2026.07.30 11:20
nuotrauka: © Arvydas Daunys | infa.lt
Daug, labai daug sričių, kur žmonių interesai kertasi. Iš to, švelniai tariant, gaunasi daug priešiškumo. Pasakymai „geras kaimynas už dviejų tvorų“ arba „ interesų konfliktas“, tik patvirtina šio reiškinio neribotą „geografiją“. Nuo „smurto artimoje aplinkoje“ iki pasaulinių karų, visur, kaip pirminę priežastį, galima atsekti priešingus interesus, jų susikirtimą.
Elementariausias pavyzdys – kelių susikirtimas (sankryža), kurią privažiavus, visų interesas tarsi vienas (be gaišaties ją pravažiuoti), bet tuo pačiu ir priešingas tarpusavio atžvilgiu…
Situaciją išsprendžia kelių eismo taisyklės…
Bet kam teko būti Egipte, Indijoje, tie be abejo pastebėjo kitokį eismo fenomeną. Chaosas gatvėse, eismo taisyklių nepaisymas, besaikis pypinimas. Vakariečius glumina ir stebina, kaip jiems aplamai pavyksta išvengti eismo įvykių masiniu pavidalu. Nors geležinkelio katastrofos…
Anų šalių chaosas gatvėse tik alegorija, tik atspindys dėka kurio lengviau „pamatyti“, suprasti interesų konfliktus kitose gyvenimo srityse. O tas kontrastas, skirtumas su vakariečių miestais teikia vilties, kad bet kokius konfliktus įmanoma sureguliuoti, kaip eismą keliuose.
Tad, pirmiausia sugrįžkime į tas chaoso kupinas gatves.
Kame reikalas, gal trūksta kelio ženklų? Gal daugumas jų aplamai nežino saugaus eismo taisyklių? Suprantama, kad rikšos, dviratininkai ir dar visa eilė eismo dalyvių, neturi vairuotojo pažymėjimų. O kur dar rytietiškas temperamentas, autoritarinėms – kastinėms sistemoms būdingas polinkis paklūsti ne taisyklėms, o autoritetams.
Eismo dalyvių, nenutuokiančių savo padėties ( ant pagrindinio kelio jis ar ant šalutinio ), turi jis pirmumo teisę pravažiuoti sankryžą ar privalo praleisti kitus, turbūt nėra labai jau daug. Kaip taisyklė į pirmumo teisę, braunasi didesni, prabangesni automobiliai ar labiau susireikšminę individai sėdintys prie vairo.
Šis paskutinis faktorius „pasaulio bambos“ sąmonė, manau, yra pagrindinė priežastis daugumos konfliktų (plačiąja prasme). Toks žmogus visada jaučiasi ant „pagrindinio“ kelio, o visus aplinkinius mato pakraščiuose…
Būtent tokiam tipažui ir visa Ukraina tapo tiktai „okraina“ (pakraštys). Dar blogiau, kai tokia pasaulėžiūra persiima dauguma didelės valstybės gyventojų. Tai savęs aukštinimo ir kitų menkinimo pasaulėžiūra, tai paprasčiausia puikybė…
Tik nemanykime, kad mums tai svetima. Mes lietuviai, kaip maža tauta, neturime prieš ką pūstis, į ką žvelgti iš aukšto. Tik todėl, nuo puikybės, turime savotišką imunitetą (kaip valstybė). Bet tarpusavio – asmeniniuose, grupiniuose santykiuose toli gražu nesame balti ir pūkuoti.
O iš principo, visi žmonės (daugiau ar mažiau) yra egoistai. Tai pasekmė to, kad turime kūnus.
Nes jaučiu tik juo – savo kūnu – šaltį, karštį, malonumus, skausmą. Ir tiktai savuoju, tiktai savąjį. Kažkam gal gelia dantį , ar sprandą nusisuko – aš to net nežinau. Žmona skausmuose – gimdo, o vyrui neskauda… Iš materijos (kūno) – atskirtis, kiekvienas esame sau. Vienas į šį pasaulį atėjau, vienas ir išeisiu, kas man kiti? Gal nesutinkat?
Jeigu nesutinkat, reiškia turite kažką daugiau, ne tik kūną. Kažką kas jus sietų su tais „kitais“. Per ką jūs tiems „kitiems“ ne visai abejingas.
