuoja V. Zelenskį ir reikalauja surengti naujus rinkimus Ukrainoje.

Staiga įvesti apribojimai Kijevui naudotis „Starlink“ technologija bei ankstyvojo perspėjimo sistema – priemonėmis, kurios gyvybiškai svarbios šalies gynybai – sukėlė didelį nerimą. Staiga tapo visiškai realus baisus scenarijus: D. Trampas spaudžia Ukrainą kapituliuoti, pateikdamas ultimatumą – arba sutinkate, arba nieko.

Dėl tokio staigaus padėties blogėjimo Stubbas ir Støre’ė skubiai suorganizavo naują derybų ratą Osle. Po susitikimo V. Zelenskio pozicija tapo nuosaikesnė. Vėliau buvo atkurta „Starlink“ veikimo sparta ir ankstyvojo perspėjimo sistemos funkcijos.

Vis dėlto nerimas dėl D. Trampo posūkio link Putino išlieka labai didelis.

Europos pareigūnai suprato, kad ryšiai tarp Vašingtono ir Maskvos yra kur kas glaudesni, nei manyta anksčiau.

Pranešama, kad abi pusės aptaria daugiau sandorių, susijusių su „Lukoil“ turtu, branduolinėmis technologijomis, Arkties suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) projektais, o taip pat – kas kelia daugiausia prieštaravimų – su dujotiekio „Nord Stream“ veiklos atnaujinimu bei įšaldyto Rusijos turto atlaisvinimu.

Europiečių požiūriu, JAV strategija yra iš esmės ydinga, nes joje nepaisoma „Putino apsėstumo teritoriniais užkariavimais – pagrindinė priežastis“, dėl kurios jis pradėjo invaziją. Pasak jų, joks susitarimas, kad ir koks pelningas jis būtų, negali atstoti to, ko Putinas siekia – „visiiško Ukrainos sunaikinimo“.

Padėtį dar labiau aštrina Juodojoje jūroje įvesta blokada, sutrikdžiusi pasaulines tiekimo grandines, bei artėjanti žiema Ukrainoje, kurią Rusija ketina paversti nepakeliama. Abi šios krizės kelia grėsmę, kad gali kilti migracijos banga į Europą.

Nuo 2022 m. vasario dar niekada nebuvo taip svarbu pasiekti ugnies nutraukimą – net jei jis būtų susijęs tik su Juodąja jūra ir energetikos infrastruktūra. Beveik neabejotina, kad mainais už bet kokį žingsnį, kurį pats laikys nuolaida, Putinas reikalaus toliau švelninti sankcijas.

Tai paaiškina, kodėl Europa, po daugelio mėnesių dvejonių, dabar pasiryžusi aktyviau įsitraukti ir tiesiogiai kalbėtis su Rusija: dalyvavimas derybose tapo būtinas norint apginti vis labiau pažeidžiamą Ukrainos poziciją, atsverti vis drąsiau veikiančią JAV strategiją bei apsaugoti Europos interesus, kurie vis dažniau lieka nuošalyje.

Gindamas savo siūlymą, Støre tai aiškiai išdėstė.

„Jei kas nors mano, kad dabartinė padėtis – kai vienintelis kanalas aptarti Ukrainos klausimus (nedalyvaujant pačiai Ukrainai) yra JAV administracijos ryšys su Maskva – yra vienintelis įmanomas kelias, tai toks požiūris turi teisę egzistuoti“, – sakė jis.

„Tačiau, mano manymu, svarbu, kad būtų išgirsti ir kiti balsai.“