infa.lt

foto: Volodymyro Zelenskio „Telegram”

Kol fronto linijose sprendžiamas fizinis Ukrainos likimas, Briuselio kabinetuose braižoma nauja, kur kas pragmatiškesnė integracijos schema. Po įtemptų diskusijų tapo aišku: viltys dėl „greitojo kelio“ į pilnavertę ES narystę blėsta, o jas keičia vadinamoji „pagreitinta laipsniška integracija“, praneša „Politico“ leidinys.

Tai bandymas sukurti realią naudą čia ir dabar, kartu atidedant sudėtingus politinius sprendimus ateičiai, kurioje virš Europos galvų jau girdimi tiesioginiai didžiųjų galių susitarimų aidai.

Ekonominis „prieškambaris“: ką tai reiškia praktiškai?

Kadangi narystė trumpuoju laikotarpiu laikoma neįmanoma, ES sostinės ruošia paketą, kuris turėtų suteikti Ukrainai politinių ir ekonominių pranašumų be oficialaus statuso pasikeitimo.

• Patekimas į ES bendrąją rinką: Tai esminis lūžis. Ukrainos verslui tai reiškia galimybę prekiauti su 450 mln. vartotojų beveik tokiomis pat sąlygomis kaip ES narėms. Tačiau tai „dvigubas dugnas“: ukrainietiška produkcija privalo atitikti griežtus standartus, o tai reikalauja milžiniškų investicijų į gamybą, kad ji taptų konkurencinga.
• ACAA susitarimas (Pramoninis): Tai susitarimas dėl pramonės gaminių atitikties pripažinimo. Paprastai tariant, jei prekė pagaminta Ukrainoje, ES ją pripažįsta saugia be papildomų patikrinimų pasienyje. Tai drastiškai pagreitina eksportą ir mažina kaštus.
• Integracija į vertės grandines: Ukraina siekia, kad jos chemijos, plieno ir transporto pramonė būtų įtraukta į strateginius ES dialogus. Tai reiškia, kad Ukrainos gamyklos taptų neatsiejama Europos pramonės ekosistemos dalimi dar prieš įstojant į bloką.

Geopolitiniai šešėliai: Vašingtono ir Maskvos ryšys

Ši integracijos skuba turi ir kitą priežastį – nerimą dėl tiesioginio Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino kontakto. Kai didžiosios galios pradeda kalbėtis apeidamos Briuselį, Europa jaučia poreikį padėti Ukrainai bent ekonominiais ryšiais.

Taikos derybos Ukrainoje šiuo metu yra visiškai sustojusios, o spaudimo Rusijai dėl jos paramos Iranui tarptautiniu lygmeniu mažėja. Tokiame fone ekonominiai „privalumai“ tampa vienintele realia valiuta, kuria ES gali operuoti, siekdama išlaikyti įtaką regione.

Realizmo dozė: 2027-ieji kaip iliuzija

Nors oficialusis Kijevas tikisi narystės jau 2027 m., Briuselis siunčia šaltą žinią – tai neįmanoma.

Derybų ciklai: Net ir sparčiai vykdant reformas, derybų skyrių uždarymas užtruktų bent iki 2027 m. pabaigos.

Vienbalsiškumas: Po derybų pabaigos reikės visų 27 valstybių pritarimo, o tai reiškia atvirus politinius ginčus dėl žemės ūkio subsidijų, laisvo asmenų judėjimo ir ES biudžeto perskirstymo.

Integracija be balsavimo teisės

Galiausiai, tai, ką šiandien siūlo Europa, yra statusas, kurį Lietuvos diplomatai vadina „stojančia valstybe“*. Tai suteikia prieigą prie rinkų, galimybę sėdėti Europos Vadovų Taryboje (be balsavimo teisės) ir dalyvauti programose, bet neleidžia daryti įtakos ES strategijai.

Tai pragmatiškas „prieškambario“ modelis: Ukraina gauna ekonominį deguonį, o ES išvengia staigaus ir skausmingo sistemos išbalansavimo, kurį sukeltų tokios didelės ir kariaujančios šalies priėmimas. Tačiau kyla pagrindinis klausimas – ar šios ekonominės nuolaidos bus pakankamos, jei esminiai sprendimai dėl saugumo bus priimti kitoje vandenyno pusėje?

*Lietuvos politikai pateikė oficialų pasiūlymą suteikti šaliai „stojančiosios valstybės“ (angl. acceding state) statusą. Nors istoriškai šis terminas buvo rezervuotas šalims, kurios jau pasirašė stojimo sutartį ir tiesiog laukia jos ratifikavimo, Vilnius argumentuoja, kad Ukrainos pasiektas stabilumas ir pasirinkta kryptis nusipelno panašaus lygio pripažinimo jau dabar. Toks statusas veiktų kaip stiprus politinis signalas investuotojams bei visuomenei, patvirtinantis, kad procesas tapo negrįžtamas, net jei galutinis narystės tikslas vis dar lieka už horizonto. Tai būtų simbolinis, bet teisiškai įpareigojantis tiltas, leidžiantis Kijevui jaustis pilnavertiškesne bloko dalimi dar nepasiekus galutinio reformų finišo.