Kristus paliko priesaką „Pamilk savo artimą, kaip save patį“ – labai aukšta kartelė… Tuo labiau, kad ir savęs dažniausiai nemylime. Gal mums pakaktų – „nedaryk skirtumo tarp savęs ir kito“? Elkis su kiekvienu, kaip su savimi… Kas gali būti paprasčiau?
Bet ne, „pasaulio bambai“ ir tai ne tiks, nes lygiateisiai santykiai jos netenkina, ji trokšta viešpatauti, dominuoti, pranokti visus aplinkinius… Ego sąmonė nebendradarbiauja, ji konkuruoja. Tai siela involiucijos stadijoje. Tokių sielų srautą simbolizuoja trikampis „Dovydo žvaigždėje“, kurio viršūnė nukreipta žemyn. Tai sielos einančios į materiją. Dvasinė (visų ir visa ko) vienovė jų dar nedomina.
Tokius „bambizus“ gali perauklėti tik visagalis laikas, tik pats gyvenimas. Kaip, visuomenė, kaip tauta, prieš 80 metų, tokią pamoką patyrė vokiečiai. O dabar ją praeina rusai.
Jeigu pažvelgsime dar globaliau, masteliu kosminiu, tai tą patį dėsningumą (paritetinių santykių siekį ar jo ignoravimą) atrasime ir tenai. Tik tenai (danguje) terminas kitas – LAISVOJI VALIA.
LAISVĄJĄ VALIĄ (kitam žmogui, kitai būtybei) pripažįsta ne visos kosminės civilizacijos. Ją pripažįsta „galaktinė šviesos federacija“, „žvaigždžių sąjunga“, o taip vadinama „sąjunga šešių“ (destrukcinės civilizacijos) laisvosios valios kitai būtybei nepripažįsta.
Jos (reptiloidai, pilkieji, zeta…) tuo netgi didžiuojasi. Nes to rezultate, jų planetose nėra nusikaltimų, nėra kalėjimų. Kadangi, naudojant cheminius preparatus, implantuotus čipus, visuomenės individai yra pilnumoje valdomi… Tokį valdymo modelį, destrukcinės civilizacijos, stengiasi primesti ir mūsų nebrandžiai civilizacijai.
Daug šimtmečių, tūkstantmečių esame dvejopame poveikyje…
LAISVOJI VALIA „kitam“, tai dvasinės brandos pagrindinis požymis, be kurio neįmanomi lygiateisiai, paritetiniai santykiai. Tai lakmuso testas demokratinę visuomenę atskiriantis nuo totalitarinės.
Ar turime šansus tapti kosmine civilizacija, įstojant į galaktikos šviesos federaciją?
Manau, kad turime, nes turime patirtį transformacijai. Stichijų griaunamąją jėgą transformuoti į naudą. Juk dar mūsų protėviai į bures įkinkė vėją. Pasitelkė jį malūnuose. Taip pat ir – vandenį, ugnį, saulę…
Žmogaus egoizmas visų bėdų šaltinis ir pirminė priežastis. Kodėl gi „nepakinkius“ ir jo? Tuo labiau, kai taip ( visoms vyriausybėms) trūksta pinigų. A ū!, ponai, esantys valdžioje, įveskite „bambizų“ mokestį ir vienu šūvių nušausite du „zuikius“ – bus daugiau tvarkos visuomenėje ir daugiau pinigu valstybės biudžete.
Tas faktas, kad Sauliui Skverneliui buvo uždėta apykojė yra ne tik komiškas, bet ir labai reikšmingas.
Asmeniniam lygmenyje, tai jis ( tegu ir ne savomis rankomis ), uždėjo apykoję Nėringai Venskienei ir… Te tau – karminis atsakas… Visuomenės lygmenyje, šis faktas teikia vilties, kad bet kuriam „bambizui“ galima uždėti apynasrį.
Savaime kyla klausimas, kas gi galėtų pretenduoti į tą „bambizo“ nominaciją ir galimybę papildyti valstybės biudžetą?
