infa.lt

Pasaulio ekonomika išlieka stabili, tačiau jos atsargos praktiškai išsekusios, įspėjo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vyriausioji ekonomistė Silvana Tenreiro.

Tai ji pareiškė spaudos konferencijoje Bankoke, skirtoje ataskaitos „World Economic Outlook“ pristatymui.

Šalys privalo pereiti nuo reagavimo į krizę prie ekonomikos atkūrimo, stiprindamos fiskalines galimybes ir pasiūlos pusės atsparumą, kad užtikrintų tvarų augimą.

Per mažiau nei septynerius metus pasaulio ekonomika patyrė išskirtinę įvykių virtinę. Pandemija ir dėl jos sutrikusios pasaulinės tiekimo grandinės, karai Ukrainoje bei Artimuosiuose Rytuose (sukėlę staigų energijos ir kitų žaliavų kainų šuolį) bei reikšmingi prekybos kliūčių ir santykių pokyčiai išbandė namų ūkių, įmonių, finansų rinkų ir vyriausybių atsparumą.

Kiekvienas iš šių svarbių įvykių atskirai jau būtų laikomas mažai tikėtinu, tačiau jų sutapimas per tokį trumpą laikotarpį yra dar labiau neįprastas.

Vis dėlto, nepaisant šios sukrėtimų bangos, pasaulio ekonomika atlaikė išbandymus. Darbo rinkos išliko netikėtai stiprios, finansų sistemos iš esmės atlaikė sukrėtimus bei griežčiausią per beveik pusę amžiaus pinigų politikos griežtinimą, o infliacija daugelyje ekonomikų nuslūgo nuo aukščiausių lygių, nors kai kuriais atvejais ji vis dar išlieka didelė.

Šis atsparumas atsispindi naujausioje pasaulio ekonomikos augimo prognozėje, kuri, lyginant su balandžio mėnesiu, iš esmės nepakito, nepaisant to, kad energijos rinkos sutrikimai truko ilgiau, nei tikėtasi. Prognozuojama, kad pasaulio ekonominis aktyvumas 2026 m. augs 3,1%, o 2027 m. – 3,4% (tai išsamiai aprašoma naujausioje „Pasaulio ekonomikos apžvalgoje“).

Numatoma, kad bendroji pasaulinė infliacija šiemet pakils iki 4,7% (daugiausia dėl didesnių žaliavų kainų), o kitais metais sumažės iki 4,1 proc. Prognozuojama, kad bazinė infliacija 2026 ir 2027 m. sieks atitinkamai 3,9 ir 3,7 proc.

Pasaulio ekonomikai atlaikyti šį naujausią sukrėtimą padeda dvi pagrindinės veiksnių grupės.

Pirma, poveikį energijos rinkoms sušvelninti padėjo energijos resursų tiekimo maršrutų pakeitimas, padidėjusi energijos gamyba kitose šalyse, sukauptų atsargų naudojimas, perėjimas prie kitų energijos šaltinių (įskaitant atsinaujinančiuosius) bei didesnis energijos vartojimo efektyvumas. Be šių koregavimo galimybių, vien naftos tiekimo sutrikimai 2026 m. būtų gerokai sumažinę pasaulinį augimą.

Antra, dirbtinio intelekto skatinamas investicijų bumas paskatino pasaulinį aktyvumą ir rėmė tarptautinę prekybą. Investicijos toliau augo, tikintis didesnės numatomos grąžos ir realių pajamų (tai atsispindi akcijų vertinimuose).

Tačiau šis atsparumas patiria įtampą. Nesustiprinus tiekimo pajėgumų ir nepapildžius politikos rezervų, pasaulio ekonomika netrukus gali išbandyti atsparumo ribas. Mažėjančios energijos resursų atsargos gali leisti geopolitiniams sukrėtimams dar labiau paveikti energijos kainas. Kitų prekių rinkos taip pat susiduria su rizika.

Mažas pajamas gaunančios šalys ir namų ūkiai išlieka ypač pažeidžiami dėl aukštesnių maisto kainų, atsirandančių dėl transporto sutrikimų, didesnių trąšų kainų, eksporto apribojimų ir ekstremalių oro sąlygų. Su technologijomis susijusios investicijos, nors ir yra svarbi priemonė kovojant su energetikos sukrėtimu, koncentruoja riziką – pasaulinė plėtra labai priklauso nuo nedidelio skaičiaus įmonių, sektorių ir ekonomikų.

Apskritai atsparumas yra netolygus, pastebimai skiasii priklausomai nuo ekonomikų poveikio karui ir dirbtinio intelekto bumui, ir sukėlia skirtingus rezultatus.

