infa.lt

Foto: interviu kadras

ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas pirmadienį pareiškė žurnalistams siekianti tapti pagrindine bloko atstove būsimose derybose su Rusija.

Šis pareiškimas žymi ryškų pozicijos pokytį, lyginant su jos ankstesne retorika, kai ji griežtai atmetė bet kokio dialogo su Vladimiru Putinu naudingumą.

Pagrindiniai faktai ir pozicijų kaita

Vaidmens paieška: Briuselis šiuo metu susiduria su sunkumais bandydamas apibrėžti savo vaidmenį Ukrainos ir Rusijos karinio konflikto sprendime, nes iki šiol pagrindinės derybinės linijos driekėsi tarp Kijevo, Maskvos ir Vašingtono, palikdamos ES nuošalyje.

Argumentacija: Kaja Kallas savo kandidatūrą grindžia teisininkės patirtimi, teigdama, kad tai jai padėtų „permatyti Rusijos spendžiamus spąstus“. Kallas ėjo Estijos ministrės pirmininkės pareigas, o 2024 m. pabaigoje tapo ES vyriausiąja užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotine.

Retorikos lūžis: nuo pat 2022 m. gegužės Kallas tvirtino, kad kalba su Putinu „neduos jokių rezultatų“ ir reikia jį priversti patį norėti derybų. Šiandien ji patikslina, kad derybos įmanomos, tačiau tik po to, kai 27 ES narės tarpusavyje susitars dėl bendros darbotvarkės.

Kontekstas: Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa taip pat užsiminė apie būtinybę kalbėtis su Rusija „tinkamu momentu“. Tuo tarpu Putino siūlymą tarpininku paskirti Gerhardą Šrioderį ES diplomatijos vadovė Kallas griežtai atmetė, vadindama tai Rusijos bandymu primesti savo derybininką.

„Trimito pūtimas“ ir autorystės painiava

Siekdama pabrėžti ir paaiškinti savo ryžtą vadovauti procesui, K. Kallas pasitelkė vaizdingą citatą: „Kai politikas nepučia savo paties trimito, tas trimitas paprastai lieka nepūstas“. Nors politikė šią mintį priskyrė JAV prezidentui George’ui W. Bushui, iš tiesų tai citata iš Billo Clintono autobiografijos.

Šis retorinis manevras, atliktas Briuselio koridoriuose, rodo aktyvų Kallas siekį įtvirtinti savo autoritetą derybų klausimu, nelaukiant oficialaus mandato ar kitų ES lyderių pritarimo.

Politinė logika

Kallas manevras vertinamas kaip bandymas užbėgti už akių procesams, kurie tampa neišvengiami. Pripažindama, kad derybos anksčiau ar vėliau įvyks, ji siekia monopolizuoti ES balsą, kad bloko narės nepradėtų atskirų, nekoordinuotų pokalbių su Kremliumi.

Nors ji pabrėžia, kad derybos dar yra „per ankstyvos“ ir Rusija nedemonstruoja geros valios, jos paraiška vadovauti procesui rodo ruošimąsi naujam geopolitiniam etapui.