O gi visi „supainioję interesus“ – savąjį asmeninį, iškėlę aukščiau visuomeninio. Pvz.:
• Su savo kiemo interesais (gyvatvorės, medžiai) įsibrovimas į servitutinio kelio teritoriją. Ko rezultate kelias susiaurėja, tampa nebepravažiuojamu stambiagabaritiniam transportui (greideriui, šiukšliavežiai ir kt.); pablogėja matomumas išvažiavimo iš kiemų į kelią vietose. Ir kas (tokiu atveju) bus atsakingas už padidėjusią autoįvykio tikimybę? Vairuotojas ar „bambizas“, susiaurinęs kelią? O jeigu atvejis mirtinas – iššoko į kelią dūkstantys vaikai…?
Servitutinio kelio (minimalūs) parametrai – 3m. x 4m. x 3m. (keturi metrai važiuojamosios dalies ir po tris šalikelės, kuriose nieko negalima sodinti. Tik įsivaizduokite, kiek panašių situacijų per visą Lietuvą? Kokie rezervai papildyti valstybės biudžetą… Ir egoizmo apraiškas transformuoti į paritetinius santykius.
Kitas atvejis, tiksliau visa tema, pavadinimu „Ežerų kraštas“. Tokiu epitetu dažnai pavadinama Lietuva ar bent jau rytinė jos dalis. Ypač gražūs vaizdai iš paukščio skrydžio ar turistiniuose bukletuose. Bet yra ir pavojinga tendencija, prasidėjusi su privatizacijos epocha. Tai ežerų apgultis, nauji statiniai, tvoros, „privačios valdos“ ir vis didėjanti problema nusimaudyti, pažvejoti atokiau gyvenantiems…
Tie, kas pažiūrite Martyno Starkaus ar jau išgarsėjusios panevėžiečių poros kelionines laidas per televiziją, turbūt pamenate apie žmones gyvenančius tiesiog ant vandens, namukuose ant polių…
Ant vandens, kuriame skalbiami rūbai, pro skylę grindyse atliekami gamtiniai reikalai, maudomasi, žvejojama. Panaši gyvensena ir Indijos vandenyno pakrantėje. Anksti ryte, vaikštinėjant paplūdimiu, vakariečius šiurpina, prie vandens palikti ekskrementai, kuriuos vėliau, atsiritusios bangos, nuplauna…
Ačiū dievui, sakysite, pas mus dar taip nėra. Iš tiesu, taip akivaizdžiai, dar nėra. Bet su kiekvienais metais daugėja statinių prie pat vandens. Kas prieš kokį dešimt metų buvo neįmanoma – draudė įstatymas (ne arčiau, kaip 100 metrų nuo pakrantės). Bet atsirado išimtis ūkininkams. Tipo augins ir džiovins vaistažoles ar pan…
Ir kas gi tie „ūkininkai“ iš tikrųjų? Ne sunku suprasti…
Didelė vitalinė energija, materialistinė pasaulėžiūra, nesiskaitymas su aplinkinių interesais, dar pažintys ir „bapkės“, įgalina juos pralysti per mažiausią plyšelį įstatymuose arba jį susikurti.
Ir kur gi bėga jų nuotekos, įsikūrusių prie pat vandens? Turbūt yra visaip…
Kita vertus, nebūna lazdos su vienu galu. Tokie žmonės išvalo pakrantę nuo išvirtusių medžių, stuobrių, krūmynų. Įrengia paplūdimius, atveždami žvyro. Gal įmanomas visoms pusėms naudingas kompromisas?
Manau, kad įmanomas, panaikinus tą išimtį „ūkininkams“. Pakrantėje gali būti tik pirtis be jokio tualeto. Argi negana gyvenamo pastato toliau nei 100 m. nuo pakrantės, kad nebūtų jokios rizikos nuotekoms patekti į ežerą?
Idealus variantas, kada pastatus nuo ežero užstoja medžiai. Tada susidaro laukinės gamtos įspūdis.
Tai tik pora pavyzdžių, pora sričių, kur asmeninis interesas pažeidžia visuomeninį. Pora atveju kur pažeidėjai šaukiasi sankcijų.
Vietinėms seniūnijoms turi būti suteiktos realios prieigos su paplūdimiais prie visų jos teritorijoje esančių ežerų. Kad „nacionaline vertybe“ galėtų naudotis.