Politiniai apribojimai dabar taip pat yra griežtesni. Dėl tiek pasiūlos, tiek paklausos lemiamo kainų spaudimo, taip pat dėl fiskalinės rizikos skolinimosi išlaidos pagrindinėse išsivysčiusiose ekonomikose smarkiai išaugo.

Daugelio ekonomikų valstybės skola yra didelė, o fiskaliniai rezervai buvo panaudoti įvairiems sukrėtimams sušvelninti. Didesnių finansavimo išlaidų ir padidėjusio skolos lygio sąveika atskleidžia pažeidžiamumą. Reikalingi ryžtingi ir apgalvoti veiksmai, siekiant atkurti rezervus ir sustiprinti gebėjimą atlaikyti būsimus sukrėtimus – naujus ar tokius pačius.

Fiskalinė politika turi būti suvaržyta ir padėti suvaldyti paklausos spaudimą padidėjusios infliacijos rizikos metu. Nors po pandemijos pinigų politika buvo gerokai sugriežtinta, pirminis deficitas išliko didelis ir daugelyje šalių yra gerokai didesnis nei anksčiau. Svarbu tai, kad skolinimosi išlaidų (paskolos procentų) padidėjimas ir jo poveikis fiskaliniam tvarumui dar labiau sustiprina fiskalinio koregavimo poreikį.

• Mūsų analizėje nagrinėjamas rizikos scenarijus, pagal kurį didesnės žaliavų kainos ir susirūpinimas dėl fiskalinės perspektyvos verčia iš naujo įvertinti valstybės skolinimosi riziką. Dėl to padidėja termino priemoka ir infliacijos lūkesčiai. Pagal šį scenarijų pasaulinis augimas 2027 m. būtų gerokai mažesnis nei bazinėse prognozėse, o infliacija – gerokai didesnė.

Sukrėtimas taip pat turėtų apčiuopiamą šalutinį poveikį besivystančioms rinkoms ir besivystančioms ekonomikoms. „Tvarios“ valstybės skolos palaikymas gali užkirsti kelią tokiam scenarijui.

Savo ruožtu, pinigų politika turėtų ir toliau būti tvirtai orientuota į kainų stabilumą, laikantis centrinių bankų įgaliojimų. Politikos pozicija turėtų būti pakankamai ribojanti, kad infliacija laiku sugrįžtų į tikslinį lygį, užkertant kelią antriniam poveikiui. Nors iki šiol poveikis pagrindinei infliacijai buvo suvaržytas, reikalingas nuolatinis budrumas.

Kai žaliavų kainų kilimas ir su technologijomis susijusios investicijos (ar kiti veiksniai) prisideda prie nuolatinio infliacinio spaudimo, pinigų politika turės būti dar labiau griežtinama. Pradinis infliacijos lygis, darbo rinkos įtampa ir technologijų bei žaliavų poveikis išlieka pagrindiniais politikos orientyrais. Tinkama pozicija skirtingose šalyse skirsis, tačiau tikslas tas pats: užtikrinti kainų stabilumą. Centrinio banko nepriklausomumas išlieka gyvybiškai svarbus siekiant šio tikslo.

Siekdamos paremti vidutinės trukmės augimą, šalys turėtų saugoti finansinį stabilumą, remti privačiojo sektoriaus dinamiškumą ir stiprinti fiskalinį bei pasiūlos atsparumą. Tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas. Daugelis sukrėtimų, veikiančių pasaulio ekonomiką, peržengia sienas, todėl ir atsakas į juos turi būti bendras.

Labiau linkę į sukrėtimus ir tarpusavyje susijusiame pasaulyje šalys negali sukurti atsparumo veikdamos pavieniui. Skaidrios ir nuspėjamos prekybos taisyklės gali palengvinti ilgalaikį planavimą ir paskatinti investicijas. Bendradarbiavimas energetinio saugumo ir svarbiausių tiekimo grandinių srityse gali pagerinti prisitaikymą prie sukrėtimų.

Sparčiai besikeičiančios technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, taip pat reikalauja bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti, kad nauda būtų plačiai išnaudota, o rizika – apdairiai valdoma. Tokiu būdu inovacijų teikiama nauda turėtų padėti kelti gyvenimo lygį ir padaryti augimą tvaresnį bei įtraukesnį.

Laukiama užduotis – pereiti nuo reagavimo [į problemas] prie atstatymo, atkurti fiskalinę erdvę ir atsparumą tiekimui, didinti gamybos potencialą ir užtikrinti, kad kitą dešimtmetį apibūdintų augimas ir bendra gerovė.