Susijęs straipsnis : Interesai
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
390
Autorius yra neadekvatus ar esa sisteminis,nes neatskiria vokiečių vaidmens antram pasauliniam kare ir dabartinio karo Ukrainoje. Vokiečiai norėjo pavergt ir sunaikint ištisas tautas, o dabar Rusija kovoja dėl šalies išlikimo. Kaip tokiems idiotams apskritai leidžia rašyti tokius straipsnius, kurie neatitinka tikrovės? Čia grynai dezinformuoja ir taip sukvailintą visuomenę.
Njo, kažkoks keistas straipsnelis.
Vokiečiai kovojo dėl savo nacijos ir baltosios rasės išlikimo aplinkinėse šalyse, Rusija dėl savo išlikimo kovoja Ukrainoje, kame skirtumas???
Straipsnį supratau, apie ką jis aišku, kadangi ir su autoriumi esu susidūręs kitose puslapiuose. Dėl tarpgalaktinių ryšių ir jų nebuvimo visai tikėtina pagrindinė kliūtis žmogiškoji prigimtis.O žmogiškosios prigimties paprastumas kaip 2*2. Visa gyvybė žemėje, o greičiausiai ir ne tik visada turės pradžioje instinkyviają prigimtį. Nuo vienaląsčio iki daugiąlasčio, iki žmogaus, pas visus yra labai stiprus išgyvenimo instinktas, kuris skirstomas į dar tris pagrindinius – Dauginimasis, dominavimas – vyravimas ir baimė. Jei pirmieji du skatiną gyvą sutvėrimą veikti, plėsti savo gyvybinę erdvę, tai baimė saugo nuo peržengimo ribų po kurių gresią didelės bėdos ir mirtis. Pas žmones nieko naujo, visi tarpusavio, socialiniai, tarptautiniai santykiai persmelkti tais pačiais instinktais ir žmonija kaip ir būtų pasmerkta jei neturėtų sąmoningosios savo proto pusės. Tam ir dvasiniai mokymai, vidinė drausmė, darbas su savimi, kad instinktyvioji pusė būtų nuraminta, suvaldyta, o sprendimus priiminėtų sąminingoji, tik bėda ta, kad tokių žmonių visuomenėje mažuma, bet pakankama, kad būtų palaikoma šiokia tokia pusiausvyra. Kokia padėtis Žemėje dabar tai gerai aprašė Karlosas Kastaneda savo knygų 10-ojoje dalyje, kai aprašo Don Chuano mokymus… Didžiausiais indėnų magų atradimas prieš 10000 metų tai, kad žmonija yra okupuota neorganinės kilmės gyvybės. Kaip žmonės maistui sau fermose augina vištas ir gyvulius, taip neorganinė gyvybė žmones kaip fermose augina sau maistui žmones miestose, o jų maistas tai žmonių pyktis, įtampos, baimė, kančios. Visi karai ir neramumai tai neorganinės kilmės parazitų puotos, kuo žmonija labiau kenčią, tuo daugiau maisto jie turi… O dabartinia karai ir neramumai ar tai nepatvirtina? Kad ir karas Rusija Ukraina neapsimoka visiškai bendraja prasme, tai gryni nuostoliai, bet vis tiek kariaujama, žudoma, kenčiama. o tokius karus palaikyti tiems parazitams labai parasta, kai jiems žmonių mintys kaip radijo transliacija, o jei taip tai pasirinkus keletas nukriošelių, taip vadinamų valstybės vadovų ir jiems įteigus kvailų minčių, nuo kurių kenčia visi, vienas juokas. Tik vidinė drausmė, minčių higiena ir vidinė ramybė padaro žmogų nepažeidžiamą tiems parazitams, bet tai jau jogos, vienuolio, išminčiaus kelias, kas jį pasirinks?
Tai, kad mes ne žmonės, tai yra tik labai trumpa mūsų patirtis tol kol esame įkalinti kūnuose. Nors gal ir netrumpa, nes tie kas mus kalina turi būdą mus daugybę kartų utilizuoti ir tą labai sėkmingai daro. Gera žinia ta, kad ir mes turime galimybę ištrūkti iš Samsaros rato. Kaip tą padaryti aprašyta jūsų komentaro paskutiniame sakinyje. Na nebūtinai tiksliai taip, tačiau kažkaip pamašiai.
Dėl mūsų gyvenimo gero ar blogo niekas nekaltas, mes patys jį tokį susikūrėme per tuos begalinius įsikūnijimus, tai mūsų patirtis ir tobulėjimo galimybė. Kiekvienas „blogas” atsitikimas gyvenime tai mūsų pamokos ir karminės skolos, belieka jas atiduoti, atidirbti, išmokti ir pabaigus judėti toliau… ateitis visada stipresnė už praeitį…kol mes žmonės tai ir turim gyventi kaip žmonės, o kai pavirsime nežmonėmis, beliks prisitaikyti 🙂
Karminės skolos? Ir taip daugybę metų? Tai kodėl mes turėdami patirtį vis kartojame tas pačias klaidas ir nė velnio nieko neišmokstame? Kur tas tobulėjimas? O galbūt mes tiesiog neatsimename kas iš tikrųjų esame, ką? Juk ne kūnai kurie miršta ir supūva.
Tos pačios klaidos kartojamos taip pat kaip ir kokio blogo įpročio atsikratymas, sunku, labai sunku atsikratyti blogų dalykų, tame ir yra gyvenimo įdomumas. Tai labai sunku padaryti iš karto, panašiai kaip kokiam sportininkui ar muzikantui, kad viskas gautusi gerai, labai gerai tenka labai, labai daug treniruotis, kartoti, kartoti, kol kažko išmoksti. Tam ir gyvena žmogus daug gyvenimų ne už bausmę, o dėl to, kad sugebėtų per daugelį gyvenimų po truputi save patobulinti. Žemėje gyvena milijardai žmonių, o pasiekusiųjų prašviesėjimą gal kokios kelios dešimtys, gal šimtas kitas, statistikos niekas neveda. Belieka džiaugtis galimybe tobulėti, o kai žmogui atsiras jausmas, kad gyvenime jau nieko naujo nesužinos, nepatirs, vadinasi žmogus gyvena paskutinį gyvenimą žmogiškuoju pavidalu, toliau… Toliau kaip Buda sakė savo mokiniams – negalvokite, kad nirvana aukščiausias pasiekimas, tai tik dar viena sekanti pakopa pasaulio pažinime… Šiaip žmonėms ir žmonijai visos bėdos dėl proto trūkumo, dėl to, kad žmogaus instinktyvioji prigimtis stipresnė už sąmoningąją proto pusę, dėl tenka mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis…
Na jau. Sakote žmogus gyvena daugybę gyvenimų? O ką jis, po plynių, atsimena iš praeitų įsikūnijimų? Kur atmintis? Paaiškinkit man durnam kaip galima taisytis nepamenant ką taisyti? Kūdikis juk gimsta švarutėlis, skaidrus lyg krištolas, be nuodėmės. Jis neatsineša su savim praeitų įsikūnijimų bagažo. Tai šiame pragare, kuris vadinamas planeta žemė, kūdikis susiduria su visokiu brudu ir tik čia jis pradeda reaguoti į dirgiklius ir tokiu būdu auginasi tai ką jūs vadinate karma. Gal pamenate Morfėjaus žodžius filme „Matrica”? „Matrica (Planeta žemė, visata ir astralinis pasaulis)tai kompiuterio sukurtas svajonių pasaulis mums valdyti tam, kad žmones pakeistų į baterijas”. Mes matricos kūrėjams esame energetinis maistas ir tik dėl to jie užtikrina mūsų, tai yra, dvasinių būtybių (ne žmonių!!) nuolatinę reinkarnaciją į itin tankios būsenos fizinius kūnus ką mes esame įpratę vadinti žmonėmis. Man keista kaip jums cituojančiam Karlosą Kastanedą iki šiol neaišku, kad tie kas sukūrė matricą, jie ir pasirūpino, kad mes amžinai reaguotume į jų sukurtus dirgiklius ir ištisai suktumės Samsaros rate, tai yra, vis įsikūnytume į kitą fizinį pavidalą ir taip užtikrintume nepaliaujamą maisto tiekimą Matricos valdovams. Negi jūs manote, kad Matricos kūrėjai suinteresuoti tuo, kad mes prisimintume kas esą ir paliktume šią ašarų pakalnę? Tuo pačiu paliktume juos be maisto šaltinio.
Nežinau kaip jūs, bet aš nesu tokioje beviltiškoje padėtyje taip kaip jums atrodo (iš nežinojimo, dėl vidinės energijas neturėjimo), žinau, kad turiu nugyventi šį savo gyvenimą kaip paskutinį žmogiškajame pavidale… Kadangi nesu žinomas kaip asmuo, tai nebus pasigyrimas, pasipuikavimas prieš kitus, man tai pats neįdomiausias užsiėmimas. Penkerių metų pastebėjau, kad žmonės ištisai meluoja ir apsimetinėja, pasidarė labai įdomu kodėl? 15 metų atradau sau kodėl žmonės elgiasi būtent taip, pasakojau apie žmogiškojo proto ypatybes, jo instinktyviają prigimtį. Gal kokiu 20 metų perskaičiau DAO mokymo vieną sakinį kuris man tapo mano gyvenimo moto – aukščiausias vienuolio pasiekimas, kai jis gyvena su visais, kai jis gyvena kaip visi, o tai jį daro dar geresniu vienuoliu. Nieko nesupratau, bet pajutau, kad tai ir yra tikrasis lygis. Kokių 50 supratau ką šis mokymas reiškia, kaip tai atrodo iš tikrųjų… Truputi prisistačiau, kad mano pasisakymai nebūtų iš lempos, o iš patirties. Ką pasakoju tą ir patyriau. Jei pasakočiau viską, daugeliui atrodytų kaip paciento iš palatos kliedesiai… O dabar prie reikalo. Minėjau, kad žmonėms trūksta proto, to sąmoningojo proto. Beveik visi apie save galvoja, kad jie protingi… Rytų išmintis byloja – jei išminčius galvoja, kad jis išminčius, vadinasi jis kvailys… Tai liečia ne tik išminčius. O jei kvailys suprato, kad jis kvailys, jis jau beveik išminčius… įsidėmėkite… Kur jūsų mąstymo klaida, o tai turėjote padaryti pats, būtų didesnė vertė, jūsų mąstymas tipinis instinktyviojo proto pasireiškimas. Baimė, įtampa, nežinia, beviltiškumas persmelkia visus jūsų vertinimus. Mąstymas šiaip nepasikeis nei iš šio, nei iš to, tam reikia labai kantriai, labai ilgai mokytis ir treniruotis. Pats pirmasis dalykas yra vidinės energijos taupymas, nes jos jūs iš niekur negausite, joks dievas ar demonas jums jos nepaskolins, niekur nenusipirksite, nepavogsite, o jei pavogsite ji jums netiks. Energijos taupymas ir kaupimas yra gyvenime nesąmonių nedarymas, net ir svajojimo atsisakymas, kaip mokė Don Chuanas Kastanedą. Galiu papasakoti kaip mokiausi meditacijos. Pradžioje pagalvojau tai labai paprasta atsipalaiduoji ir … pasirodo nieko. Nieko man nesigavo, kad ir ką mėginau. Pagalvojau arba tos meditacijos apgaulė arba aš esu labai bukas. Pergalvojau ką galėčiau padaryti šiuo klausimu ir supratau, kad pradžioje galiu tik susitvarkyti su savo mintimis, aš jas matau, jos tarytum ir mano, nors iš tikrųjų taip nėra. Pradėjau minčių higiena, kai tik užvaldydavo kokia nors kvaila, pikta, mintis aš ją stengiausi keisti gera mintimi. Stengiausi ugdyti vidinį geranoriškumą, o tai labai svarbu taupant ir kaupiant savo vidinę energiją. Po trijų metų regėjimas atėjo pats, supratau, kad meditacija pavyks, sekančią dieną pasitikrinau, viskas veikė… Šitie visi juodosios magijos užkeikimai, kuriuos pasakojate, jus veikia, nes jūs per nuolatinį nesąmonių darymą neturite vidinės energijos atlaikyti spaudimo, spaudimą kuris supa visus visur. Man jie juokingi, manęs tai jau seniai neveikia. Jūs gyvenate pragare ar kaip pragare, aš gyvenu gal dar ne rojuje, bet kaip rojuje, mane kiekviena diena džiugina, artėjanti mirtis tik pakylėja, artėja naujos patirtys ir pažintys. Mes gal net kaimynai arba atstumas tarp mūsų kelios dešimtys km. Mes gyvename toje pačioje planetoje ir šalyje, man tai geriausia vieta visatoje ir aš neapsimetinėju, taip jaučiuosi… ir tai tik dėl mūsų skirtingų vidinių būsenų. Kas yra būsena. Nuotaika yra paviršius, jausmas tai kas giliau, būsena ant ko laikosi jausmai ir nuotaikos, o už būsenos turėtų būti stebėtojas, kuris visa tai stebi ir tvarko… tai sudėtinga, sunku pradžioje suprasti, bet pirmas žingsnis yra pagal galimybes nepriekaištingas gyvenimas. Galvokite tik taip, kad tas mintis nebūtų gėda iškloti viešai, taip ir kalbėkite, taip ir darykite, susitaupysite energijos, pamatysite tikrovę kitoje šviesoje… Dvasiniuose mokymuose nėra daug teorijų ar pamokymų yra daug darymų ir nedarymų, kuo ir reikėtų užsiimti tiems, kam gyventi per sunku…
Labai keista. Jūs dedatės mane pažįstantis geriau nei aš pats. Norint dalinti tiek patarimų reiktų gerai pažinti tą kam tie patarimai taikomi. Jūs šovėt pro šalį. Tai ką parašėt galbūt kažkiek ir įdomu tik, kad neatsakėt ko klausiau. „… kaip galima taisytis nepamenant ką taisyti?”
…sprendžiu iš jūsų, sakykim keistų klausimų. Jei būtų kitaip, neuždavinėtumėte tokių klausimų. Atsakymas buvo mano pirmame pasisakyme, jei nesupratote, paaiškinau… ir minėjau, kad žmonėms būdinga saviapgaulė, kaip mano draugas gerai apibudino – žmonėms labai patinka savip-sa, daryti nesąmones, dėl to kankintis ir po to labai savęs gailėtis… 😉
O atsakant į jūsų klausimą tai taip paprasta – kaip jūs atsiminsite ir suprasite, jei jūs nuolatinėje nerimo būsenoje? Nuolatinėje sau energetiškai nuostolingoje būsenoje?… Ir tai liečia daugumą, ir dėl to žmonės tiek ilgai sukasi karminiame rate. Niekas jų ten nelaiko, o jei jie elgiasi kvailai, energetiškai sau nuostolingai, visada atsiras kas tuo pasinaudos, ir jie nekalti, jei žmonės kvaili… 🙂
Arba aš tiek bukas, kad neparišu jūsų paaiškinimų arba jūs nesugebate paaiškinti. Žmonėms būdinga saviapgaulė sakote? Kūdikiams irgi? Kūdikiai daro nesąmones, kankinasi ir savęs gailisi ar vis tik jie to išmoksta jau šioje simuliacijoje? Beje, nerimo būsena žmonėms visai netrukdo prisiminti šio įsikūnijimo įvykius. Kodėl ne praeitų? Ir kodėl tad beveik niekas nepamena savo pirmų trejų metų istorijos? Ar tik ne todėl, kad tas gyvenimo tarpsnis dar niekuo nesuterštas, a? Ar ne todėl, kad kai kurie kūdikiai pamena kai ką iš praeitų įsikūnijimų, tačiau nesugeba pasakyti nes kalbėti dar nemoka?
Pradžioje reikia nuraminti protą, kad jis galėtu pastebėti subtilius dalykus, tada atsiras ir supratimas, pilnesnis supančios tikrovės vaizdas. Panašiai kaip su stikline vandens, jei ji stovės ant stalo, joje vanduo bus visiškai ramus, tai bet koks nedidelis virpesėlis atsispindės vandens paviršiuje, o jei ta stiklinė stovės ant stalo važiuojančio traukinio vagone, tai net ir pakankamai stiprus žemės drebėjimas neatsispidės vandens paviršiuje, nes jis nuolatos kunkuliuos… Iš kitos pusės kam jums tiksliai žinoti praėjusius gyvenimus, jūs kiekvieną diena susidūriate su savo praeitimi, bet koks santykis su žmogumi, tai neatsitiktinumas, kiekvienas susitikimas su žmonėmis, su gyvais sutvėrimais tai karminės lygtys kurias jūs turite išspręsti karmiškai teisingai, taip, kad neliktų karminės skolos. Jei gyvenime kokį žmogų aprėkėt, pažeminot, apgavot, primušėt, palinkėjote bogo, mintyse kažką keikiate, norite duoti į snukį, pavarėt šunį, kate, nušovėt stirną, papjovėt kiaulę,vaikėt varnas…tai vis karminės skolos. Kam jums praeiti gyvenimai jei viską reikia spręsti dabar, kiekvieną dieną?… Padarykite savo darbus kas nuo jūsų priklauso teisingai ir nepriekaištingai per savo likusį gyvenimą ir to bus daugiau nei pakankama…
Aš turiu savo nuomonę aptariamais klausimais ir kol kas nematau dėl ko turėčiau ją keisti, o jūs vis patarimus dalinat. Saugokit savo energiją. Viso geriausio.
ats į Hmm…Energijos išsaugojimo dėsnis yra pati didžiausia žmonijos problema. Smegenys, kai veikia, sunaudoja daug energijos. Todėl kūnas sukūrė atoveiksmį, t.y. instinktų įjungimą tam, kad smegenys neveiktų, taupydamos resursus, o kūnas viską daro automatiškai. Valdyti žmones-sudėtinga, o valdyti minią provokuojant vienus ar kitus instinktus labai paprasta, tai sutaupo daug resursų valstybei.
Apie fiziologiją ir masių valdymo technologijas teisingai parašėte, kaip tik taip. Tik turiu įtarimą, nors negaliu to įrodyti, kad tas mano siūlomas energijos taupymas, kažkada nuskaitytas pas Gurdžijevą, yra apie kitą subtilesnę energiją. Ezoterika tai vienareikšmiškai aiškina, kad tai ne kalorijos ir ne elektromagnetizmas, tai kita energija. Ji ilgai kaupiama, o sukaupus pakankamą kiekį jos poveikis akivaizdus. Kiek man pasitaikė gyvenime, pvz. kada buvau po ilgų darbų stipriai pavarges, bet meditacija tada gavosi itin stipri ir gili, tokią patirtį turėjau ir po ilgesnės ligos. Fiziologiškai buvau tais atvejais išsekęs, bet dvasiškai pailsėjęs ir apsivalęs, ilgą laiką be kvailų minčių… O ir ta energija turi savo apčiuopiamą pavidalą ir juntamą galią. Papasakosiu kaip ją panaudojau išoriškai. Tai buvo labai seniai gal jau prieš 30 metų, ėjau Gedimino prospektu link MacDonaldo ir matau kaip iš priekio ateina bachūras, toks pasipūtes, įsitempes, rankom mojuoja, žmones traukiasi iš kelio, kai prasilenkėm pajutau kaip jo biolaukas mane pastūmė, pagalvojau – kaip šlykštu, pajutau jo idiotiška būsena, jaučiausi kaip apspjautas. Apsipirkau išeinu į gatvę, o tas bachūras apsisukęs grįžta ir vėl žingsniuoja link manes. Priėmiau tai kaip ženklą, kad reikia chamą pamokyti. Pasukau galvą į vitriną ir tuo pačiu nusisukau nuo jo, vitrinoje jį gerai mačiau, atstumas tarp mūsų buvo didesnis nei per ištiestą ranką ir kai susilyginom aš jam energetiškai kaip stuktelėjau, tai jis susvyraves vos nenulėkė nuo šaligatvio ant gatvės, apstulbes pasisuko į mane, suprato, kad tai aš padariau, bet atstumas tarp mūsų buvo didesnis nei jį galėčiau pasiekti, aš net nežiūrėjau į jo pusę, tarytum apžiūrinėjau vitrinas, o jis kiek mačiau vitrinoje sustojes sekė mane pasimetusiu žvilgsniu… Taip tai veikia, nežinau kokios kilmės ši energija, bet įtariu, kad ne elektromagnetinės kilmės, nors pats biolaukas ir fiksuojamas prietaisais, bet vėlgi tai tik mano nuomonė, galiu ir klysti. Cigune tai vadinasi energija či…